Dvi savaitės – kitokio pasaulio, skirtingos kultūros. Mes keliavome iš Mumbajaus, vakarine pakrante, link piečiausio Indijos taško. Pirmą kartą leisdamasis lėktuvu jutau jaudulį širdy. Tik spėjau stebėti, kaip kyla temperatūra lėktuvo ekrane. 4,10,15,20,25,30. O buvo vidurnaktis. Vietinių akys į baltaodžius krypsta kaip į išvaduotojus. Pas juos visiškas europinis kultas: jei šviesi moteris, vadinasi, nori intymaus bendravimo, jei vyras – aktorius. Nenuostabu, kad keli draugai sulaukė pasiūlymų filmuotis Bolivude. Tie žvilgsniai iš pradžių ir baugina, nes, atrodo, kad tuoj būsi pargriautas ir apiplėštas, jau nekalbant, kad kai kur sąmoningai, taupant energiją, vakare pusvalandžiui išjungiama elektra, tamsoje kas antras indas matosi, jautiesi, tarytum jis jau rausiausi tavo kišenėse. Bet tai tik pirmas įspūdis. Šiaip indai labai taikūs ir neagresyvūs.
Skurdas šokiruoja nuo pirmųjų minučių, kai su taksi iš oro uosto trauki link viešbučio. Vaikai su mamomis miega šalikelėse, jaunuoliai maudosi iš čia pat velnias žino iš kur trykštančio „vandens“ šaltinio. „Degtukų“ dėžutės sustatytos viena šalia kitos dviem aukštais ir ten gyvena po 8-10 žmonių. Ir visur amžinas turgus. Vienur sveriama, kitur abiejų rankų pirštais (sakoma, kad dešinės rankos pirštais indas valgo, o kairės – nusiplauna užpakalį atlikęs gamtinius reikalus) sukami sumuštiniai į bananų lapus, vienur tau atrėžia medžiagos, kitur taiso batus, dar kur pardavinėja dar užsiskleidusius gėlių žiedus, kuriuos moterys dažnai pinasi į kasas, kad iki vakaro kvepėtų, čia žiūrėk močiutė karvę atsivedusi pardavinėja žolę, kurią nusipirkę indai iškart duoda suėsti karvei, persižegnoja, paliečia gyvulį ir nueina. Nepaisant skurdo, vaikai ant žemės susėdę žaidžia kortomis, čia šone kažkas šoka, atrodytų, gyvena nerūpestingą gyvenimą, kuriame dar veikia nerašyta kastų sistema. Kai čia aplink mus žudosi jaunimas, pagalvoji, kaip jie ten, prispausti skurdo laikosi. Tiesiog jie tiki, kad kitame gyvenime jie pateks į aukštesnę kastą.
Indija be traukinio ne Indija. Nenuostabu, kad jie lenkia galvas už tai savo kolonizatoriams, kurie nepatingėjo nutiesti geležinkelių. Durys nerakinamos, langų nėra, tik „propeleriukai“ sukasi virš galvų – ir sau riedi sėdėdamas penktoje arba šeštoje klasėje. Nuostabūs vaizdai atperka, kai net akyse matai kaip klimato juostos keičiasi – iš subtropikų į tropikus. Ir jau nekreipi dėmesio į tai, kad žmones (dauguma jų - vyrų) eina prie bėgių atlikti gamtinių reikalų. Skaniai užkandę traukinyje nutarėme pereiti vagonus. Dieve, vagone-restorane, kur apie 60 laipsnių karščio - viskas ir gaminama. Prakaito lašai teška į keptuvę, maisto produktai sudėti ant žemės. O indus jie plauna tarp vagonų, likučius meta į vagono tarpus, tada su skudurėliu, kuris voliojasi ant žemės, juos pavalo ir viskas. Apetitas dingo. Bet šiaip maistas nuostabus – vegetarams rojus. Vien ko verti įvairūs padažai ir prieskoniai. Tik vietomis, jei norėdavai atsigaivinti alumi, tekdavo pasistengti, nes ne visuose baruose jo gausi dėl įstatymų, o jei gausi, tai atneš arbatiniame puoduke, o butelį padės ant žemės beveik po stalu. Žavu.
Gamta užburia. Pirmą kartą mačiau kokosus. O kai pirmą kartą išgirdau, kokį jie sukelia garsą kai nukrenta ant kokio netvirto namelio stogo, tai net pašokau. Atrodytų, kad kažkas būtų paleidęs šūvį. Bet kai ant mūsų beveik iš lapų suregzto namelio su tualetu po atviru dangumi naktį trenkėsi kokosas, nenustebau. Prieš kelias minutes lovą apgaubusį tinklelį netikėtai buvo įveikęs, ant pagalvės nukritęs, driežiukas, kuris prieš miegant nuo „lubų“ prie lempos gaudė museles.
O Arabijos jūros vanduo – net neįdomus. Druskingas, karštas – apie kokius 32 laipsnius. Vos kelis kartus buvau įlindęs. Keista buvo matyti, kaip indai mirksta vandenyje tiesiog su drabužiais. Bet kaip vėliau mums prasitarė gelbėtojai – indai nemoka plaukti, todėl dažnai juos reikia drausminti ir neleisti bristi giliau kelių.
Plaukiant laivu-namu kanalais tarp palmių, matėsi vietiniai maži kaimeliai. Kaip tik po kelių savaičių turėjo įvykti rinkimai į parlamentą, tai net, atrodytų, ant apleisto nuošalaus namuko ar ant palmės puikavosi komunistinė simbolika. Išlipę kaimelyje, sėdę ant motorolerio, pasiekėme atokesnį kaimelį, kuriame gyvena 200 žmonių, yra viena gatvė – kanalas, viena valtis ir trys mažos parduotuvėlės. Ten ne tik nusipirkome prieskonių, bet ir stebėjome, kaip sudrumstėme gyventojų kasdienybę. Moteris nustojo mazgoti indus, vaikai labiau įsitempė žaisdami kriketą tarp palmių, o jaunos merginos pasijuto, tarytum, atkuto. Įstrigo momentas, kai viena moteris, norėdama, kad mes įamžintume jos kūdikėlį, vos ne per kanalą jį perdavė vietiniams vaikams, kad šie mums papozuotų. Jau išsiuntėme šūsnį nuotraukų, kuriose įamžintos šypsenos, laimingi veidai ir akys, MOKANČIOS DŽIAUGTIS GYVENIMU.
O štai prie ko ten reikėjo priprasti: perkant bet kokią smulkmeną derėtis klausytis automobilių signalų uostyti prieskonių kvapus dezinfekuotis prieš, po, per valgį rankas gerti gėrimus be ledukų nesimaudyti jūroje
Ką pamiršau pasiimti: Prožektorių
Kas įsimintiniausia: Apsikirpimas Taj Mahalo viešbutyje už 12 minimalių mėnesinių Indijos atlyginimų (apie 40 lt)
Ką supratau: Kokia nuostabi visomis prasmėmis yra mūsų šalis. Čia taip gera ir ramu gyventi.
Per artimiausius metus tikrai negrįšiu į Indiją, bet pažadu, kad kitą kartą, kai jau keliausiu šiaurine dalimi, tikrai gersiu vaistus nuo maliarijos. O gal jau dabar esu ją pasigavęs, mat inkubacinis periodas trunka iki pusės metų. O mane tikrai kando, kad ir kaip purškiausi...
