Prieš daugiau nei trisdešimt metų Viola ir Adolfas susipažino Lietuvos valstybinės konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos akademijos) koridoriuje. Į pirmąjį kursą stojusi Viola iš karto patraukė, kaip dabar pats prisipažįsta, kiek „chamiško“ ketvirtakursio akį.
„Priėjau ir paklausiau, kiek valandų. Prisimenu, stovi mergaitė balta bliuzele, trumpu sijonuku, tokios senovinės, bet geros medžiagos. Palaidinė tokia „krakmolna“ ir mergaitė, žiūriu, tokia nieko“, - pro ūsą šypsosi Adolfas Večerskis.
Pora draugavo pusantrų metų, tada susituokė. „O ko laukti, buvau iš Kretingos, neturėjau kur gyventi, o Viola vilnietė, kodėl „nesusiženyjus“. Ir po daugelio metų gailėtis nėra ko“, - juokiasi aktorius. Susituokę sausio dvyliktąją, jau septyniolika metų Večerskiai savo vestuvių metinių triukšmingai nebešvenčia. Sako, tąkart, kai tankai traiškė Lietuvą ginančius jaunus žmones, jie kaip tik sėdėjo prie šventinio stalo.
„Turėjome prisiruošę labai daug maisto. Į svečius buvo užsukęs geras šeimos draugas aktorius Vidas Petkevičius ir net planavome nešti karšto maisto ginantiems televizijos bokštą, tik nespėjome, prasidėjo traiškymas“, - pasakoja Viola. Šiandien pora turi butą netoli Seimo, todėl šventinį vakarą valgyti vakarienę ir matyti, kaip už lango dega laužai žuvusiems atminti, – nėra smagu.
Rusija nepaviliojo
Kai lietuviai aktoriai, prispausti vargingo gyvenimo, traukdavo vaidinti į plačiąją Rusiją, Adolfas Večerskis, visų nustebimui, nejudėjo iš lietuviškos scenos. Jis ir šiandien tvirtina, kad dirbti ir vaidinti gali tik gimtinėje.
„Jaunystėje daug kartų kvietė vaidinti Rusijoje. Su savo „snukiu“ būčiau ne vieną vaidmenį sukūręs, bet nevažiavau. Ir visiems į akis sakiau, kad ten filmuotis nenoriu. Man nepatiko. Valgyti man ir Lietuvoje užteko, o gerti, kiek geria Rusijoje, negalėjau. Man iš karto suveikdavo atmetimo reakcija. Jei perdaug išgerdavau – išmesdavo lauk. Tai ko ten važiuoti, jei net gamta neleidžia“, - juokiasi nemažą gerbėjų būrį Lietuvoje užsiauginęs aktorius.
Amerika, Amerika...
Tiesa, ne plačioji, tuo metu dar tėvyne buvusi Rusija, Večerskius paviliojo į savo glėbį, o laimės valstijomis vadinta Amerika. Iš karto po kruvinųjų sausio įvykių šeima susikrovė daiktus ir išvažiavo į Kanadą. „Bėgome iš Lietuvos ir net neplanavome grįžti“, - sako tuos laikus prisiminusi Viola Večerskienė, kuri sulaukusi Kanadoje gyvenančios Adolfo pusseserės skambučio net nedvejojo, kurią šalį pasirinkti. „Galvojome, kad karas prasidėjo. Tuo metu gyvenome Karoliniškėse, prie pat televizijos bokšto. Mūsų namą buvo apsupę tankai, priešais langus stovėjo kareiviai su automatais. Atrodė, kad jie taikėsi į mus. Net šviesą namuose buvo baisu uždegti. Reikėjo skubiai ieškoti išeities, apėmė panika“, - pasakoja ponia Viola.
Į namus pora sugrįžo po metų klajonių. „Stovėjome Vinipego miesto aikštėje, kai sužinojome, kad Lietuva – pagaliau laisva. Apie kokią tolesnę emigraciją galėjo būti kalba? Juk laisvos savo šalies nebuvome matę. Laisvė asocijavosi su kažkuo nauju, nepatirtu. Atrodė, kad ir žmonės taps laisvi, tik, deja, smarkiai apsigavome“, - prisiminimais dalijosi A.Večerskis.
Beje, aktoriaus žmona Viola tikino, kad tikrosios laimės užsienyje jie nerado.
„Kai išvažiavome, Lietuvoje Adas jau buvo pelnęs gerą aktoriaus vardą. Siejo gyvenimą tik su teatru ir kinu. O ten ieškojome kitų sričių, kad galėtume išgyventi. Jam tai nepatiko. Jeigu Kanadoje būtume kūrę savo teatrą, gal ir nebūtume sugrįžę. Bet žinia apie laisvę, kurią įsivaizdavome kaip savotišką Eldorado, greitai parginė namo. Deja, grįžę radome liūdnus veidus. Visur pilka, murzina, šunų fekalijos Lenino prospekte (dabartinis Gedimino prospektas – aut. pastaba)“, - nekokius prisiminimus žinomai porai kelia grįžimas namo.
Dievas liepė gyventi geriau
Puikų humoro jausmą turintis vyras sugeba pasijuokti net iš sunkiausių gyvenimo situacijų. Jo sąmojis žavi ne vieną serialo „Nekviesta meilė“ žiūrovą. Pirmajame serialo sezone numiręs, o šiemet jau kitame vaidmenyje prisikelti turintis Adolfas Večerskis tikina, kad realiame gyvenime jis kiekvieną dieną kuria dramą, kuri nebūtinai turi baigtis laimingai.
„Mes gyvename gerai ir gyvensime dar geriau. Mums Viešpats liepė gyventi gerai. Anksčiau vienas politikas buvo paskelbęs, kad nusipelnė gyventi geriau. Jis gal ir nusipelnė, o mums Dievas liepė“, - apie asmeninę laimę pokalbį pradėjo Adolfas Večerskis, žmonos švelniai vadinamas Adu.
Dvi dukras užauginę menininkai jau dvylika metų džiaugiasi anūkėmis.
„Mūsų šeimoje gimsta po dvi mergaites, tik svarbiausia, kad didelis metų skirtumas būtų“, - juokiasi A. Večerskis. Abi poros dukros – teisininkės. Tėvai juokauja, kad per visą gyvenimą namuose matyti menininkus joms įgriso, todėl pasirinko žemiškesnę profesiją. Tiesa, vyresnėlė Ieva, būdama trejų, filmavosi juostoje „Nesėtų rugių žydėjimas“. Jaunėlė Juta dar nesukūrė savo šeimos, tačiau tėvas sako, kad ir skubėti nėra kur.
„Aš taip didžiuojuosi jaunimu. Jutos draugai siekia tikslo, karjeros, tačiau moka ir atsipalaiduoti, pasiausti, o paskui vėl surimtėti. Tokie gražūs tie jaunuoliai. O svarbiausia, kad jie iš tikrųjų gyvena“, - į sentimentus leidžiasi A. Večerskis.
Nukonkuravo beždžionėlę
Aktorius rimtu veidu pasakoja linksmiausius nuotykius apie staigų išpopuliarėjimą, kad kartais net imi abejoti, ar tiesa sklinda iš jo lūpų, ar kokios komedijos citatos.
„Dar buvau jaunas, kai užgriuvo pirmoji populiarumo banga. Tikriausiai pirmajame daugiaserijiniame lietuviškame filme „Paskutinis barjeras“ vaidinau nusikaltėlį Vabalą. Jis mane persekiojo iki pat Antano Barono vaidmens „Nekviestoje meilėje“. Iki tol net bijodavau išeiti į miestą, nes sustodavo grupės valstiečių ir sutikdavo kaip savą, kaliniai jautėsi mano draugais. Tuo metu galėjau neturėti pinigų, tačiau bet kuriame Lietuvos kampelyje būčiau pagirdytas ir pavalgydintas. Populiarumo skonio nežinantiems sunku ir įsivaizduoti, kas tai yra. Lygiai taip pat atsitiko ir dabar. Žinote istoriją apie Palangos tiltą? Ten žmonės su beždžionėlėmis ir smaugliais kiekvieną vasarą fotografuojasi. O pernai šalia tų gyvių atsistojau ir aš. Atvažiuokite šiemet ir pamatysite, kad beždžionėlės jau nukonkuravau. Bus tik smauglys, bet po metų kitų, kai „Nekviestą meilę“ pakeis kitas filmas, nukonkuruosiu ir smauglį“, - oriai mintis dėsto pašnekovas.
„Bomžų“ užtarėjas
Populiarumas Adolfo Večerskio jau seniai nebeerzina. Aktorius, režisierius ir teatro vadovas tikina, kad šiandien labai daug žmonių, kurie iš tiesų tėra kaimo žvaigždės, o įsivaizduoja, jog nuo jų priklauso visas pasaulio judėjimas. „Jie neatsargiai elgiasi su savo darbais ir mintimis“, - juokauja linksmo būdo žemaitis, ne kartą „tarkuotas“ teatro ir kino kritikų.
„Kritikai gali manęs nemėgti, tegul. Kokios trys mergaitės gali manimi šlykštėtis – dar geriau, jos atneš laimę. Aš turiu savo kontingentą: Kaziuko mugė, turgus, stotis. Tai žmonės, kurie vadinami vienu žodžiu – tauta. Aš esu tautos sūnus ir man tarp jų labai gera“, - lyg išmoktą tekstą įtikinamai pasakoja Adolfas Večerskis.
Atrodo, aukštas pareigas užimantis vyras ir ypatingą statusą visuomenėje užsitarnavęs aktorius turėtų vaikščioti užrietęs nosį, tačiau ponas Adolfas pasakoja net savų „bomžų“ susiradęs ir kiekvieną mėnesį jiems atseikėjantis dalį uždarbio.
„Remiame savo „bomžus“. Turime tokį vieną draugą, kuris du maišus mantos yra užgyvenęs. Nepiktybinis toks, filosofas. Anksčiau paupyje gyveno toks čigonas, remdavau ir jį, bet sudegė. Dar visų žinomai Roželei duodavau pinigų, tik mūsų draugystė greitai baigėsi“, - pasakoja Adolfas Večerskis. Pasirodo, ne vienam pažįstama, jau keliasdešimt metų kasdien į Vilnių traukiniu atvažiuojanti, ryškiais drabužiais besirengianti ir smarkiai prisidažiusi moteris teatro vadovą tiesiog pradėjo terorizuoti.
„Įsivaizduokite, aš jai duodu pinigų, o ji tarpduryje pasirodo su nediduke mergaite, kuri priėjusi pasiguodžia, kad nori valgyti. Tai aš, kaip ir kiekvienas tėvas, vaiką veduosi į valgyklą, o Roželė bėga iš paskos ir reikalauja, kad vietoj maisto geriau pinigėlių duočiau. Tada ir balsą pakėliau. Nuo tol ji prie teatro nebesirodo“, - dėsto aktorius.
Mafijos bosas
Pažvelgus į tvirto stoto vyrą ir liekną, jaunai atrodančią jo žmoną, būtų nuodėmė sakyti, kad jie gyvena blogai.
„Aš labai priešinuosi visai aplinkai, kuri bando įsprausti į rėmus arba aiškina, kaip turiu gyventi. Sakau visiems labai atvirai. Nuo tada, kai jaunystėje įkritau į sklepą ir susitrenkiau galvą, darau tik tai, kas man patinka. Tai mano laisvė“, - atvirauja teatro direktorius.
Net ir ne pirmą kartą matant aktorių gali kilti mintis, kad jis arogantiškas, pasipūtęs, piktas, panašus į mafijos bosą niurzga. Nuolat juokaujantis pašnekovas ir į tokius žodžius turi atsaką.
„Sakote, arogantiškas, piktas? Dažnai girdžiu prašymą nepykti. Bet aš toks visada. Taip atrodau. Net skusdamasis rytais esu toks ir arogancija nervinu pats save. O dėl mafijos boso, tai tikrai tikslus apibūdinimas. Nebūtinai mafijos, bet tikrai bosas. Juk vadovauju teatrui“, - rimtai atrėžia ponas Adolfas.
Ilgai pokalbio klausiusi Viola Večerskienė garsiai nusikvatoja ir paantrina sutuoktiniui, kad jis ir namuose atrodo niūrus, nors tuoj patikina, jog po šia kauke slepiasi geraširdis linksmuolis ir labai rūpestingas vyras.
„Na, na, nereikia, namuose aš po padu. Žinokite, žmona mane muša, o aš ir atrodau piktas, nes esu sutinęs“, - atrėžia aktorius.
Viola, paklausta, kokios vis dėlto pačios geriausios jos vyro savybės, didžiuodamasi ištaria – dosnumas. Pasirodo, aktoriaus pomėgis –dovanoti dovanas artimiesiems. Ir nebūtinai tai turi būti solidūs pirkiniai. Kartais brangų žmogų pralinksmina ir miela smulkmena.
„Nesu originali, man patinka kvepalai ir briliantai“, - juokiasi ponia Viola, artėjančių didesnių švenčių proga kaskart pašnabždanti sutuoktiniui, ko jai norisi. Beje, pats Adolfas Večerskis jau nuo seno kolekcionuoja angelus, tad visi draugai puikiai žino, kokį suvenyrą reikia jam parvežti iš kelionių.