— Manau, kad pirmiausia humoro laidoje „Dzin“. Pastaruoju metu mes net pradėjome rengti šią laidą atsižvelgdami į vaikų interesus, nes jie sudaro nemažą dalį mūsų žiūrovų auditorijos. Anksčiau kūrėme juokus suaugusiesiems, tačiau, tėvų pageidavimu, apie juokingus dalykus pradėjome kalbėti subtiliau, netgi sukūrėme vaikams artimus personažus — Karoluką ir Arbūzą.
— Ar vaikų nuomonė jums svarbi?
— Vaikų nuomonė man netgi svarbesnė už suaugusiųjų. Vaikai nesugadinti. Jie mato ir jaučia, kas gerai ir kas blogai. Jie netgi nebendraudami jaučia, kuris žmogus geras, o kuris blogas.
— Bene 7 metus dirbęs Druskininkų vaikų dailės galerijoje galite pasakyti, su kuo bendrauti lengviau — su vaikais ar su suaugusiaisiais?
— Ir ten, ir ten yra savų privalumų ir trūkumų. Su vaikais turi būti nuoširdus, atviras. Jų nepapirksi vien gražiais žodžiais. Turi juos gerbti, jei nori, kad ir jie tave gerbtų. Mane vaikai myli, nes, man atrodo, aš žinau, ko jie nori.
— Nepasiilgstate bendravimo su vaikais?
— Jau metai, kai nevadovauju Vaikų dailės galerijai. Tačiau vedu daug renginių, kuriuose mielai dalyvauja tėvai su savo vaikais. Nereta mama tiesiai pasako, kad jų atžala mane labai myli. Net nežinau kodėl.
— Kokie vaikai jums patinka?
— Man patinka vaikai, kurie mano akyse keičiasi į gerąją pusę — kai tu juos mokai ir jie tobulėja. Tėvų bendravimo su vaikais stoka — didžiausia problema. Geri visi vaikai, tik tėvai blogi.
— Ar pats šiandien toleruotumėte visus pokštus, kuriuos pats krėsdavote vaikystėje?
— Esu išbandęs visko. Manau, man pasisekė, kad šiandien turiu sveikas rankas ir nesužalotą kūną. Kai kuriems mano draugams nepasisekė. Krėsti tokių pokštų vaikams šiandien pats neleisčiau.
— Koks esate tėvas savo 7-erių dukrai Evitai?
— Esu jai autoritetas, bet kartu ir griežtas. Tačiau šiandien susiduriu su didele problema, su kuria dar nežinau, kaip susitvarkyti. Mano vaikas pradeda manęs pavydėti. Kai mane apipuola svetimi vaikai ir vienas per kitą rėkia, kaip mane myli, mano dukra netveria pavydu, supyksta. Stengiuosi su ja kuo daugiau laiko praleisti kartu, rodyti daug dėmesio.
— Kiek dienų per savaitę važiuojate į Vilnių?
— Keturias dienas iš eilės. Grįžtu vėlai. Tačiau stengiuosi nuo dukros reikalų neatitrūkti. Dažnai susiskambiname. Apie ją žinau viską.
— Ar ji taip pat jūsų talento gerbėja?
— Ji žiūri visas laidas ir negaili man kritikos. Jeigu kažko nesuprato, tada man sako: „Na, čia tu ir nusigrybavai.“
— Ką jums reiškia „Vaikų balsas“?
— Įsivaizduoju, kad tas renginys skirtas būtent vaikams. Jame šnekėsiu, mintį vystysiu kaip vaikas. Būsiu Velykų Zuikis, gudrus Zuikis — su charakteriu. Man smagu ir įdomu.