Anksčiau manyta, iki kol būtų padaryta kokia nors ilgalaikė žala, vyriausybės galėtų panaikinti apribojimus ir vėl užvesti savo ekonomikas. Produkcija greitai sugrįžtų į ankstesnį lygį. Tuomet atsigavimo trajektorija būtų buvusi V formos – ne U formos, ir jau tikrai ne L formos.
Tačiau dabar tai jau vargiai tikėtina. Kai kurios šalys pradėjo švelninti apribojimus ir leisti kai kurioms įmonėms vėl pradėti veiklą. Kitos dar tik ruošiasi. Bet visi juda atsargiai. Visi supranta, kad net ir labai griežta kontrolė tik sulėtino naujų infekcijų atsiradimą, bet jų visiškai nesustabdė.
Jei sušvelnins per daug, gali kilti naujų bangų, galbūt net sunkesnių už pirmąją, ir tada vėl teks įvesti karantiną. Vyriausybėms patariama kai kuriuos apribojimus taikyti neribotą laiką, kol bus parengta ir plačiai prieinama vakcina.
Problema ne tik tai, kad apribojimai išliks, bet ir tai, jog žmonės prisitaikys prie užsitęsusios nežinomybės. Verslas bijos vėl pradėti įprastas operacijas, o vartotojai neskubės grįžti prie ankstesnių išlaidų, tarsi „Covid-19“ nė nebūtų buvę. Kol žmonės jaus baimę – ligos arba to, kas daroma jai užgniaužti, – jie nė neliepiami elgsis kitaip. (Berlynas ką tik atidarė savo parduotuves po penkių savaičių karantino. Verslas kol kas neklesti.)
V formos mąstymas atrodo pasenęs, tačiau juo ir toliau grindžiama dabartinė ekonominė politika. Idėja buvo suderinti dusinančius laikinus apribojimus su masine laikina fiskaline ir monetarine parama. Paklausos didinimas, kai sumažėja pasiūla, nekelia infliacijos rizikos, nes krizė netrukus pasibaigs, o pasiūla sugrįš į vėžes. Dėl tos pačios priežasties neverta jaudintis, kad dėl agresyvios fiskalinės ekspansijos bus sukaupta per daug skolų.
Kol nuosmukis tęsis, tos baimės niekur nedings. Akivaizdu, kad (ypač Europoje) aktualiausia problema – per menka (o ne per didelė) makroekonominė-politinė parama. Net ir JAV, nepaisant milžiniškos monetarinės ir fiskalinės ekspansijos, pradinis pandemijos poveikis buvo defliacinis (tai rodo, kad šokas paklausai buvo dar didesnis nei šokas pasiūlai).
Tačiau tai gali pasikeisti, jei sulėtėjimas greitai nesibaigs. Finansų rinkos gali pradėti maištauti, jei mėnuo po mėnesio, ketvirtis po ketvirčio teks išlaikyti agresyvią fiskalinę ekspansiją. Atsiras naujų ekonominių ir finansinių įtrūkių. Kuo ilgiau viskas tęsis, tuo didesnė tikimybė, kad pasiūlos ir paklausos šokai sustiprins vienas kitą.
Tai kur ieškoti atsakymo? Paprasčiausiai panaikinus visus apribojimus viskas tikrai baigtųsi liūdnai. Beveik neabejotinai kiltų naujų ir didesnių infekcijų bangų, daug papildomų mirčių, vis daugiau nerimo ir naujų priemonių ekonomikai dusinti.
Prasmingiau būtų apribojimus švelninti pamažu ir laipsniškai, atidžiai stebint rezultatus.
V formos atsigavimo teorija iš dalies reiškia staigų ekonominį atsaką į tokį pat staigų politinį sprendimą. Arba vyriausybė daro pakankamai, kad įveiktų ligą (tokiu atveju ekonomika atsitiesia greitai), arba ne. Tačiau kyla klausimas, kaip valdyti ekstremalią visuomenės sveikatos situaciją, kuri niekaip nesibaigia. Jei per trumpą ar vidutinės trukmės laikotarpį nepavyks sugrįžti į normalų ritmą, – ir jei ilgalaikis nuosmukis žmonių gyvenimui padarys didelę žalą, – reikės rasti pusiausvyrą tarp naujų infekcijų plitimo sustabdymo ir leidimo ekonomikai šlubuoti iš paskos.
Tik kaip įgyvendinti šį kompromisą? Kol kas sunku pasakyti – trūksta duomenų. Tačiau kol socialinės žiniasklaidos gentys reikalauja teikti „pirmenybę gyvybei“ ir „išlaisvinti žmones“, atminkite viena: įvairioms vyriausybėms (ir vyriausybių lygmenims) yra naudinga eksperimentuoti su skirtingais požiūriais – nes tai padeda išpešti reikalingą informaciją.
Ar šalys pakankamai sumažino viruso perdavimo greitį, kad sušvelnintų apribojimus nesukeldamos infekcijų plitimo? Kurie apribojimai labiausiai kliudo viruso perdavimui, turint omenyje jų ekonomines sąnaudas? Ir dar vienas keistai pamirštas klausimas: kiek tinkamas apribojimo laipsnis priklauso nuo vietinių aplinkybių? Tarkime, atrodo akivaizdu, kad apribojimai tankiai gyvenamose vietovėse, tokiose kaip Niujorkas, turėtų būti griežtesni nei miestuose, kurie nėra tokie tankūs, jau nekalbant apie priemiesčius ir kaimo vietoves, kuriose žmonės nėra taip susigrūdę – tiktai kiek griežtesni?
Be vakcinos ar gamtos įsikišimo ši krizė taip greitai nepasibaigs. Kad galėtumėte ją protingiau valdyti, svarbu pripažinti, kiek mažai apie ją žinome – net ir dabar. Vienintelis kelias į geresnę politiką yra žiūrėti ir mokytis.
