O norinčiųjų gauti malonių iš valdžios niekada netrūksta. Vos ne pirmasis šios Vyriausybės sprendimas žemės ūkio srityje buvo grįžimas prie grūdų kainų reguliavimo (nustatytos minimalios maistinių grūdų supirkimo kainos). Po kelias dienas trukusių “svarstymų”, vakar sugriežtintas ir cukraus kainų reguliavimas.
O artimiausiu metu (kai tik bus paskirtas naujasis žemės ūkio ministras) rengiamasi svarstyti visą sąrašą priemonių, kuriomis norima dar labiau sureguliuoti santykius žemės ūkyje. Šios priemonės (įvardijamos “Veiksmų planu žemdirbių problemoms spręsti”) net jei ir siekia gražių tikslų, paprastai yra nepagrįstos nei ekonomiškai, nei politiškai ir galiausiai vis tiek neišspręs ūkininkų problemų. Jomis siekiama grįžti prie žemės ūkio “tvarkymo”, dėl kurio ir susidarė esama situacija.
Rinkos apsaugą, lengvatines veiklos sąlygas, įvairias paramos formas bei nurodymus, ką ir kaip gaminti ir už kiek parduoti, galima aiškinti dvejopai. Arba taip reiškiasi naivi mąstysena, jog žemės ūkyje neveikia tie patys rinkos dėsniai, kaip ir kitose išteklių kūrimo ir mainų srityse, arba tai rodo, kad visos šalies gyventojų interesai nepaisomi.
Juk kiekvienos tokios priemonės įgyvendinimas bus dengiamas kažkieno kito sąskaita - jei ne perskirstant biudžeto lėšas, tai perkant dėl kainų reguliavimo ar importo muitų pabrangusias prekes.
Kadangi biudžeto politiką ir mokesčių kaitą atidžiai stebi užsienio organizacijos, šiuo metu populiariausios yra tos rinkos iškraipymo priemonės, kurių poveikis nėra toks pastebimas kaip subsidijų mokėjimo iš biudžeto didinant mokesčius. Šios priemonės apima ir kainų reguliavimą, ir muitinės vertės nustatymą, ir papildomą “jautrių prekių” tikrinimą, ir kitokią “rinką subalansuojančią” paramą nesugebantiems konkuruoti ir dirbti rinkos sąlygomis.
Blogai, kad šitaip remiamos atskiros visuomenės grupės visų vartotojų sąskaita. Dar blogiau, kad tokios priemonės iškreipia ūkininkų lūkesčius ir nesukuria sąlygų konkurencingo žemės ūkio plėtrai Lietuvoje.
Lietuvoje dažnai teigiama, jog liberalizavimas sukėlė esamus problemas žemės ūkyje. Tačiau tose srityse, kur rinka buvo iš tiesų liberalizuota, pavyzdžiui, pieno ūkyje, šiuo metu naudą patiria ir ūkininkai, ir supirkėjai, ir vartotojai. Apskritai, Vidurio ir Rytų Europos šalyse šiuo metu efektyviausiai ir pelningiausiai dirba tos įmonės, kurioms jau seniai nebetaikomos jokios paramos formos.
Tuo tarpu ūkio šakos, kuriose tebetaikomos protekcionistinės priemonės ar kurios tebėra valstybės nuosavybėje, iki šiol pasižymi prastais rodikliais ir toliau reikalauja valstybės paramos.
Šia logika vertėtų vadovautis tiems, kurie pasiryžę spręsti Lietuvos žemės ūkio problemas. Priešingu atveju, įgyvendinus protekcines priemones šalies ūkio realybė privers permąstyti žemės ūkio politiką. Tačiau iki tol bus iššvaistyti ištekliai ir prarastas laikas.