aA
Vienai populiariausių šalyje dainininkių Monikai Pundziūtei-Monique – vos 21-eri, bet savo požiūrį į gyvenimą ji dėsto neįtikėtinai brandžiai. Galbūt brandžiai todėl, kad žino, kas yra labai sunkus darbas ir kiek ištvermės kainuoja būti garsiai. O galbūt todėl, kad gyvena ne šia diena: visos jos mintys – vien apie ateitį, o šiandien svarbios tik pastangos ją sukurti.
Monique (L'Officiel nuotraukos)
© Nerijus ir Gintarė

- Didžiojoje Lietuvos popscenoje stovi dar mažiau nei trejus metus, o rezultatais jau pranoksti daugelį kitų šalies muzikantų: „Metų atlikėjos“ apdovanojimas, galybė vaizdo klipų, du soliniai albumai. Iš kur tiek energijos viską suspėti?

- Raktiniai žodžiai yra du – komanda ir noras. Galiu džiaugtis, kad šiandien mane lydi didelis būrys įvairių sričių profesionalų, padedančių siekti tikslo. O kalbant apie norą, kartais net pati savimi stebiuosi, iš kur turiu tiek užsidegimo – vis noriu, ginkdie, nesustoti, daryti kaip tik galima daugiau, kiekvieną valandą išnaudoti tikslingai.

Noras siekti ir pasiekti mane veda pirmyn. Nors žodį „reikia“ irgi žinau. Juk būna, kad kartais siekiant tikslo tam tikrus dalykus atlikti tenka ir prisiversti. Tik „reikia“ mane ištinka daug rečiau.

Po to, kai baigėsi „X faktorius“, aiškiai suformulavau savo tikslą: labai norėjau, kad televizijos šou laimėtojos etiketė man nebūtų klijuojama tolesniame kelyje. Visiškai nesigėdiju to, kaip išgarsėjau, ir man svarbu, kad žmonės žinotų, kokia buvo mano pradžia. Tačiau nuolat primenamas šou laimėjimo faktas man reikštų stovėjimą toje pačioje vietoje. Turėjau ir turiu norą judėti – būti kūrėja, dainininkė, muzikantė. Džiaugiuosi, kad šiandien tokia ir esu.

- Lietuvoje, ko gero, esi vienintelė pastarųjų metų TV šou nugalėtoja, kurios žvaigždė sužibo taip smarkiai ir, regis, ilgam. Kaip manai, kodėl tau pavyko?

- Tikriausiai, televizijos šou lemtas „pasekmes“ pirmiausia lemia paties laimėtojo požiūris ir tikslai. Kalbant apie „X faktorių“, visada aiškiai žinojau, kad mano tikslas yra būti scenoje. Tačiau tokį norą turėjo tikrai ne visi šou nugalėtojai: vienam „X faktorius“ buvo vien pramoga, kitam – atsakymas, kad jo kelias – ne muzika...

Kartais net pati savimi stebiuosi, iš kur turiu tiek užsidegimo – vis noriu, ginkdie, nesustoti, daryti kaip tik galima daugiau, kiekvieną valandą išnaudoti tikslingai.
Monique

O kalbant apie tuos, kurie norėjo, bet nepasisekė, kartais sėkmę tiesiog lemia aplinkybės: gal vien noro buvo per maža, gal amžius per jaunas, oda per plona.

Laimėjusi šou pati buvau tik aštuoniolikos, bet nė akimirkai nebuvau „pametusi savęs“ – nuo pradžių iki galo žinojau, kas esu ir kuo noriu būti. Tikriausiai todėl man pavyko. Juk, kai esi atviras ir nuoširdus, atrodo, gali įtikinti kiekvieną žmogų. Publika ne kvaila – visada pajus, kas netikra, kas tėra plastikas, suvyniotas į foliją, o kada į sceną įžengi tarsi nuogas.

Aš nebijojau nei savo trūkumų, nei privalumų ir viską drąsiai parodžiau tarsi nebyliai sakydama: štai aš – netobula, bet tuo mėgaujuosi. Galiu pabūti aktore, bet gyvenime ja nesu, o scena man – gyvenimas.

- Ar tiesa, kad iki tol, kol tapai žinoma, gyvenime buvai labai drovi ir stengeisi neišsiskirti? Tau turbūt būtų tikusi „pilkos pelytės“ etiketė?

- Joks melas, tačiau tokia etiketė būtų tikusi tik vienu, konkrečiu gyvenimo etapu. Tiesą sakant, vaikystėje buvau lygiai tokia pat, kokia esu dabar – ekstravertė su intravertės prieskoniais, iš esmės galinti eiti per pasaulį čiauškėdama ir linksmindamasi. Tačiau ankstyvoje paauglystėje mane smarkiai paveikė mokykloje tvyrojusi atmosfera – atrodė, kad mokytojai ir klasės draugai taip smarkiai užgujo, jog visiškai užsidariau, užsirakinau duris, tik į grindis žiūrėjau ir viską pilkai spalvinau. Tada panirau į muziką – vis skambindavau etiudus, dainuodavau dainas, dainą parašiau būdama dvylikos...

Viskas pasikeitė, kai iš gimtųjų Širvintų viena persikrausčiau į Vilnių, čia ėmiau mokytis muzikos. Tada man buvo penkiolika. Prieš išvažiuodama prisėdau ir pati su savimi pasikalbėjau: Monika, dabar savo gyvenime žengsi didelį žingsnį, po kurio viskas pasikeis. Dabar tu nesi savimi, ir tokia įžengti į naują aplinką tiesiog negali. Dabar privalai atversti naują švarų popieriaus lapą ir grįžti į save – būti tokia, kokia esi iš tikrųjų.

Atsikračiau to drovumo, kuris kartais trukdydavo man pakelti akis ar, dar baisiau, garsiai prabilti. Toks drovumas – didelis nuodas kūrėjui... Pamenu, net nė vieno iš anksčiau turėtų drabužių nepasiėmiau – nusipirkau septynis naujus drabužių komplektus, kad turėčiau kiekvienai dienai. O visai netrukus Vilniuje net susiradau draugę – vieną, antrą, po to, žiūrėk, net draugą, kiek vėliau – netgi simpatiją, kuriai aš irgi patikau! Tuomet ir vėl pasijutau savimi – vis dar drovia, tačiau ne per daug, linksma ir energinga.

- Penkiolikos išvažiavai į Vilnių, aštuoniolikos tapai žvaigžde. Tokie kardinalūs gyvenimo posūkiai gali nesunkiai susukti galvą...

- Nesakyčiau, kad žvaigžde tapau vos aštuoniolikos. Dalyvaudama „X faktoriuje“ pirmiausia tapau žmogumi, kurį tiesiog pastebėjo, – tarsi parašiau pirmąją dainininkės Monique vardo raidę. Tuomet susirgti žvaigždžių liga nebuvo jokios priežasties, o vėliau trūko laiko: reikėjo labai daug dirbti, kad tik galėčiau kur nors pasirodyti. Į viską žvelgiau per tokią prizmę: ten kažkur toli – mano tikslas, mano laimėjimas, o iki jo – vienas paskui kitą darbai, kuriuos turiu padaryti.

Išvis, kas yra žvaigždžių liga? Man atrodo, kad tai būsena, kai žmogus nevertina to, ką turi, nes mano, kad ir taip yra šaunus. Aš tokių minčių neturėjau ir net sau komplimento ligi šiol negaliu pasakyti. O jei kas iš šalies pasako man komplimentą, niekaip neišeina priimti asmeniškai – komplimentus priimu kaip paskatinimą, kuriuo noriu dalytis su visa komanda.

Neneigsiu, purvinų minčių mano galvoje yra buvę, tačiau rankos pirštais galėčiau suskaičiuoti dienas, kai jos buvo apnikusios. O kai apniko, griebiausi paties geriausio vaisto – arba su kokia drauge, arba su savo komanda apie tai sąžiningai pasikalbėjau. Kas jau kas, bet mano komanda puikiai išmano, kaip sugrąžinti mane ant žemės: pora klausimų, kas manausi esanti, ir aš jau nusileidusi.

Visiškai nesigėdiju to, kaip išgarsėjau, ir man svarbu, kad žmonės žinotų, kokia buvo mano pradžia.
Monique

- Lietuviškoje popscenoje išsiskiri ne tik balsu, bet ir įvaizdžiu. Stilingi, drąsūs, stebinantys kostiumai – pačios fantazijos vaisius?

- Kiekvienas įvaizdis, kurį pristačiau stovėdama scenoje, puikiai atspindi mane. Nėra tokio sceninio drabužio, kurį būčiau vilkėjusi prieš savo valią. Vienus kostiumus išties sugalvojau pati, kitus sukūrė dizaineriai. Tačiau jei sceniniai drabužiai man buvo pasiūlyti, visi jie pirmiausia įvertinti pagal vieną kriterijų: ar tai, ką matau, esu aš, ar vis dėlto ne.

Daug tų atvejų, kai specialiai man sukurtų drabužių teko atsisakyti, – nesakau, kad negražu, bet visai ne mano stilius. Juokinga, kad visais tais atvejais pasiūlyti kostiumai būdavo kokie nors visai paprasti, pavyzdžiui, romantiškai plazdanti suknelė. Gražu? Gražu. Bet aš taip nesirengčiau.

Man atrodo, kad būdama kūrėja privalau jaustis laisvai – aš turiu priimti kito žmogaus požiūrį ir galiu išgirsti jo nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad žūtbūt turiu sutikti – turiu ir savo nuomonę. Galiausiai, pasirinktas drabužis yra puiki priemonė tai vidinei laisvei išreikšti. Nepaisant to, tai, kaip atrodau scenoje, smarkiai skiriasi nuo mano kasdienės aprangos – dažniausiai per koncertus rengiuosi ekstravagantiškai, nes noriu parodyti ne tik savo dainas, bet ir požiūrį. Tai vienas iš būdų būti atvirai savo klausytojui. O kasdieną esu kur kas paprastesnė: džinsai ir pilkas megztukas – man tinkamas pasirinkimas.

- Teko girdėti komentarų, kad savo įvaizdžiu primeni kultinę Lady Gagą. Sąsajų išties yra: abi drąsios, abi netikėtos, ekstravagantiškos. Ar ji tave įkvepia?

- Lady Gaga pasaulį tarytum dalija į dvi dalis: vieni jos nekenčia, kiti – dievina. Aš iš tų antrųjų, todėl natūralu, kad įkvėpimo net ir to nepajusdama pasisemiu. Vis dėlto ją seku „su protu“. Pavyzdžiui, garsusis Lady Gagos kostiumas iš žalios mėsos man būtų visai nepriimtinas – tiesiog neatitinka vertybių. Bet dabar jos išgyvenama natūralumo stadija mane keri – šokiruojančius kostiumus iškeitė į eilines palaidines, vaikšto be makiažo, be liemenėlės... Štai kas yra ta vidinė laisvė – jai visiškai nerūpi taisyklės.

Kad ir kalbant apie krūtinę: ją filmuoja, o vaikšto po kambarį plika. Ir ką? Krūtinę mes turime kiekviena, visi jie ją yra matę, o kažkodėl apnuoginti krūtis laikoma nepadoru. Patys tokias taisykles susikūrėme, patys joms ir paklūstame. O jei pažvelgtume kiek atsilošę, kiek iš toliau, daug kas atrodytų kur kas paprasčiau.

Ir tą „žvaigždės“ statusą patys sukūrėme, sudievinome. Patys tai inicijavę, laikomės šių fikcijų diktuojamų taisyklių. O kai kažkas tų statusų ir taisyklių nepaiso, tai jau, vadinasi, „avangardas“ ir „laužo standartus“.

- Kad pasižymi išties akį traukiančiu stiliumi, įrodo tavo bendradarbiavimas pristatant naująją H&M ir Moschino kolekciją. Koks tavo santykis su mada?

Su H&M bendradarbiauju jau beveik metus, todėl ir prie kolekcijos su Moschino teko šiek tiek prisiliesti. Labai džiaugiuosi, nes pirmąkart artimiau susipažinau su Moschino. Pasirodo, tai gana drąsus prekės ženklas, todėl man puikiai tinka. Tačiau apskritai mada man labiau galvos skausmas nei „draugė“ – jei šalia manęs nebūtų dizainerės Rimantės Rimgailaitės, kuri pastaruoju metu mane puošia koncertams, mados pasaulyje gal ir pražūčiau. Teisingiau būtų sakyti, kad mada žaviuosi, o ne ja domiuosi. Jei priešakyje atsiranda koks mados „miražas“, būtinai pasistengiu apžiūrėti įdėmiau.

Tačiau niekada nepaspausiu ant antraštės, kuri rėkte rėkia apie naujausias šių metų tendencijas ar stiliaus detales, kurias man būtina turėti šį sezoną. Neįdomios man tos tendencijos – noriu rengtis, kaip pati noriu. Jei šiandien šalta, apsirengsiu šiltai, jei nusimato daug darbo – tiks ir džinsai, o jei užeina noras atrodyti kaip nors labai moteriškai, gal ir pasistengsiu spintoje rasti pačią gražiausią Moschino suknelę, patogesnius aukštakulnius ir priderinti kokį firminį pakabuką.

- Ar turi mėgstamus prekės ženklus ar drabužių kūrėjus?

- Kad ir kaip būtų keista, man prie širdies labiausiai lietuviai. Pavyzdžiui, patinka beveik visa Agnės Kuzmickaitės kūryba, kuri dažnai man ir labai tinka, žaviuosi Roberto Kalinkino kūriniais, taip pat pamėgau naują prekės ženklą Smooth Confess. Neseniai šis prekės ženklas man pasiuvo sceninį kostiumą iš latekso – tapau pirmąja dainininke Lietuvoje, kuri per koncertą šitaip pasipuošė.

Patikėkite, buvo reikalų jį apsirengti – prireikė nemažai pagalbos, bet užtat kaip gerai atrodė! Susidariau nuomonę, kad lietuviai – labai talentingi drabužių kūrėjai, todėl jais labai pasitikiu.

- Naujausią savo albumą pristatai kaip futuristinį. Ką turi omenyje?

- Futurizmas yra bendras šio albumo konceptas. Nors jame skambančios dainos – itin „žemiškos“, jas kurdami tarytum žvelgėme į ateitį: nuodugniai svarstėme, koks galėtų būti rytojus, diena po jo, ateityje laukiantys metai, kas tuomet rūpės ir bus aktualu žmonėms. Tą žvilgsnį į priekį atspindi ir dainų turinys, ir aranžuotės, o labiausiai jis matomas kartu su albumu pristatytame naujame mano įvaizdyje, pasitelkus madą. Albumo pristatymams buvo paruošti net trys originalūs kostiumai, ir visus juos vienijo futurizmo tema.

- Antrajame albume daugiau tavo autorinių tekstų. Kas tave įkvepia kurti?

- Tikriausiai tas pats nuolatinis mąstymas apie ateitį. Aš ir pati noriu būti ateitis. Noriu, kad ateityje nei mano vardas, nei mano muzika nenustotų skambėti. Noriu, kad mano kūryba įkvėptų kitus, kad išliktų aktuali. Taip pat įkvepia ir supanti aplinka. Kartais tai – kad ir atsitiktinai sutiktas žmogus, kartais – draugės, kartais – rodos, netyčia užfiksuotas momentas. Pavyzdžiui, vienas mano šokėjas labai gražiai šoka contemporary stiliumi. Kartą stebėjau jį šokantį prieš repeticiją ir jaučiau, kaip mintyse ima rastis istorija: taip norėjosi jį aprašyti, apdainuoti. Gaudau tokius momentus – kartais ir kieno nors ištartos frazės dainos idėjai pagauti pakanka.

Ir asmeniniai potyriai, žinoma, pameta idėjų. Pavyzdžiui, daina „Ne gėda jaust“ buvo sukurta tada, kai išgyvenau emociškai labai sunkų etapą – jaučiausi tokia vieniša, tokia niekam nereikalinga, nors aplink mane – šimtai žmonių. Tiesą sakant, šis albumas man pačiai padėjo peržengti savotišką slenkstį – jame kur kas daugiau tekstų, kuriuos parašiau pati. Laikui bėgant pramokau tai daryti.

Kita vertus, kad ir kokio grožio dainą man pasiūlydavo dainuoti prodiuseriai, sutikdavau tik tada, kai kūrinys visiškai atspindėdavo mane. Pavyzdžiui, dainą „Virš vandens“, pagal kurią pavadinome albumą, man nuo pradžių iki galo parašė kompozitorius Vytautas Bikus. Kai ją pirmąsyk išgirdau, iškart pagalvojau, kad su šia daina galiu eiti į karą – kai ją uždainuosiu, niekas nebenorės kariauti. Kai tau dainas rašo kažkas kitas, toks jausmas ir turi būti. Norėčiau su šia daina užkariauti pasaulį, Marsą ir Venerą.

Tačiau nesyk teko siūlytų dainų ir atsisakyti – gražu, bet ne aš: netiko, neatspindėjo. Tik, ačiū Dievui, tokių kartų buvo gerokai mažiau.

- Išgarsėjus paauglystėje, kartelė kyla – juk kuo ilgiau stovi scenoje, tuo sunkiau išlikti „aktualiai“. Ar jauti spaudimą? Kokia tavo strategija – kurti, kas miela širdžiai, ar pataikauti klausytojui?

- Būti savimi, kad ir kas nutiktų, – nekvestionuotina būtinybė. Tačiau apie tai, ką daryti, kad toliau išlikčiau įdomi, esu pagalvojusi nesyk. Supratau, kad turiu norą stebinti žmones. Vadinasi, netikėtose vietose ar situacijose daryti netikėtus sprendimus. Tai ir darau. Pavyzdžiui, dabar nustebinau žmones išskirtiniu naujojo albumo pateikimu. Kitąkart galbūt norėsiu nustebinti savo apranga, nauja šukuosena ar netikėta naujiena. Noriu visąlaik būti nauja, šviežia, tačiau ir tokia, kokia iš tiesų esu, – nešanti muziką. Tokią, kuri man artima. Mano pagrindinis tikslas – turėti, ką papasakoti žmonėms. Tai, kas juos paliestų, kad jie dainose atpažintų save. Noriu papasakoti žmonėms apie juos pačius per savo muziką.

Noriu būti ateitis, noriu, kad ateityje nei mano vardas, nei mano muzika nenustotų skambėti.
Monique

- Panašu, kad tau populiarumas kainuoja labai daug darbo ir pastangų. O kaip asmeninis gyvenimas – ar lieka laiko laisvalaikiui, pomėgiams?

- Man neatrodė, kad labai daug dirbu, kol nepagalvojau apie savo šeimą ir draugus – sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą su kuo buvau susitikusi ar aplankiau artimuosius. Tačiau dabar man – labai intensyvus laikotarpis, taigi yra aiški nesimatymo priežastis. Nors tas noras pamatyti mamą, ją apkabinti, pasikalbėti, labai smarkiai kirba... Vos tik baigsis vienas kitą vejantys koncertai, taip ir padarysiu: skirsiu bent savaitę poilsiui, nuvyksiu namo, nieko nedirbsiu ir aplink mane bus vien mano žmonės – visus išklausysiu, visų paklausiu, kaip jiems sekasi.

Kita vertus, tokie intensyvūs etapai mane išmokė nepriekaištingai planuoti laiką. Dabar aš mąstau minutėmis. Pavyzdžiui, nesunkiai apskaičiuoju, kad nuo taško A iki taško B nueisiu per septynias minutes, iki taško C – per 17, o po to turėsiu 13 min., per kurias man reikės pavalgyti. Yra buvę, kai rašiau draugei tokią žinutę – sveika, gal nori kavos? Turiu 34 laisvas minutes! O kai kurie draugai patys stengiasi prie manęs prisitaikyti: turiu vieną draugę, kuri į visus koncertus kartu važiuoja, ir man tai labai patinka.

- Esi jauna, talentinga, graži ir populiari mergina – dėmesio nestinga. O ar širdis užimta?

- Galiu pasakyti tiek: vaikino neturiu, tačiau naujajame albume sugulusiose dainose istorijų apie vieną ar kitą simpatiją yra. Tik viešai ir atvirai tų istorijų neskubu pasakoti – nenoriu dalytis, kol nejaučiu, kad šalia savęs esančio žmogaus vardą noriu garsiai paskelbti visiems. Kai atsiras vaikinas, pirmiausia per dainas apie tai sužinos mano klausytojai, po to – mama, draugės ir tik tada visas likęs pasaulis.

Neslėpsiu – aš laukiu, kada mylimas žmogus atsiras. Pavyzdžiui, vis pastebiu, kaip smarkiai myli kiti, ir pagalvoju, o kada gi man šitaip. Užtenka ir Justės Arlauskaitės-Jazzu pasiklausyti, kaip ji kalba apie savo „diudytę“, kad imčiau nagus graužti galvodama, o kur mano „diudytė“. Tik niekada nepavydžiu – džiaugiuosi, kai kiti randa laimę.

Naujajame albume yra daina „Ateities žmogus“. Ji – apie žmogų, kurį aš dar tikiuosi sutikti, bet kol kas jo dar nepažįstu. Kad susitiktume, mes dar įveiksime ne vieną kliūtį, bet jam aš dainuoju jau šiandien.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(45 žmonės įvertino)
2.6222

Ant raudonojo Kanų kilimo – išskirtinis dėmesys lietuvei Ingridai (18)

Gegužės 14-25 dienomis vykstantis Kanų festivalis sutraukia garsenybes iš viso pasaulio....

Sostinės centre atidarytas vasaros sodas: gaiviu renginiu mėgavosi „influenceriai“ ir kiti žinomi veidai (72)

Ketvirtadienio vakarą Lietuvos įžymybės rinkosi „Spritz Summer Garden“ sezono atidarymo...

Neseniai vaikelio susilaukusi Gerda Žemaitė švenčia gimtadienį: ryte sulaukė ypatingos sūnaus dovanos (49)

„TV pagalbos“ žvaigždė Gerda Žemaitė švenčia 38-ąjį gimtadienį. Balandžio 3-iąją...

Užvirė karas tarp buvusios ir dabartinės Sigito Martinavičiaus žmonos: Natalija prabilo apie poros paslaptis ir šantažą (65)

Ketvirtadienį dabartinė Kauno verslininko Sigito Martinavičiaus sutuoktinė Edita nutarė rėžti...

Gabrielė Rutkauskienė-Vasha deda tašką: oficialiai pranešu, kad esu išsiskyrusi moteris (24)

Dainininkė Gabrielė Rutkauskienė – Vasha ir krepšininkas Ronaldas Rutkauskas suka...

Top naujienos

Dalis veiksmų gali turėti visiškai priešingą efektą: prezidento rinkimuose – penktadienio intriga (197)

Gitanas Nausėda turi platesnį rinkėjų ratą, o Ingridos Šimonytės rinkėjai yra labiau...

Erdvesnis kotedžas ar butas už tą pačią kainą: viename iš jų slypi apgaulingi spąstai (29)

Nusprendusius pirkti būstą dažnai kankina dilema, ką geriau rinktis – butą ar kotedžą....

Milijardieriaus pažadas padengti studentų paskolas pasėjo euforiją ir abejones (9)

Milijardierius Robertas F. Smithas nustebino Morhauzo (Morehouse) koledžo studentus, pažadėjęs...

Sudarė 100 įtakingiausių europarlamentarų sąrašą: tarp jų – nei vieno lietuvio (42)

Remiantis „VoteWatch Europe“ duomenimis, europarlamentarai iš Prancūzijos ir Vokietijos...

Valerijus Morozovas. Tūkstančiai tyrimų atliekami be reikalo: žmonės leidžia pinigus ir kelia sau nerimą (1)

„Aš noriu išsitirti kraują – viską, ką galima, pilniausią kraujo tyrimą “ – dažnai...

Leonardo tempiami ir vėl laimėję „Raptors“ – per žingsnį nuo NBA superfinalo (11)

Toronto „Raptors“ komanda persvėrė NBA Rytų konferencijos finalo serijos iki keturių...

Mokslininkas kovoja su jo sūnų neįgaliu pavertusia liga: viskas prasidėjo kaip paprastas nuovargis (2)

Keletą kartų per dieną ir kasdien – Ronas Davisas sėdi nulenkęs galva ir laukia. Laukia šalia...

Savaitgalio planas nenorintiems būti prie vandens: 12 Lietuvos vietų, kurias verta aplankyti

Pavasarinei saulei mušant karščio rekordus ir artėjant kalendorinei vasarai, jau pats metas...

Įsivyraus vėsesni orai (8)

Penktadienio dieną šaltasis atmosferos frontas iš mūsų šalies stums paskutinius šiltos ir...

Ant raudonojo Kanų kilimo – išskirtinis dėmesys lietuvei Ingridai (18)

Gegužės 14-25 dienomis vykstantis Kanų festivalis sutraukia garsenybes iš viso pasaulio....