Įgyvendinti vyriausybės remiamus planus sukurti elitinės nekilnojamojo turto ir prekybos centrą buvo mėginta jau ir anksčiau – pavyzdžiui, prabanga švytintis Džumeiros Palmė salynas Dubajuje; arba „Miško miestu“ („Forest City“) pavadintas projektas, vykdomas Malaizijoje keturiose dirbtinėse salose; taip pat Jurongo sala Singapūre, kurioje įkurtos chemijos bei energetikos pramonės bazės.
Vis dėlto dirbtinių salų statybos Honkonge susidūrė su ne vienu sunkumu, visų pirma, kaina. Toks projektas kainuotų stulbinančią sumą - mažiausiai 500 mlrd. Honkongo dolerių (63,8 mlrd. JAV dolerių), rašė laikraštis „The South China Morning Post“, pridurdamas, kad sąskaita gali dar labiau išaugti. Be to, laukia ne vienas techninis bei politinis iššūkis – lapkritį atlikta apklausa parodė, kad 49 proc. visuomenės priešinasi tokiam planui, - taip pat didžiulės išlaidos aplinkos apsaugai, nors vyriausybė tikina pasirinkusi mažiau jautrią ekologijos požiūriu zoną.
Honkongo planai sukurti dirbtines salas atviruose vandenyse rodo vyriausybes ryžtą ieškoti naujų būstų variantų, kai ankštuose, brangaus pragyvenimo miestuose stokojama vietos naujiems būstams. Dėl klimato kaitos kylančios grėsmės taip pat yra viena iš priežasčių, verčiančių vyriausybes susimąstyti apie galimybę kurti „pažangius ir ekologiškus“ miestus, kuriuos Honkongo vyriausybė planuoja išplėsti naujose salose, su atsinaujinančia energija, ekologišku transportu ir švaresnės ekonomikos koeficientu.
Vis dėlto atsižvelgus į nenuspėjamas oro sąlygas, kaip kad lapkritį pabrėžta Nacionalinio klimato vertinimo ataskaitoje, aktyviai diskutuojama, ar pakaktų galimo energijos efektyvumo kompensuoti sukeltus rimtus aplinkos trikdžius.
Honkongo vyriausybės vadovė Carrie Lam liaupsino šį planą, - žinomą dar ir kaip „Lantau rytdienos planas“ - per savo praėjusiais metais nuskambėjusį metinį politikos kreipimąsi, akcentuodama svarbiausią tokio projekto tikslą – padidinti miesto žemės plotus. Įgyvendinus šį planą - sukurti 1700 hektarų ploto salas miesto centriniuose vandenyse, tarp Lantau salos ir Honkongo salos, - iki 2032 metų 1,1 mln. žmonių būtų aprūpinta iki 400 000 būstų.
Tokiam planui visuomenė jau dabar atvirai išsako savo pasipriešinimą. Praėjus trims dienoms nuo C. Lam kreipimosi, į gatves protestuodami išėjo beveik 6000 žmonių, be to, ši tema buvo viena svarbiausių per kasmet vykstančius Naujųjų metų dienos protestus.
Ši idėja yra akivaizdžiai naudinga Kinijos vyriausybei, kuri kontroliuoja Honkongą pagal “viena šalis, dvi sistemos“ dogmą. C. Lam įsivaizduoja, kad Lantau, didžiausia miesto sala, taps trečiu svarbiausiu verslo rajonu ir miestu-oro uostu, atsižvelgus į tai, kad ji yra įsikūrusi netoli tarptautinio oro uosto ir neseniai atidaryto Honkongo-Džuhajaus-Makau tilto, jungiančio Honkongą, Makau ir žemyninę Kiniją. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas tikisi, kad toks projektas padės transformuoti regioną į trilijono dolerių vertės ekonomiką, kuri galėtų konkuruoti su Silicio slėniu.
„Kinijai tokia kryptis galėtų būti tinkama, bet ne Honkongui, – šiuos planus komentavo Londono universiteto SOAS Kinijos instituto direktorius Steve‘as Tsangas. – Honkongo, kaip neatskiriamos dalies, tik įtraukimas į platesnio masto PRC plėtros projektą silpnina Honkongą, atsižvelgus į jo specifiškumą ir specifinius ryšius su Kinija, toli gražu nestiprina“.
Visuomenei vis labiau nusiviliant sunkiai įveikiamomis būstų kainomis, tikslas aprūpinti gyventojus socialiniu būstu vis lieka sunkiai įgyvendinamas, terminai vėluoja ir dabar vidutinis būsto laukimo laikas jau išaugo iki 5,5 metų, ir tai ilgiausias laikotarpis nuo 2000 metų.
Stabilus migrantų antplūdis iš žemyninės dalies didina paklausą, ir salos yra „efektyviausi ir sparčiausi būdai“ juos apgyvendinti, sakė Honkongo universiteto politikos profesorius Sanny Lo. Beveik penktadalio paraiškų dėl socialinio būsto pirmąjį 2018 m. ketvirtį sulaukta iš naujų atvykėlių iš žemyninės dalies, ir ši tema tarp vietos politikų išlieka viena iš karščiausių.
Finansų sekretorius Paulas Chanas pasiūlė, kad vyriausybė išleistų obligacijų finansuoti projektą, kylant susirūpinimui, esą miestui ateinančiais metais gresia fiskalinis deficitas, kad ir nedidelis.
Kaip teigė Honkonge veikiančios „Oxford Economics Ltd.“ vyresnysis ekonomistas Tommy‘ois Wu, vyriausybė galėtų sukurti specifinę į projektą orientuotą bendrovę, siekdama kontroliuoti pelningesnius projektus, susijusius su salų projektų įgyvendinimu, ir mėgindama pritraukti finansavimą iš bankų, draudikių ar pensijų fondų.
Anot buvusio finansinių paslaugų ir iždo sekretoriaus Chano Ka-keungo, projektas yra fiskaliniu požiūriu pateisinamas, nes vyriausybė galiausiai susigrąžins lėšas, kai sukurtoji žemė įgaus didelę komercinę vertę. „Turime susimąstyti apie tai, kokią turėsime ekonomiką ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje. Tai turėtų būti technologijų ekonomika, ekologiška ekonomika, skaitmeninė ekonomika su išmaniąja infrastruktūra. Kur tokią erdvę galite sukurti Honkonge?“ - kalbėjo Chanas Ka-keungas.
38 ekonomikos profesorių grupė, vadovaujama Richardo Wongo iš Honkongo universiteto, atkartojo tokį požiūrį, pridurdama, kad vyriausybė galėtų pasipelnyti iš žemės pardavimo, o visuomenė – iš atvirai nematomos ekonominės vertės, kurią žada infrastruktūra bei visuomeninio naudojimo objektai. Nemažai minėtos grupės profesorių, įskaitant R. Wongą, kuris yra pagrindinių projekto kūrėjų valdybos narys, dirbo vyriausybės konsultantais ir Pekiną remiančioje ekspertų grupėje.
Vis dėlto projekto kritikai, tokie kaip Albertas Lai, prodemokratiškos partijos „Piliečių partijos“ vicepirmininkas, teigia, kad šiuo projektu bus paaukoti aktualesni Honkongo poreikiai vardan brangaus ir aplinkos apsaugos požiūriu abejotinu sumanymo.
„Vyriausybei visiškai nerūpi šalies gyventojų pragyvenimas ir gerovė, - sako A. Lai. – Jei jai rūpėtų, ištekliai būti skiriami projektams, kurie galėtų daug greičiau pagerinti žmonių gyvenimo kokybę“.
