– Abu tėvai mokytojai. Užaugau Radviliškyje, o tokiame mažame miestelyje esi labai pastebimas. Kad nepridarytum gėdos ir bėdos tėvams turi tvardytis. Atsiradus galimybei mokykloje pradėjau groti būgnais, vėliau pabandžiau dainuoti. Tais laikais mėgdžiodavome populiarius ansamblius. Juozas Taunys, vadovavęs mokyklos ansambliui, pasiūlė dalyvauti „Dainų dainelėje“. Kai mane, dešimtoką, pastatė prie fortepijono, jaučiausi neįprastai. Provincijos miestelyje tai atrodė juokinga. Tačiau kažkas tarsi sakė, kad turiu pamėginti.
– Ar pavyko?
– Taip. Tapome respublikinio konkurso laureatais. Po konkurso komisijos pirmininkas, tuometinės Konservatorijos dainavimo katedros vedėjas Zenonas Paulauskas pasakė, kad turiu gabumų ir galėčiau mokytis dainuoti. Ypatingos reikšmės tokiam pasiūlymui neteikiau. Mano planai buvo kiti. Išlaikęs abitūros egzaminus stojau į teisę. Deja, dėl tam tikrų tėvo biografijos niuansų neperėjau mandatinės komisijos. Nenorėdamas atsidurti tarybinėje kariuomenėje baigiau profesinę technikos mokyklą, įgijau staliaus specialybę.
– O dainavimas?
– Mokydamasis toje mokykloje, žinoma, dainavau. Žinojau, kad, ją baigęs raudonu diplomu, galėsiu laikyti tik vieną egzaminą stodamas į aukštąją. Netoli tos mokyklos, Mokytojų namuose, veikė vokalistų būrelis, kuriam vadovavo Pranas Urkauskas, buvęs Z. Paulausko mokinys. Taigi pamažu brendo mintis išbandyti laimę – stoti į solinį dainavimą.
Sunku pratybose, lengva mūšyje
– Jau 10 metų dirbate pedagoginį darbą. Ko reikia, kad išsiskleistų talentas?
– Svarbiausia – darbštumas ir užsispyrimas. Pirmaisiais mokslo metais visai nesusivokiau. Mokantis dainuoti, dirbant su pedagogu svarbiausia – psichologinis aspektas: studento ir pedagogo susikalbėjimas, minčių sutapimas. Jei studentas bus už tave visa galva aukštesnis – blogai. Turi būti autoritetas ir daryti įspūdį. Profesorių Vladimirą Prudnikovą prisimenu kaip griežtą, reiklų, tačiau teisingą pedagogą. Porą kartų išprašė iš paskaitos lauk, nes buvau nepasiruošęs.
Toks ir aš esu savo studentams. Perėmiau V. Prudnikovo metodą kaip dėstytojas. Manau, tokia taktika teisinga, nes gyvenimas reikalauja daug ir vargas buvusiems šiltnamio sąlygose. Kita vertus, iš linkusio tingėti studento reiklumu galima laimėti maksimalų rezultatą. Kartais privalu prispausti, disciplinuoti, kad vėliau būtų lengviau. Kaip sakoma, sunku pratybose, lengva mūšyje.
– O kokie dabar studentai? Ką pastebite lygindamas juos su savimi prieš dvidešimt metų?
– Man patinka dirbti su jaunimu. Dabartiniai studentai kitokie, nei buvome mes. Jie laisvesni, daugiau matę pasaulio, apsiskaitę. Taigi dirbdamas su jaunimu turi pasitempti. Juk per paskaitas ne tik mokomės, kaip išgauti garsą, kalbame ir apie tai, dėl ko viskas daroma. Kone visi mano buvę studentai sėkmingai dirba, jų pavardės jau žinomos. Tai Dainius Stumbras, Egidijus Dauskurdis, Ramūnas Urbietis, Edmundas Seilius, Raimondas Baranauskas ir kiti.
Reikliausia kritikė – žmona
– Ar galima išmokyti dainuoti?
– Mokyti dainuoti – tas pats, kaip mokyti plaukti ar važiuoti dviračiu. Neįmanoma paaiškinti, kaip tai daryti. Tačiau kai išmoksi – niekada nepamirši. Baigęs studijas dainininkas dar nėra savarankiškas atlikėjas. Jis tarsi virkštele susijęs su savo dėstytoju. Būtinai turi būti žmogus, kuris nuolat tave stebi, klauso, pasako pastabų. Pačiam save girdėti ir kontroliuoti labai sunku. Jeigu neturi kas padeda, galima degraduoti per pusę metų.
– Kas stebi ir sako pastabas nepriekaištingai dainuojančiam Vytautui Juozapaičiui?
– Man pasisekė. Su žmona Egle kartu baigėme vieną kursą. Galiu drąsiai teigti, kad šeimyninės rangos metodas pasiteisina. Ji dalyvauja generalinėse repeticijose, žiūri spektaklius ir sako man pastabas.
– Tačiau jos nuomonė gali būti subjektyvi.
– Ta prasme, kad iš manęs reikalauja maksimumo – taip. Ji dažniau priekabesnė man, o ne kitiems. Subjektyvi, bet ne mano naudai. Eglė, kaip ir aš, dirba pedagoginį darbą, dėsto dainavimą, tad jos nuomone visiškai pasitikiu. Abu esame profesionalai.
– Vienas šeimas bendra profesija sutvirtina, kitas atvirkščiai – atveda prie skyrybų slenksčio. Kur link einate judu?
– Būna, kai tos pačios profesijos žmonės, pavyzdžiui, du aktoriai, gyvenantys po vienu stogu, ima konfliktuoti, nes juos kamuoja tos pačios problemos, profesinės ambicijos. Mūsų atveju yra kitaip. Be pedagoginio darbo Eglė turi moterų kolektyvą, kuriam vadovauja, po daugelio metų mes vėl pradedame koncertuoti dviese.
– Ar smagu dainuoti su žmona?
– Žinoma. (Juokiasi.)
– Turite tris dukteris. Vyresniosios jau savarankiškos, nepasuko tėvo pėdomis. Gal dedate viltis į jaunėlę? Ar norėtumėte matyti ją scenoje? – Atvirai pasakius – ne. Tačiau ne mano valioje nuspręsti, kokią profesiją jai rinktis. Ievai labai patinka klausytis operų, matau, kad žavi mano darbas. Na, bet bus, kaip bus. Jeigu bus lemta tapti dainininke – puiku.
Šeimos dvasia
– Matant visada pilną mūsų Operos ir baleto teatro salę peršasi mintis, kad esame ne prastesni nei garsiųjų pasaulio scenų kolektyvai. Ką tik baigęs statyti G. Pucchini „Madam Bateflay“ žymus italų kilmės režisierius Anthony Minghella ir jo žmona Carolyn Choa sakė nustebinti mūsų solistų muzikalumo, darbštumo, profesionalumo. O kalbant apie skirtumus tarp pastatymų Londone ir Vilniuje, pastarasis – subtilesnis, scenoje atskleidžiantis daugiau prasmių ir poezijos. Kuo, Jūsų manymu, pagrįstas šis susižavėjimas?
– Per generalinę šio spektaklio repeticiją verkė net didžiausi cinikai. O kad gyrė, matyt, yra pagrindo. Jei mūsų lygis būtų nepakankamas, po kuriuo galėtų pasirašyti Anthony Minghella, jis tikrai nebūtų čia atvykęs. Pasak statytojų, spektaklis Lietuvoje geresnis nei pastatytas Londone. Juos nustebino tai, kas Vakaruose retai sutinkama: sielų žaidimas, įvairiapusis vaidmens suvokimas, puikus vienas kito jautimas. Mes skiriamės nuo jų, kad esame viena komanda, vienų šaknų, tų pačių pedagogų, dirbantys su tais pačiais dirigentais. Mes – šeima, nors ir kimbame vienas kitam į atlapus. Vakaruose – jau kitaip. Ten į teatrus suvažiuoja nupirktos žvaigždės, kurios dirba labai profesionaliai, tačiau jų nesieja bendra dvasia.
– Ar neskausminga, kad toks įspūdingas spektaklis bus rodomas tik penkis vakarus?
– Aišku, skausminga. Tačiau šis spektaklis – bendras darbas su Anglijos nacionaline opera ir viskas numatyta sutartyje. Mums svarbu, kad esame reikalingi, kad vaidiname. Antra vertus, malonu girdėti, kai atvykusieji iš kitų šalių melomanai, matę garsiausias pasaulio scenas nustemba išgirdę mūsų atlikėjus.
Kas toliau?
– Ar nesigailite likęs Lietuvoje? Manau, turėjote ne vieną pasiūlymą pabandyti laimę svetur.
– Dėkoju likimui, kad likau Lietuvoje. Man svarbu teatras. Aš jį suvokiu kaip namus. Nuvykus į kitą šalį, atsiduri tarp profesionalų, kurių karjera rūpinasi agentai. Operos verslas pasaulyje – pinigų darymo mašina. Kai nuvykstu į užsienį ir išaiškėja, kad nepriklausau jokiai agentūrai, susidomėjimas manimi dingsta. Priklausomai nuo to, kurioje agentūroje esi, gali pakliūti į vieną ar kitą teatrą. Absoliuti korupcija. O ką jau kalbėti apie kitus niuansus, kurių, ačiū Dievui, Lietuvoje dar nėra. Be to, esu šeimos žmogus. Negalėčiau ištisus mėnesius ar ilgiau gyventi be artimų žmonių.
– Prieš porą metų spauda rašė, kad gyvenate savo karjeros aukso amžių. Gavote Nacionalinę premiją. O kas toliau? Ar neužmigsite ant laurų?
– Kol kas nemiegu. Dainuoju keliuose teatruose, dėstytojauju, studijuoju ir dar yra daug gyvenimo sričių, kuriose sugebu aktyviai dalyvauti. Aš nesureikšminu savo, kaip operos solisto, gyvenimo. Tai viena iš mano gyvenimo dalių, mano, kaip žmogaus, išraiškos būdas. Pasiekiau tam tikrą lygį, galbūt metai kiti – ir baigsiu karjerą.
– Kas tada?
– Mane domina politika. Kol kas savo veiklą šioje srityje pristabdžiau. Įstojau į Mykolo Romerio teisės universitetą. Tai tiesiog žinių ieškojimas. Dabar, kaip pilietis, galiu pasidžiaugti, kad perskaičiau Lietuvos Konstituciją. Ir ne tik... Galiu ne vieną vietą pacituoti iš jos ar kito įstatymo. Užsidarius vien teatrinėje erdvėje, būnant atlikėju kyla pavojus pakliūti į tam tikras psichozines aplinkybes, kurios atsiranda nuo savigraužos, pavydo, intrigų, virimo savose sultyse, tai būdinga kiekvienam teatrui. Būtina plėsti akiratį, ieškoti žinių, veržtis iš savo kiauto. Negalima užsidaryti. Yra žmonių, kurių gyvenimas baigiasi pasibaigus artistinei karjerai. Man tai negresia.
