Tačiau nepaisant viso sujudimo dėl švaresnės energijos, nei dideli, nei maži Europos gamintojai neskuba pereiti prie vandenilio. Šis kuras yra „nekonkurencingai brangus“, aiškina Robas Flello, Britų keramikų konfederacijos vadovas iš Stoko prie Trento. Grupė mėgina naudoti vandenilį keramikos degimui, tačiau nėra sudariusi jokių sutarčių dėl didesnių kiekių įsigijimo.
Esminė dilema yra ta, kad gamtinių dujų atsisakantys gamintojai gali būti priversti mokėti daugiau, jei sudarys vandenilio sutartis dabar, kai ši pramonė dar tik vystosi. Jei jie palauks, kol iniciatyvos imsis kiti, galiausiai vandenilis taps įperkamesnis.
Jau įsitvirtinusių švarių technologijų, pvz., vėjo ir saulės, vystytojai paprastai iš anksto sudaro tiekimo sutartis su stambiais klientais – toks užtikrintumas padeda finansuoti įrenginių statybą. Tačiau tai sunkiau padaryti vandenilio sektoriuje, nes tiek pirkėjai, tiek vystytojai laukia subsidijų iš vyriausybės, tikėdamiesi, kad jos padės išjudinti rinką.
