Viena du sūnus auginanti R.Klimaitytė: savo šeimą laikau pilnaverte, nors ir negyvename su vaikų tėčiu

Dažniausiai žiniasklaidoje buvo nušviečiami Rinatos Klimaitytės įkurtos grupės „Kitokios“ skandalai bei veikla. Mamyčiųklubas.lt pristato ją kaip du sūnus – šešiametį Ugnių ir keturių metų Karolį auginančią mamą – atsakingą, rūpestingą ir turinčią ką pasakyti visoms, kurių vaikai auga be tėčio. Susipažinkite su kitokia Renata.

- Renata, scenoje alsuoji seksualumu, o namie esi dviejų sūnų mama. Kaip pavyksta atskirti dvi Renatas – jaukią ir šeimyninę bei viliokę?

- Labiausiai žibanti moteris esu namuose (šypsosi). Iš savęs ir atsineši spindesį, kažko skirstyti nereikia – scena tiesiog įpareigoja atlikti tam tikrą vaidmenį.

- Papasakok, kokie džiaugsmai ir vargai kankina auginant du sūnus?

- Pats didžiausias džiaugsmas - tai tas pilnatvės jausmas. Žinai, kad esi mylima, žinai, kad esi reikalinga kaip vanduo ir kaip oras. Didelis džiaugsmas matyti kaip auga tavo vaikas, kaip pradeda vaikščioti, kalbėti, vėliau skaičiuoja, kaip pasakoja, ką pasakoja, ką sapnuoja, kaip apsikabina, paglosto, kaip piešia, ką piešia. Vaikų pasaulis - mielas ir nesugadintas. Mane tai labai papildo, įkvepia, kartais suteikia stiprybės, sudėtingus dalykus paverčia įveikiamais ir laikinais.

- Iki šiol nesi pasakojusi, kad vaikus augini be vaikų tėčio. Kas sunkiausia ir kaip pavyksta prisitaikyti prie įtempto darbo grafiko bei rūpesčių namuose?

- Tai jau praeityje. Sunkiausia buvo pirmaisiais metais, kai berniukai buvo labai maži, vyresnis dar mažai kalbėjo, o mažasis tik žengė pirmuosius žingsnius.

Man sunkiau būtų prisitaikyti prie nieko neveikimo. Stengiuosi susidėlioti grafiką taip, kad būtų kuo mažiau skubėjimų ir streso.

- Pagimdei visai jauna. Ar tai buvo laukti ir planuoti kūdikiai?

- Netokia jau ir jauna... Pirmojo laukiausi būdama 25 metų. Baigiau studijas, kelis metus dirbau darbą, kuris puikiai sekėsi, planavom namus, vaikus, santuoką. Tai buvo labai laukti ir planuoti kūdikiai.

- Daugelis skaitytojų – ką tik pagimdžiusios mamytės. Patark joms, kaip nepasimesti ir nepasiklysti tarp motinystės rūpesčių?

- Svarbiausia ir sunkiausia nepasimesti pačiai savyje. Daugelis moterų pavargsta, suklumpa, tampa irzlios, nervingos, jaučiasi vienišos užburtame rate. Jos ką tik dirbo, buvo laisvesnės ir staiga viskas kitaip, o dar tie kūno pokyčiai... Reikia suvokti, kad tai laikina, mėgautis kiekviena minute, suprasti, kad tavo vaikas trijų mėnesių bus tik vieną kartą, dviejų metukų – taip pat vieną kartą. Pats pagrindinis dalykas, kurį turi padaryti moteris, tai jaustis laiminga pati. Trūksta veiklos – susimanyti, kankina nuovargis – stengtis kuo daugiau miegoti dieną su vaiku, numetus visus darbus. Liūdna - neatsiriboti nuo bendravimo su žmonėmis, tėveliai taip pat puikiai moka prižiūrėti vaikus.

- Prisimink bemieges naktis – ar daug tokių buvo?

- Buvo, tačiau užsimiršo. Sunkiausia buvo tada, kai berniukai susirgdavo: neišsimiegi kelias paras, o, kaip tyčia, dar koks įrašas, filmavimas, fotosesija ar koncertų savaitgalis. Kartais sulūždavau... Labai padėdavo mama - leisdavo pamiegot, pastatydavo stiprinančią lašinę ir vėl jausdavausi kaip ridikėlis.

- O kaip dabar auklėji sūnus? Tenka bausti? Gal ir ant žirnių parklupdai? Esi už fizines bausmes vaikams ar prieš?

- Atradau vienoje knygoje įdomių faktų, kuriuos pritaikiau savo šeimoje. Tiesiog kartą paaiškinau, jog taip elgtis negalima, po pasikartojančio veiksmo įspėjau dar kartą, o trečią kartą švelniai paėmiau diržą. Tą diržą padėjau į jo vietą ir daugiau jo ištraukti netenka. Užtenka neklausymo metu pajudėti link jo. Nenoriu, kad manęs vaikai bijotų, nenoriu naudoti fizinių bausmių, todėl mūsų namuose bijoti reikia ne mamos, o diržiuko.

- Renata, sutik, kad vaikams – būtinas griežtas tėčio žodis, ypač sūnums. Atstoji jiems tėvą?

 - Manau, kad pirmiausia vaikams reikalinga ramybė šeimoje. Mama neatstos tėvo, o tėvas - mamos. Moteris negali atstoti vyro. Esu labai atlaidi ir nors manęs sūnūs tikrai klauso, tačiau kartais tas vyriškas žodis labai reikalingas.

- Ar susitinka vaikučiai su tėčiu? Ar noriai bendrauja?

- Bendrauja noriai, o susitikti galėtų ir dažniau.

- Renata, tarp mūsų skaitytojų – ne viena mama, kuri augina vaikus be jų tėčio. Ką patartumei tokioms mamoms iš savo patirties? Kaip nepasiklysti gyvenimo kryžkelėse?

- Vyras moteriai, o moteris vyrui neturi būti gyvenimo tikslas ir prioritetas. Žmogus, pirmiausiai, turi būti pasirengęs sutikti savo žmogų, o ne griebti bet ką ir vėliau dėl to kentėti, bijoti likti vienišas. Mylimas vyras šalia turi moterį papildyti. Nereikia kompleksuoti, bijoti, reikia atrasti savyje vidinę ramybę ir stiprybę, o tada viskas klostysis puikiai bei atsiras žmogus, kuriam būsi reikalinga.

- Bet daugelis, vis tik, bijo likti vienos...

- Nuo klaidų niekas nėra apsaugotas. Aš ne išimtis. Klaidos daromos tam, kad suvoktume, ką darome blogai. Manau, jog daugiau nukenčia ne tie, kurie daro klaidas, o tie, kurie jų bijo. Viena garbaus amžiaus moteris yra pasakiusi: „Matai, kiek pas mane žilų plaukų? Kiekvienas žilas plaukas – neišnaudota galimybė, baimė suklysti, o galėjo būti kitaip...“ Vien tik apgailestaudama ir kentėdama nieko nepasieksi, nes liksi vieniša, užsidariusi savyje ir tapsi niekam neįdomi. Niekada nieko nesigailiu savo šeimą laikau pilnaverte, nors ir negyvename kartu su vaikų tėčiu.

- Ką mėgstat veikti kartu su vaikais? Kokios dažniausios jūsų pramogos?

- Mes beveik viską veikiame kartu, net kartais ir dirbame kartu. Valgyt darome kartu, tvarkomės, pramogaujame kartu. Dabar toks periodas, kai be visų vaikiškų pramogų stengiamės išsiaiškinti pomėgius. Pavyzdžiui, vyresnysis ilgai troško lankyti futbolą arba čiuožinėti, o po visų bandymų, pasirodo, vaikui mieliausias yra plaukimas.

- Ar tavo sūnūs, pamatę tave TV ekrane, klausinėja, ką ten veiki? Jie supranta, kad esi garsi moteris?

- Aš pati taip nemanau, jie tuo labiau to nesupranta. Mato, kad kalbu, mato kaip dainuojam. Papasakoja, kurią rodė, ką rodė, nes pati retai kada pasižiūriu. Ir save jau yra matę. Kažkaip mes to nesureikšminame, o ne vaikams skirtų TV laidų žiūrėjimą stengiuosi kontroliuoti.

- Ar pasvajoji apie dukrytę?

- Žinoma. Ne tik pasvajoju, bet esu tikra, jog ją turėsiu. Dažnai pasvajoju apie namuką su dideliu kiemu, kuriame pilna vaikų klegesio.