Kad visa ta žalioji energija būtų atvesta į tankiai gyvenamus komercinius centrus, reikia kai ko kito: tūkstančių kilometrų itin aukštos įtampos perdavimo linijų, girdimai zvimbiančių nuo elektros.
Kinija, didžiausia pasaulyje šiltnamio efektą sukeliančių dujų generuotoja, negalės pasiekti savo aplinkosaugos tikslų nesujungusi savo gausių atsinaujinančios energijos šaltinių su pakrančių megapoliais.
Iki 2030 m. ji planuoja turėti pakankamai saulės ir vėjo energijos, kad pagamintų 1200 gigavatų – šis kiekis atitiktų visų Jungtinių Valstijų energetinius poreikius. Norėdama panaudoti visą šią energiją, Kinija investuoja į nacionalinį elektros perdavimo linijų tinklą, kurio kūrimas, remiantis vienu paskaičiavimu, užtruks 30 metų ir kainuos 300 mlrd. dolerių, palyginus su JAV Kongreso pastarąjį dešimtmetį skirtais 65 mlrd. dolerių vietinio energijos tinklo infrastruktūrai.
Augantis skaičius laidų, apraizgiusių visą šalį nuo vieno didžiulio pilono iki kito, yra brangu, triukšminga ir, daugelio gyventojų nuomone, bjauroja kraštovaizdį. Vis dėlto daugelis šalių yra atsidūrusios tokioje pat keblioje padėtyje. Geriausios vietos rinkti vėjo ir saulės energijos derlių yra toli nuo žmonių, kuriems jos reikia. Šiuo metu vienintelė išeitis – itin aukštos įtampos (UHV) elektros perdavimo linijos, ir dauguma ekonomikų šioje srityje, deja, atsilieka. Brazilija – vienintelė šalis, turinti pilnai funkcionuojančias UHV linijas (dvi, ir jas abi nutiesė Kinijos bendrovė). Kinija jų turi 30.
„Jei norite pigios, saugios ir švarios energijos, nežinau, kaip išsisuksite be UHV elektros linijų“, – sako Michaelas Skelly, Hiustono „Lazard Ltd.“ vyresnysis konsultantas ir JAV energetikos infrastruktūros įmonės „Grid United LLC“ įkūrėjas.
