Akimirkas iš įspūdingos kelionės buvo galima stebėti J. Leonavičiūtės socialiniuose tinkluose. Keliais įrašais sporto trenerė sutiko pasidalinti ir su Delfi.
„Antarktida. Arba kitaip – į pasaulio kraštą.
Ekspedicijos laive – 81 keliautojas. Didžioji dauguma amerikiečiai ir tie, kurie pensiją skaičiuoja jau ne vienerius metus. Daug bendravimo, kalbinimo ir kalbėjimo prie pietų, pusryčių, vakarienės stalų apie tai, kur kas gyvena, ką veikia gyvenime, ką dirba, dirbo. Bet tik iš vieno senuko išgirdau: I had a wonderful life, was working hard and now its time to enjoy – I am happy. Taip, labai norėjosi išgirsti iš daugumos paprastą klausimą – are you happy? Ir lygiai tokį patį užduoti.
Taigi laimė – per daug intymus ir asmeniškas klausimas? Tebūnie tai retorinis klausimas.
Kad ir kokiame toliausiame pasaulio krašte bebūtumėt – užduokit patys sau šį klausimą – ar aš laimingas? Ne sąskaitos skaičiai, ne namo didumas yra laimės apibrėžimas. O galimybė būti savimi, mėgautis savimi su visais savo privalumais ir trūkumais. Nesivaikant sisteminių šablonų ir „dievaičių“.
Esu ten, kur noriu būti. Esu ir leidžiu sau būti SAVIMI. Visada.
Kelionė į Antarktidą buvo nuostabi. Įspūdžių visam gyvenimui sielos gelmėse“, – rašė Jolanta.
„Šią kelionę vadinu gyvenimo kelione.
Ne vien dėl to, kad tai brangiausia mano gyvenime kelione (vien ekspedicija į Antarktidą kainavo 8000 eur., plius skrydžiai iki Buenos Aires, iš ten į Ushuaia, pasaulio kraštą, iš kur plaukia laivai), bet ir dėl turbūt vieną kartą gyvenime patirtų įspūdžių, vaizdų.
Dreiko sąsiauris, vadinamas vienas audringiausių ir pakankamai sudėdingų. Turėjom audrą, bangos siekė 8-10 metrų. Laivas suposi į šonus 45 laipsnių kampu. Kas vėmė, kas pragulėjo kajutėse, kol plaukėm dvi paras iki Antarktidos. Miegoti sunku, kai kūnas vartomas lyg bulvių maišas važiuojant kalniukais. Aš turbūt buvau vienintelė iš visų keliaujančių, kuri negėrė vaistų nuo jūros ligos. Išgyvenau. Įdomu buvo stebėti savo organizmo galimybes, prisitaikymą. Įspūdinga patirtis, kurią organizmas atlaikė neištuštinant skrandžio turinio.
Pačioj Antarktidoj jūra jau rami. Turėjom ir saulėtų dienų, ir tikro antarktinio vėjo, pūgos.
Grįžau atgal į Argentiną su didžiule šypsena širdy. Kas, jei ne tikslo įgyvenimai, mus veža pirmyn. Dar toliau, siekiant savų svajonių, tikslų. Pinigai ateina ir išeina. Svarbiausia gyvenime sveikata ir mylimi žmonės šalia“, – apie svajonės įgyvendinimą kalbėjo Jolanta.
„Pingvinai. Jų buvo daug. Daug ir visur.
Nebaikštūs, sau krypčioja ten, kur jiems reikia. Vieni tupi ant akmenukų – peri kiaušinį. Kiti slapta vagia akmenuką iš svetimo lizdo, kad nunešt savo patelei. Dar kiti vaikštinėja „magistralėm" – išmintais keliukais. Na, savam kaimely tvarka turi būti. Dar kažkuris, tingėdamas eiti savom kojytėm, čiuočia pilvu – smagus vaizdas, lyg vaikai su pašikniukais bando nuslyst žemyn.
Buvo drąsesnių – prieina, žiūri (mes turbūt jiemskaip ufonautai su skafandrais, atvykę paspoksot)
Ruoniai – voliojasi sau visur. Kartais galima su didžiuliu akmeniu supainiot.
Smagu laukinę Antarktidos gamtą pamatyt gyvai“, – džiaugėsi J. Leonavičiūtė.
