Spalio 10-ąją sostinės kino teatre buvo ištiestas raudonasis kilimas, skirtas ir „Piktųjų kartos“ kūrybinei komandai, ir į vakarą atvykusiems svečiams. Visi jie dar iki renginio pradžios buvo paprašyto paisyti „šventinio“ aprangos kodo.
Kino vakaro nepraleido ir daug puikiai žinomų žmonių, tarp kurių – Džiugas Siaurusaitis, Lina Rastokaitė, Asta Stašaitytė, Indrė Stonkuvienė, Vidas Bareikis, Saulius Siparis, Toma Vaškevičiūtė, Gytis Ivanauskas, Robertas Kalinkinas, Naglis Bierancas, Oskaras Koršunovas, Gražina Baikštytė ir daugelis kitų.
Vakaro šeimininkas – filmo režisierius E. Vėlyvis – su daugeliu svečių nuotraukoms pozavo drauge, taip drauge džiaugdamasis pagaliau dienos šviesą išvydusia premjera. Su vienu bičiuliu menininkas nutarė ir pasibučiuoti.
Premjeroje buvo galima išvysti ir Ingeborgą Dapkūnaitę. Žinoma aktorė į lietuviško filmo pristatymą atvyko iš Londono.
I. Dapkūnaitė filme kuria vieną pagrindinių vaidmenų ir į lietuvišką kiną grįžta net po 34-erių metų pertraukos. Legendinė aktorė yra vaidinusi teatro pjesėje kartu su Johnu Malkovichiumi, Holivudo filmuose kartu su Bradu Pittu, Tomu Cruise'u, Jennifer Lawrence, Gaspar Uliel.
59-erių metų amžiaus I. Dapkūnaitė iki vasario mėnesio prasidėjusio karo Ukrainoje buvo gliaudžiai susijusi su Rusija: vaidino filmuose, televizijos serialuose, buvo Rusijos pramogų pasaulio dalis. Ten ją meiliai vadino „mūsų užsieniete“. Pirmosiomis karo dienomis moteris išvyko į Briuselį ir prisipažino, kad išvažiuoti turėjo iš karto po Krymo aneksijos 2014 m. „Aš padariau klaidą ir jokių pateisinimų sau neturiu“, – šių metų pavasarį lrt.lt interviu pareiškė aktorė.
Žinomai menininkei filme atiteko miesto merės vaidmuo.
I. Dapkūnaitė gyvena ne Lietuvoje, todėl derinti kūrybinį procesą pandeminiu laikotarpiu nebuvo lengva – į mūsų šalį aktorei dėl įvairių draudimų tekdavo keliauti įvairiausiais būdais, kartais ir ne lėktuvu.
„Visi būdavo su kaukėmis, bet žinojau savo kolegas, aišku, atpažinau juos, – nusijuokė ji. – Su Emiliu buvome susitikę dar prieš pandemiją. Su Vytu – taip pat, tai yra ne pirmas detektyvas, kuriame kartu filmavomės. Grupėje visi buvo su kaukėmis. Buvau pritrenkta disciplinos, pavyzdžiui, kai filmavome didelę masuotės sceną Plungėje, mačiau, kaip žmonės užsideda ir nusiima kaukes tik tada, kai jiems leidžiama. Žmonės filmavosi su dideliu supratimu.“
Trileryje aktorės laukė ir sudėtingos scenos, viena jų – su stipriu lietumi, kurios metu Ingeborgai veidą talžė sunkūs vandens lašai.
„Aš labai prašiau, kad tas lietus nebūtų toks stambus, klausiau, gal mažiau to lietaus. O Emilis sako, ne, lietaus turi būti kaip reikiant, mes su Vytu buvome šlapi“, – atsimena ji.
Žinoma moteris pasakoja, kad filme ar jo kūryboje nebuvo nieko, kas jai nepatiktų.
„Viskas patiko. Ir Emilis patiko, ir scenarijus, jei nebūtų patikę, nebūčiau filmavusis“, – patikino ji.
„Tikiuosi, kad lietuviškame kine filmuojuosi ne paskutinį kartą“, – pridūrė aktorė.
Detektyve atkurtas KGB laikmetis Ingeborgos mamai galimai primins ir tam tikrą jos šeimos patirtį.
„Aš pati nesu susidūrusi su KGB, – sakė I. Dapkūnaitė. – Bet mano senelį tardė dar anų laikų NKVD, mama ir teta apie tai pasakodavo, bet šeima apie tai kalbėjo mažai, o diedukas po susitikimo su NKVD nebegalėjo dėstyti universitete. Mama ir teta prisimena, kad Stalino metais prie durų stovėjo maišas su džiūvėsiais ir su svogūnais, jei kažką vežtų, kad galėtų pasiimti maisto.“
Pasiteiravus, ar skiriasi lietuviškas kinas nuo kitų šalių, I. Dapkūnaitė patikino, kad ne.
„Skirtumo nėra. Turiu būtinai pasakyti vieną dalyką – labai dėkoju filmo valgyklai, nes tai buvo geriausia valgykla pasaulyje“, – linksmai kalbėjo ji.
Kūrybinė filmo komanda net neabejoja, kad bus pasiektas žiūrovų rekordas. Pats filmas taip pat atsiėjo įspūdingą sumą pinigų – 1 mln. eurų. Pusę lėšų finansavo Lietuvos kino centras. Detektyvo realizacija įgyvendinta per penkerius metus.
Filmo kūrybinį procesą paženklino pandemija. Komandą sekė nuolatinis testavimasis, koją kišo karantinai, o Plungė, kuri tapo viena pagrindinių lokacijų, buvo paskelbta raudonąja zona. Kūrėjai privalėjo užsidaryti saugiame burbule ir nekontaktuoti su miesto gyventojais – tik tokiu būdu jiems buvo leista tęsti darbus.
Be to, prodiuseriai džiaugiasi, kad pirmą kartą per jų bendradarbiavimo su E. Vėlyviu patirtį, šio režisieriaus filmas gavo N-16 amžiaus cenzą.
„Tai buvo maloni žinia, nes įprastai mus nulinčiuodavo ir skirdavo N-18. Džiaugiamės, kad dabar ir jaunesni žiūrovai galės ateiti į kino teatrą, susipažinti su E. Vėlyvio kūryba ne telefone ar planšetėje, o didžiajame ekrane. Reginys išties yra jo vertas, – sakė prodiuserės. – Mes manome, kad filmas labai aktualus įvairaus amžiaus visuomenei ir nuoširdžiai pritarėme Emilio idėjai kurti filmą apie įvykius, kurie vyko gana neseniai – vos prieš 30 metų.“
Apie filmą
„Piktųjų karta“ yra skandinaviško tipo detektyvas – aštri šiuolaikinės Lietuvos visuomenės kritika, įvilkta į tamsaus kriminalinio trilerio rėmus, persmelkta tradiciniu režisieriaus vizualiniu stiliumi ir pagardinta gyvais dialogais. Filmo „Piktųjų karta“ veiksmas vyksta mažame tvarkingame Lietuvos miestelyje, kur paradišką ramybę sudrumsčia netikėta žinomo žmogaus mirtis – tamsi praeitis pradeda lįsti iš šešėlio ir nuodyti elito susikurtą auksinį gyvenimą.
„Savamokslis lietuvių režisierius ir „enfant terrible“ E. Vėlyvis pristato impulsyviai įtemptą nenuspėjamą trilerį, kurį norėsis žiūrėti dar ir dar kartą, kad pastebėtumėte gudriai paslėptus pėdsakus iš kruvinos praeities“, – taip filmą pristatė Talino „Juodųjų naktų“ festivalio programos sudarytojas, kino kritikas Edvinas Pukšta.
E. Vėlyvis filmo scenarijų kūrė kartu su Jonu Baniu ir siekia parodyti, kaip mus vis dar veikia praeities patirtys ir sovietinio režimo traumos, kurios nuodija mūsų dabartinį gyvenimą ir daro mus piktais.
„Mes visi – piktųjų karta. Mus veikia praeities patirtys, sovietinio režimo traumos, iš kurių iki šiol vaduojamės. Filmas ypatingai aktualus šiuo metu, kai matome didelį visuomenės susipriešinimą. Tikiuosi, kad jis bus ne tik gera pramoga, bet ir leis reflektuoti apie tai, kaip gyvename“, – teigia režisierius.
Filmas kurtas ypatingomis karantino sąlygomis 2020-ųjų rudenį Vilniaus Lukiškių kalėjime, Medicinos mokslų bibliotekoje, šv. Jonų bažnyčioje, Venclovų namų muziejuje. Prie filmo gamybos prisidėjo Plungės savivaldybė ir miesto gyventojai: didžioji dalis filmo buvo filmuojama būtent ten.
Tai – penktasis Lietuvoje kuriamas pilnametražis režisieriaus E. Vėlyvio filmas. Filmas Lietuvos kino teatruose filmas bus parodytas 2022-aisiais.
Nuo spalio 14 dienos „Piktųjų karta“ bus rodoma visoje Lietuvoje.
