Britų meilės romanas su neįmantriais vokiečių prekybos centrais prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį – ir kol kas nesimato jokių nesantaikos ženklų. O tai bus lemiamas veiksnys numatant, ar konkurencijos tarnyba patvirtins „Js Sainsbury Plc“ 7,3 mlrd. svarų sterlingų vertės „Walmart Inc.“ priklausančio parduotuvių tinklo „Asda“ perėmimą – ir jei taip, kokių netikėtumų galima laukti iš priverstinio parduotuvių uždarymo procedūros.
Jungtinės Karalystės konkurencijos ir rinkų tarnyba preliminarias išvadas dėl sandorio pateiks ateinančiais metais. Tai bus pirmoji sąjunga tarp dviejų didžiųjų britiškų maisto prekių parduotuvių tinklų po to, kai vokiškos pigių prekių parduotuvės šalyje įsitvirtino kaip reikšminga rinkos jėga.
Anksčiau Konkurencijos ir rinkų tarnybos požiūris buvo toks: vidutinio dydžio parduotuvės daugumai pirkėjų neatrodo padori alternatyva dideliems prekybos centrams, todėl nekelia konkurencinės grėsmės. Tačiau pažvelgus į didžiąją Jungtinės Karalystės dalį, akivaizdu, kad ši prielaida nebegalioja. Parduotuvės pilnos pirkėjų, o stovėjimo aikštelėse nėra kur pasisukti.
Jungtinės Karalystės maisto prekių parduotuvės jautė jį jau kurį laiką. Prieš kelerius metus jie stebėjo, kaip mažėja jų pelnas, bandant konkuruoti su vokiečiais ir apkarpyti kainas. Teko sumažinti ir kai kurių parduotuvių dydį bei supaprastinti pasiūlą.
Tačiau, vertinant vokiečių konkurencingumą, reikia atminti vieną svarbų dalyką: jie irgi turi ribas.
„Aldi“ parduoda maždaug 1800 produktų linijų, „Lidl“ siūlo 2000. Tipiškame prekybos centre jų rasime 30-40 tūkst. Be to, vokiečiai daugiausia parduoda savo prekių ženklo produktus: apytikriai vos 10 proc. „Lidl“ produktų yra pagaminta didžiųjų prekių ženklų, tokių kaip „Unilever“ ir „Nestle SA“. Garsių vardų proporcija dar mažesnė „Aldi‘ – apytikriai 5 proc.
Reguliavimo tarnybai tai – dilema. Vienoje rinkos dalyje – kurios pirkėjai mielai moka pinigus už „bevardžius“ produktus – susijungimas konkurencijos iš esmės nesumažins. Tačiau kitoje – kurios pirkėjai ieško žinomų vardų – galima tikėtis didžiulio poveikio. Atsižvelgiant į tai, kad „Wm Morrison Supermarket Plc“ pozicija žymiai menkesnė, galime tikėtis „Sainsbury“ ir „Tesco Plc“ duopolijos, kuri spręs, kiek turime mokėti už „Heinz“ pupeles ir „Marmite“.
Konkurencijos ir rinkų tarnyba spręsti šią situaciją galėtų įvertindama vadinamąją proporcingą parduotuvių dalį – tą daryti ragina „Sainsbury“ ir „Asda“, tas pats buvo daroma „Tesco“ įsigyjant didmenininką „Booker“. Pagal šią metodiką „Aldi“ ir „Lidl“ būtų priskirti reitingai pagal jų konkurencinę grėsmę. Tai sudėtingesnis vertinimas nei tradiciškai suskaičiuoti, kiek „Asda“ ir „Sainsbury“ parduotuvių yra vienoje ar kitoje vietovėje ir remiantis šiomis išvadomis nustatyti, kelias parduotuves teks uždaryti.
1 – aukštas rezultatas – reikštų, kad pigių prekių pardavėjai turi būti klasifikuojami kaip pilnaverčiai konkurentai. Nulinis reitingas reikštų, kad jie nekelia jokios grėsmės. Nors abu kraštutinumai yra nepagrįsti, nesunkiai galima teigti, kad „Aldi“ ir „Lidl“ yra reikšmingi konkurentai. Remiantis šiuo požiūriu, reguliavimo tarnyba turėtų sandorį patvirtinti, o galimas parduotuvių uždarymas būtų ne toks skausmingas.
Nežinia, ar tarnyba nutars naudoti šį testą arba įvertinti vokiškų parduotuvių pajėgumą. Net jei taip ir nutiktų, tai neišspręstų visų susijungimo problemų. Vis tiek bus vietovių, kuriose yra per daug besidubliuojančių parduotuvių. Rugsėjį tarnybos atstovai teigė, kad sandoris gali žymiai sumažinti konkurenciją 463 vietovėse.
Analizėje turės būti atsižvelgta ir į poveikį tiekėjams bei koncentraciją kitose vietovėse, tokiose kaip Šiaurės Airija, taip pat – į kuro rinką, maisto prekių pardavimą internetu ir nemaisto, įskaitant žaislų, sektorius.
Esama daugybės priežasčių, kodėl šis tyrimas gali baigtis ne itin romantiškomis išvadomis.
Tačiau bent jau paaiškės, kaip reguliavimo tarnyba vertina vokiškų parduotuvių konkurencinę grėsmę, o tai padės numatyti būsimų sandorių tendencijas Didžiosios Britanijos maisto produktų rinkoje.
