Du pastaruoju metu sudaryti sandoriai – vienas pasiūlytas Ispanijoje, kitas įgyvendintas Italijoje – rodo, kad ir kokie geri būtų ketinimai, Europos „bankų sąjungos“ projektas išlieka neužbaigtas.
Europos centrinis bankas (ECB), atsakingas už pinigų politikos priežiūrą euro zonoje, kol kas tenkinsis vietiniais susijungimais, nes ir jie gali padėti sumažinti pajėgumų perteklių perpildytoje pramonėje. Bet politikai bei reguliuotojai privalo padvigubinti pastangas norėdami suderinti taisykles valiutos sąjungoje, tam, kad bankininkai turėtų daugiau paskatų dairytis į užsienio rinkas.
Euro zonai būtini aktyvesni tarpvalstybiniai susijungimai, ne tik kaip dar vienas vienybės įrodymas, bet ir kaip esminis žingsnis siekiant sustiprinti finansinį stabilumą.
Vis dėlto vietiniai susijungimai vis dar optimaliausias variantas. Prieš dvi savaites bankai „CaixaBank SA“ ir „Bankia SA“ pranešė svarstantys galimybę įgyvendinti susiliejimo sandorį mainantis akcijomis, kurį įgyvendinus susiformuotų didžiausias Ispanijoje vietos bankas. Ši žinia paskelbta praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai „Intesa Sanpaolo SpA“ perėmė konkurentę „Ubi Banca SpA“ ir pagal aktyvų apimtis tapo didžiausia kreditore Italijoje.
Nėra abejonių, jog, ypač krizės laikotarpiu, aiškiausi susijungimai yra tie, kurie netoli namų. Pagrindinė bankų jungimosi priežastis yra ta, kad sumažinus išlaidas ir perteklinius skyrius, galima nemažai sutaupyti. Tačiau tarpvalstybiniai susijungimai siūlo puikių galimybių diversifikuoti pajamas. Laikotarpiu, kai visą Europą drebina recesija, tai galbūt nėra taip akivaizdu, bet tokie sandoriai ypač gelbsti, kai ekonominis sukrėtimas smogia vienai rinkai daugiau nei kitoms.
ECB neteikia pirmenybės nei vietos, nei tarpvalstybiniams susiliejimams. Susijungimas nacionaliniu mastu gali padėti padidinti šalies finansinį stabilumą, kai toks sandoris pagerina pelningumą ar kai stipresnis bankas susijungia su silpnesniu konkurentu. Teoriniu požiūriu, leidimas silpniems bankams tvarkingai pasitraukti iš rinkos galėtų sumažinti ir sisteminį pažeidžiamumą, bet Europa vis dar niekaip nesugeba leisti kreditoriams žlugti. Susijungimas dažnai esti vienintelė realistinė alternatyva.
Tačiau transnacionaliniai sandoriai siūlo papildomą naudą priežiūros institucijoms. Pirmiausia, jie gali atlaisvinti pavojingus ryšius tarp banko ir jo buveinės valstybės. Tai reiškia, kad kai šaliai nutinka bėda, kreditorius mažiau nukenčia, o kai banko būklė suprastėja, jo sunkumai pasiskirsto po skirtingas ekonomikas. Ši sklaida gali būti ypač naudinga euro zonoje, nes bendra valiuta ir pinigų politika reiškia, kad atskiros vyriausybės turi mažiau instrumentų atremti atskiras krizes.
ECB nesidrovi pabrėžti tarpvalstybinių susijungimų privalumų, ir vis dėlto ši rinka kol kas silpna. Bankai baiminasi, kad didesnį našumą bus sunku įgyvendinti, atsižvelgus į veiklos sunkumus skirtingose šalyse, susijusius su kalbos bei kultūrų barjerais. Nacionalinės priežiūros institucijos galbūt irgi teiks pirmenybę apsiribojimui savo vietinėmis rinkomis, idant jiems nereikėtų rūpintis užsienio padalinių gelbėjimu. Dauguma politikų nemėgsta, kai vietos banką perima užsienio bankas, nes bijo prarasti įtaką pagrindiniam ekonomikos svertui.
Šių metų liepą ECB inicijavo viešąsias konsultacijas, siekdamas apsispręsti dėl savo požiūrio į susiliejimus, Jis tikisi nuraminti kreditorius dėl priežiūros institucijų keliamų reikalavimų naujam kapitalui, kuris, bankų nuomone, yra pernelyg didelis ir neapibrėžtas ir kuris dėl to yra svarbi kliūtis organizuojant tarpvalstybinius susijungimus.
Politikai taip pat turi prisidėti, – pavyzdžiui, aktyviau stengdamiesi sukurti bendrą indėlių garantijų sistemą visoje valiutos sąjungoje. Tokia sistema nuramintų nacionalines priežiūros institucijas, jog egzistuoja platesnio masto Europos apsaugos tinklas, tuo atveju, jeigu kuris nors bankas patektų į rimtą bėdą. Olafas Scholzas, Vokietijos finansų ministras, iškėlė šį klausimą savo straipsnyje, kurį 2019 metais publikavo „The Financial Times“ (FT), bet, kaip ir nebe pagrindo būgštavau, nuo to laiko pasiekta labai nedidelė pažanga.
Pandemija paskatino Europos lyderius sulaužyti tabu. Kaip pavyzdį, imkime bendro atsigavimo fondo, palaikančio krizės ištiktas šalis, sukūrimą. Europos kreditoriai galėtų mąstyti panašia dvasia.
