Minioje žmonių, kurie kiekvieną dieną renkasi į maisto bankus, nes patys nebepajėgia prasimaitinti, savanoriai pastebi vis naujų veidų. Daugelis jų – darbininkai ir savarankiškai dirbantys, kurie iki koronaviruso karantino visada uždirbdavo pakankamai, kad turėtų ko valgyti.
„Žmonės prisipažįsta, kad jiems gėda, jiems dar niekada nėra tekę prašyti maisto, – sako G. Bruno. – Kai kurie kreipiasi dėl kaimynų, kurie patys nesiryžta prašyti pagalbos.“
Didėjantis profesionalų skaičius eilėse prie duonos yra ženklas, kad santykinai patikimi Europos saugumo tinklai pradeda retėti arba nesugeba sugauti naujų pažeidžiamų asmenų grupių – nepaisant plačių naujų skubios pagalbos programų. Ekonomikai išgyvenant gilią recesiją ir gresiant lėtam atsigavimui, kyla abejonių, ar nesulauksime išaugusios pajamų nelygybės regione, kuris tradiciškai su šia problema kovojo sėkmingiau nei JAV.
Dėl netikėto veiklos sustabdymo labiausiai nukenčia tie, kurie negali tikėtis paramos, paprastai gaunamos kartu su nuolatine darbo sutartimi. Tai apima smulkiojo verslo savininkus, laisvai samdomus darbuotojus arba padienius darbininkus, kurie paprastai pasikliauna užsakymų rotacija tokiose pramonės šakose kaip turizmas, viešbučiai ir restoranai.
„Net ir labiausiai išvystytoje, pačioje išsamiausioje sistemoje esama didelių spragų, pro kurias iškrenta kai kurie dirbantieji“, – teigia Stefano Scarpetta, Paryžiaus OECD užimtumo, darbo ir socialinių reikalų direktorius.
Krizės pasekmės žemos kvalifikacijos ir mažai apmokamiems asmenims – ypatingai skaudi problema, nes daugelis jų vos suvedė galą su galu dar prieš pandemiją. Jie neturi pakankamai santaupų, kurios padėtų išgyventi karantiną – nesvarbu, ar prarado darbą, ar nukentėjo dėl atlyginimų karpymo.
Visoje Europoje dirbančių asmenų skurdo lygis nuo 2008 m. išaugo iki beveik 10 procentų. Jungtinėje Karalystėje pusė darbuotojų, kuriems gresia prarasti darbą arba kuriems siūlomos trumpesnės darbo valandos ar mažesnis atlyginimas, dirba tokiose profesijose, kur gauna mažiau nei 10 svarų per valandą – žemiau tikslinio šalies minimalaus darbo užmokesčio lygio, praneša „McKinsey & Co“.
Pareigūnai, prižiūrintys Jungtinės Karalystės nacionalinę mirčių statistiką, praneša, kad užsitęsęs, vangus ekonomikos atsigavimas gali lemti „didžiulį skaičių mirčių, susijusių su žmonių įstumimu į skurdą ar ilgalaikę bedarbystę“.
Dar daugiau „geltonųjų liemenių“?
Conrado Gimenezas, Madride vadovaujantis ne pelno siekiančiai organizacijai „Fundacion Madrina“, teigia, kad prieš krizę jis ir jo maisto banko savanoriai per mėnesį išmaitindavo apie 400 šeimų. Dabar jie kasdien pamaitina 2500 šeimų, tarp kurių yra daug padavėjų, virėjų ir kitų profesionalų.
„Nė viena krizė neprilygsta šitai“, – sako C. Gimenezas.
Kai labiausiai nukenčia pačios pažeidžiamiausios visuomenės grupės, sveikatos krizė, virtusi ekonomine krize, gali sukelti ilgalaikių socialinių padarinių.
Tai gali reikšti rinkėjų atkirtį per rinkimus arba kylančius neramumus. Mažiau nei prieš dvejus metus Prancūzijoje kuro mokesčio padidinimo, kuris, kaip buvo manoma, paveiks neturtingus kaimo darbininkus, pakako pakurstyti „geltonųjų liemenių“ protestams, kurie išsiplėtė į nacionalines riaušes. Italijoje jauni rinkėjai su ribota darbo apsauga padėjo iškilti į valdžią populistinei „Penkių žvaigždučių“ partijai.
„Kyla didelis pavojus, kad daugybė žmonių vėl užsivilks savo geltonas liemenes ir išeis maištauti į gatves, – teigia Julienas Damonas, sociologas ir mokslo darbuotojas iš „Fondation Jean Jaures“. – Nemanau, kad per kelis mėnesius būtų realu visiškai transformuoti darbo užmokesčio skalę.“
Vyriausybės stengėsi padėti, parengdamos skubias darbo vietų apsaugos programas. Prancūzija paragino firmas mokėti premijas mažiausiai uždirbančiam personalui ir pažadėjo po krizės padidinti atlyginimus sveikatos priežiūros darbuotojams.
Naujausias Italijos 55 milijardų eurų stimulų paketas apima mokesčių sumažinimą, laikinas 600–1000 eurų subsidijas savarankiškai dirbantiems asmenims ir specialias nepaprastosios padėties pajamas žmonėms, neturintiems teisės į socialinio draudimo išmokas.
Ispanijoje vyriausybė kai kuriems asmenims sustabdė būsto paskolų mokėjimą ir suteikė galimybę padieniams darbininkams dalyvauti nedarbo programose. Ji taip pat paspartino planus šią vasarą nustatyti pragyvenimo minimumą, siekiant padėti mažiausias pajamas gaunančioms šeimoms.
Didesnis poveikis padieniams ir laisvai samdomiems darbuotojams iš dalies atspindi žalą turizmui, kelionėms ir laisvalaikiui. Labiausiai tai atsiliepė viso regiono barų, viešbučių ir kino teatrų darbuotojams. Ypač nukentėjo nuo turizmo labai priklausoma Pietų Europa. Italijos Kampanijos, Kalabrijos ir Sicilijos regionuose prašymai maisto bankams išaugo maždaug 60 proc.
Recesija taip pat išryškino faktą, kad Europos politikos formuotojai nuo paskutinės krizės nedėjo pakankamai pastangų, kad užpildytų atotrūkį tarp darbo rinkos laimėtojų ir pralaimėtojų. Tuos, kurie yra sudarę nuolatines sutartis, sunkiau atleisti iš darbo, todėl recesijos metu jiems sekasi geriau – tai patvirtina ir bedarbių skaičiai.
Beveik 75 proc. iš 905 000 darbuotojų, kovo ir balandžio mėnesiais Ispanijoje netekusių darbo, dirbo pagal laikinas sutartis. ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 2019 m. pagal tokias sutartis dirbo beveik 16 proc. euro zonos darbuotojų.
Prancūzijoje vyriausybė praėjusiais metais pristatė savarankiškai dirbančių asmenų nedarbo draudimo sistemą, tačiau išmokos negali būti didesnės kaip 800 eurų ir skiriamos ne ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui. „Baigiantis krizei, gali smarkiai padaugėti žmonių, neturinčių jokių išteklių,“ – pažymi Ericas Chevee, Prancūzijos smulkiojo verslo federacijos CPME viceprezidentas.
