Pakvietimas
Socialiniame tinkle „Facebook“ užkalbinau vaikiną, kuris apie save internetinėje erdvėje buvo sukūręs tikro džentelmeno ir moterų eksperto įvaizdį. Jis pasirodė malonus ir mokantis bendrauti. Nors kai kurie jo klausimai buvo keistoki: „man atrodo mažiukė esi, kiek foto žiūrėjau, apie 160cm?”.
Šiek tiek sutrikau, nes niekada negalvojau, kad esu tokia jau maža... Taigi pridūriau, jog esu net 5 centimetrais aukštesnė ir pasidomėjau, ar žemas ūgis – minusas? O jo atsakymas buvo pribloškiantis: „Super 165 cm, dar jei ant šokių aukštakulnių užmeti, tampa iki 175 cm – super. Čia ne minusas, čia fizionomija.“
Po mano ūgio analizės pokalbis nutrūko. Nusprendžiau kelias dienas palaukti, neišgąsdinti vaikino... Juk ne visi įpratę, kad juos kalbintų ir į pasimatymus kviestų merginos!
Tikras pakvietimas
Po kelių dienų nusprendžiau, kad neverta ilgiau laukti ir kalbėti niekus. Brūkštelėjau jam socialiniame tinkle: „Labas, o sutiktum su manimi išgerti kavos?“ Mano džiaugsmui (ir jauduliui), jis sutiko! Bet įspėjo: „Iš manęs rimtuolio nesitikėk!” Ir išdėstė visas savo sąlygas.
Jo konkretumas tiesiog prirėmė mane prie sienos: „Galim ryt kokią 19:30, prigriebčiau tave kur nors, nes šalta” O aš juk šiuolaikiška moteris, turiu automobilį! Bet jis buvo atkaklus: “Matai, aš centre 18:00 - 19:00 būsiu su auto, tai todėl šį kartą tave aš paimčiau, o kitą kartą ir tu galėtum paimti mane.” Po kiek laiko nugalėjau jo atkaklumą ir išsikovojau teisę į pasimatymą atvykti pati. Beje, ar pastebėjote, jog net neįvykus pirmam susitikimui, jis jau planavo antrą?
Susitikimo diena
Turėjome susitikti 19:30, tačiau 18:20 jis man paskambino ir pranešė, kad vėluos. 20:10 jis vėl paskambino ir nudžiugino, kad už dvidešimties minučių galime susitikti. Jis smulkiai išdėstė visą savo dvidešimties minučių planą, todėl negalėjau prieštarauti: „Dabar nueisiu į tualetą, apsirengsiu, sėsiu į automobilį ir atvažiuosiu. Užtruksiu dvidešimt minučių.“
Pasimatymas
Susitikimas įvyko Vilniuje, Katedros aikštėje. Atvykau anksčiau, tačiau kantriai laukiau savo automobilyje. Lygiai 20:30 gavau SMS: „Aš jau vietoje“.
Vakaras buvo šaltokas... Nors ką ten šaltokas, lauke tvyravo stingdantis šaltis, o nerimstantis vėjas grasino nublokšti į šoną... Laikiausi. Perėjusi visą Katedros aikštę ir nepamačiusi nė vieno į jį panašaus vaikino (iš tiesų, žmonių iš viso nebuvo), paskambinau jam. Jis patikslino savo buvimo vietą: „Esu automobilyje, aikštelėje prie bokšto.“ Ėjau toliau...
Vos pažvelgęs jis pamalonino mane komplimentu: “Gražiai šiandien atrodai!” Kažin, kaip aš atrodžiau jam vakar?
Automobilis
Mandagus džentelmenas (jį matau pirmą kartą gyvenime), man mandagiai pasiūlė sėsti į automobilį ir kartu pasišildyti, nesutikau... Po kelių minučių pokalbio (ir įnirtingo įkalbinėjimo) patraukėme kavinės link.
Kavinė
Artimiausia kavinė buvo iš tų, kuriose reikia užsisakyti ir susimokėti prie baro. Nebuvau išranki. Užsisakius gėrimus, jam staiga prireikė į tualetą... (Taip, jis sakė, kad į jį eis prieš susitinkant... Na, bet juk būna žmonių, kurie dažnai ten eina, taip?) O barmenei paklausus, ar mokėsime kartu, išgirdau greitą ir garsų jo atsakymą: „Atskirai!” Na gerai, už savo kavą susimokėjau (jis gėrė arbatą, tačiau išėjo į tualetą ir susimokėti pamiršo).
Pokalbis
Mūsų susitikimas kavinėje užtruko lygiai 40 minučių (su susitikimu, jo ieškojimu Katedros aikštėje ir ginčyjimusi: sėsti į mašiną ar ne, užtrukome ilgiau...). Pirmas 10 minučių kalbėjome gana normaliomis temomis. Sužinojau, kad jam 25 metai, yra baigęs Statybų inžineriją (pažadėjo man ne tik namą, bet ir ką nors daugiau pastatyti.... Kas tas daugiau, nepatikslino).
Šiuo metu jis užsiima kita veikla, nesusijusia su įgyta specialybe, tačiau apie ją jis nebuvo linkęs per daug atvirauti. Matyt, bijojo teoriškai įvardyti praktiškai naudojamus triukus.
Po dešimties minučių jo drąsa ir tiesus žvilgsnis dingo. Sužinojęs, kad gyvenu viena, panoro kuo greičiau baigti gerti arbatą (už ją dar nebuvo susimokėjęs) ir vakarą pratęsti intymesnėje aplinkoje (suprask, pas mane namuose).
Man bandant kuo daugiau sužinoti apie jį, jis vis dažniau nuleisdavo akis ir siūlė man įvairius malonumus: masažą, ramų vakarą žiūrint filmą, stalo žaidimus, vėl masažą, intymų masažą, atpalaiduojantį masažą... Kuo toliau , tuo labiau kalba krypo apie lovos reikalus.
Supratusi, kad daugiau informacijos apie jį nesužinosiu, pasiūliau išsiskirstyti. Vaikinas, su manimi kalbėdamas, baiginėjo gerti arbatą... Matyt, pajutęs jog ji baigėsi, o troškulys dar buvo nenumalšintas, jis pakėlė arbatos maišelį, gražiai sau kabantį ant siūlelio, suspaudė jį pirštais ir įdėjęs atgal į puodelį, baigė gerti arbatą...
Susiruošėme eiti. Einant pro duris barmenė mandagiai priminė džentelmenui, jog jis nesusimokėjo už arbatą...
Šokiai
Atėjus iki Katedros aikštės, vaikinas panoro dar kartą įsiprašyti pas mane į svečius. Jis pradėjo šokti vidury aikštės! Tuomet paėmė mane už rankos ir kelias minutes mokė šokti salsą... Pagyrė mane, kad puikiai sustoju į eilutę (neprašiau paaiškinti, ką tai reiškia)...
Atsisveikinimas
Nusivylęs, jog vakaro pratęsimo vis tik nebus, jis nusprendė atsisveikinti. Apkabino, pauostė (!) plaukus ir pagyrė, kad skaniai kvepiu... Norėjau bėgti!
Po tokio “atsisveikinimo” jis pasuko savo automobilio link: “Labai jau šalta, einu greičiau į mašiną“.
Vidury aikštės likau stovėti viena. Nors negaliu pykti, jis tikrai nemelavo, šalta!
Tačiau tai dar ne Kristinos eksperimento pabaiga. Po susitikimo žurnalistė sulaukė neįtikėtino turinio žinutės. O galiausiai istorija pasisuko netikėta linkme. Apie tai plačiau skaitykite čia!
