Viskas lyg ir per staigiai. Jei rugpjūčio mėnesį sugrįžti nebuvo saugu, kodėl saugu dabar? Kai kuriose vietovėse (pavyzdžiui, Teksase ir Džordžijoje) atvejų per pastarąjį mėnesį sumažėjo, todėl galima suprasti, kodėl grįžimas į darbą skamba logiškai.
Tačiau „JPMorgan“ pranešimas skirtas kompanijos biurams Niujorke. Tenai atvejų skaičius nuo birželio vidurio išliko stabilus ir nedidelis. Būtent dėl to sprendimas atrodo savavališkas; tiesiog darbdaviai nusprendė, kad „atėjo laikas“, o ne įvertino riziką darbuotojams.
Vienas teisingo sprendimų priėmimo požymis – nuoseklumas. Keisti savo sprendimą, kai niekas iš esmės nepasikeitė, nėra nuoseklu. Tačiau, mano nuomone, šis tas visgi pasikeitė. Bet pasikeitė ne faktai apie virusą. Ėmėme kitaip galvoti apie alternatyvas. Ar atidaryti darbovietę, ar atidaryti mokyklą, ar eiti į kirpyklą – visi šie pasirinkimai priklauso nuo apibrėžimo, kas nutiks pagal „ar geriau nereikia“ scenarijų.
Kelis mėnesius atvirai ar slapta vylėmės, kad visa tai gana greitai „pasibaigs“. Tai yra: jei tik palauksime vakcinos (arba greitų antigenų testų), galėsime vėl gyventi kaip anksčiau. Manau, sprendimai vasarą dar neatsidaryti buvo pagrįsti lūkesčiu, kad jei tik luktelėsime šiek tiek ilgiau, viskas gali vėl tapti daugmaž normalu. Darbdaviams nereikės atlikti visų tų saugios darbo vietos užtikrinimo darbų.
Kadangi norint vėl atsidaryti – nesulaukus vakcinos – reikės įdėti nemažai papildomo darbo: daugiau valyti, labiau atsiriboti, laikytis keistų pamaininių tvarkaraščių, prisitaikyti prie lifto taisyklių. Kaukės! Reguliarus testavimas!
Žmonės prieštaraus. Nei šis, nei tas – jau nekalbant apie tai, kad kai kurie darbuotojai vis tiek pasigaus „Covid-19“, nesvarbu, ar darbe, ar už jo ribų. Investuoti į tokį biuro atnaujinimą tikrai nėra prasmės, jei po kelių savaičių viskas normalizuosis.
Kai klausiame, kas pasikeitė, manau, atsakymas yra toks, kad pradėjome suvokti – žinau, to girdėti nesinori, – jog tai nėra kelios savaitės ar netgi keli mėnesiai. Darbdaviai ėmė suprasti, kad teks planuoti ilgam laikui. Mums visiems pamažu aiškėja, kad „pabaigos“ dar nematyti.
Vakcinų bandymai nestovi vietoje, ir panašu, kad iki metų galo turėsime vienokią ar kitokią vakciną. Tačiau visus paskiepyti prireiks laiko, o vakcina nebus tobula. Antigenų testus jau turime, tačiau jie nėra stebuklingoji kulka ir vis dar nėra plačiai prieinami. Manau, kad daktaras A. Fauci pataikė į dešimtuką, kai sakė, kad vienaip ar kitaip su tuo tvarkytis turėsime ateinančius 18 mėnesių. Mažiausiai.
Atėjus tam suvokimui, darbdaviai turi pasirinkti: ar atsidaryti „pandemiškai“ dabar, ar laukti 18 mėnesių ir atsidaryti „normaliai“. O pasirinkti nelengva. Nors kelios kompanijos (daugiausia technologijų) nutarė, kad darbas iš namų – adekvatus ilgalaikis sprendimas, kitos suvokia, kad šis variantas joms paprasčiausiai netinka.
„JPMorgan“ teigimu, vidiniai jų duomenys rodo, jog darbuotojai namuose nėra tokie produktyvūs. Rezultatas – sprendimas investuoti į saugumą, kad žmonės pamažu prisitaikytų prie naujojo normalumo. Šios investicijos dabar atrodo kur kas prasmingiau, nei atrodytų tuo atveju, jei po kelių savaičių sugrįžtume į tikrąjį normalumą.
Privalome pripažinti, kad rezultatas nėra aiškus. Gali būti, kad atidarius darbovietes atvejų padaugės. Darbdaviai privalės vykdyti kruopštų stebėjimą, būti pasirengę sugrįžti į pradžią ir norėti mokytis – kas veikia, kas neveikia. Šis mokymasis taip pat įgyja daugiau vertės, kai pripažįstame, jog priekyje laukia ilgas kelias.
Ši logika apima ir kitus atsidarymo tipus. Mokyklos – vienas akivaizdžių pavyzdžių, tačiau tas pats tinka ir sporto salėms, restoranams ir kitiems verslams. Laikyti mokyklas uždarytas, darant prielaidą, kad spalio mėnesį galėsime mokytis kaip įprastai, atrodytų prasminga; tačiau supratus, kad mūsų laukia ištisi pandeminiai mokslo metai, gali atrodyti prasmingiau investuoti į būdus, kaip saugiau vykdyti tiesioginio mokymo procesą.
Jau girdžiu protesto riksmus. Žmonės prieštaraus, kad šitaip iškeliame ekonomiką aukščiau už sveikatą, kad moraliai nepateisinama prašyti žmonių sugrįžti į darbą (ar mokyklą, ar dar ką nors), kol nesame įsitikinę, kad tai 100 proc. saugu. Viską suprantu, tačiau užsidarymas taip pat kelia rimtą riziką užimtumui, pajamoms ir taip, sveikatai – tiek psichinei, tiek fizinei. Tobulų variantų nėra. O norint tinkamai pasirinkti iš netobulų, reikia realistiškai įvertinti, kiek ilgai dar gali užtrukti pandemija.
