Tarp 10-ies brangiausiųjų - Giedriaus brolio dovanoti senoviniai akiniai. Juos Giedriui parvežė lauktuvių iš Norvegijos. Pastarasis, žinodamas Giedriaus stilių ir domėjimąsi XX a. pr. klasikinio vyriško kostiumo pradmenimis, kuriuos derina su XXI a. mados tendencijomis, nusprendė, jog šie akiniai puikiai tiks prie jo propaguojamo aprangos stiliaus. „Šie akiniai labai seni, jis juos surado tarp sendaikčių ir nusprendė, kad man tiks“, - džiaugėsi dizaineris, pridurdamas, kad šie akiniai tapo neatskiriama jo stiliaus detale ir brangia dovana.
G. Paulausko hobis – domėjimasis karų istorija, todėl daiktai, kurie yra susiję su karine tematika – dizaineriui yra brangūs ir turintys išskirtinę vertę jo gyvenime. „Ši gertuvė - dar vienas iš daiktų, kurie man labai brangūs. Gertuvė yra atkurta pagal II–ojo pasaulinio karo vokiečių armijos gertuvėlę. Čia yra originali bakelitinė stiklinė, kurią rado Aistės tėtis Kauno Vilijampolės turguje. Prieš tai turėjau atsisiuntęs neoriginalią aliuminę gertuvę. Kadangi esu dizaineris, tai buvo labai įdomu atkurti to laikmečio gertuvę. Aš ją apsiuvinėjau ir padariau tokią, kokią dabar matote. Atkurdamas istorinius daiktus, kartu kaip kūrėjas įdedi ir savo interpretacijos. Labai įdomu atkurti ir sukonstruoti. Taip pat šioje gertuvėje yra originalus karabinas, kuriuo prie diržo kareiviai prikabindavo gertuvę“, - apie savo kūrybą ir hobį pasakojo G. Paulauskas.
Pasak vyro, ši gertuvė yra labai praktiška ir naudinga, todėl jos vieta - ne lentynoje. „Ji nestovi lentynoje, bet keliauja su mumis ir tarnauja, kaip praktiškas daiktas. Tai daugiau simbolinis daiktas, atspindintis mano hobį. Militarija man labai svarbus dalykas. Tų daiktų aš turiu labai daug“, - apie savo polinkį ir silpnybę militaristiniai tematikai kalbėjo dizaineris. Tiesa, besišnekučiuojant apie jo pomėgius, Giedrius prasitarė, jog jis labai norėtų užsirašyti į bazinius karinius mokymus, kurie užtrunka net keletą mėnesių.
Daiktas, kurį drąsiai galima pavadinti išskirtine Giedriaus šeimos relikvija - režisierės Rūtos Šimkaitienės dokumentinis filmas „Ten, kur tu dar nebuvai“. „Ji buvo mano dailės studijos vadovė Širvintose. Šis filmas nufilmuotas kaip aš ir kiti mano dailės studijos draugai vasarą atlieka praktiką Užpaliuose. filme užfiksuotos akimirkos, kaip būsimi menininkai tapo, gyvena ar netgi grėbia šieną. Veiksmas vyksta pas mano senelius. Jis yra vien tuo brangus, kad jame yra čia užfiksuota mano paauglystė ir dar ilgi plaukai, kai nebuvau pliktelėjęs“, - juokėsi dizaineris. „Šiame filme yra nufilmuoti ir mano artimi žmonės – mama, senelis, močiutė, tėtė, dėdės, brolis. Kadangi pas mane į kaimą važiuodavome atlikti praktiką, tai režisierė, o ir kartu studijos vadovė, nusprendė būtent toje aplinkoje sukurti filmą. Tai kaip archyvinė šeimos medžiaga, kuri išliks ateinančioms kartoms“, - su užsidegimu kalbėjo Giedrius.
Amžinatilsį Raimundas Šližys, kuris Giedriui dėstė tapybą Dailės akademijos Kostiumo dizaino katedroje padovanojo jam šį butelaitį, kai šis pristatė savo pirmąją kolekciją. „Jis atėjo į užkulisius ir man jį įteikė. Iki šiol aš šį jo gestą laikau dideliu mano kūrybos įvertinimu. R. Šližys buvo ne tik nuostabus dėstytojas, bet ir talentingas kūrėjas. Jo darbais aš dar iki studijų labai žavėjausi ir kai įstojęs sužinojau, jog jis man dėstys – labai apsidžiaugiau. Jis savo tapyboje daug dėmesio skyrė apsirengimo detalėms, stilistikai ir drabužių detales atkartodavo labai grafiškai. Studijų metu labai susibičiuliavome, todėl ši dovana – man labai brangi“, - studijų laikų prisiminimais dalinosi dizaineris, pridurdamas, kad šis gėrimas niekuomet nebus išgertas.
Vintažas ir tam tikri jo deriniai su šiuolaikiškumu - Giedriaus silpnybė, todėl išvydęs „Prados“ kolekcijoje išskirtinius batus, dizaineris net neabejojo, jog juos reikia įsigyti. „Istorija tokia, kad šie batai buvo siūti pagal specialų užsakymą Londone. Tiek odos, tiek ir spalvos yra parinktos tokios, kokias mes su žmona išsirinkome nuvykę į „Prados“ saloną Londone. Šių batų laukėme daugiau nei mėnesį. Tai nėra paprasti batai, manau, jog jie įeis į mados istoriją. Šių batų dekoracijos ir padų apipynimas atspindi vintažinę stilistiką“, - dėstė mintis dizaineris.
Anot dizainerio, šie batai susilaukė tiek teigiamų, tiek neigiamų mados žinovų vertinimų, o tai yra didelis privalumas, kai kalbama apie madą.
„Ši skrybėlė yra labai susijusi su „Prada“ batais. Aš jau turėjau panašią skrybėlę, bet ji nebuvo mano dydžio. Nuvykau į Londoną ir su žmona nuėjome į turistų pamėgtą Portabelo turgų, kuriame radau savo dydžio skrybėlę. Ji man labai patiko dar ir tuo, kad ją puošė spalvota šilko juostelė, kuri dera prie „Prada“ batų. Ji yra autentiška XX amž. pr. skrybėlė. Šios skrybėlės turi savo istoriją. Iš pradžių jas dėvėjo valtininkai, kurie saugojosi nuo karščio, o vėliau jos labai paplito ir miestelėnų tarpe. Tarp stilingų anglų tokio tipo skrybėlės sutinkamos ir šiomis dienomis“, - apie išskirtinę skrybėlę kalbėjo dizaineris.
Kaip ir daugumai šeimą sukūrusių žmonių, vestuvinis žiedas - vienas brangiausių daiktų, tačiau Giedrius su žmona tikina, kad jo įmantrybės jiems nėra svarbios. Apie vestuvinį žiedą, anot Giedriaus, daug kalbėti nereikia. „Mes labai norėjome klasikinių žiedų - be jokių įmantrybių, nes laikomės nuomonės, jog jis yra tik simbolis. Iš tikrųjų viskas slypi tarpusavio santykiuose. Žiedo įmantrumas santuokai nieko nepriduoda. Visas grožis - pasitikėjimas, o santuokos gėris slypi paprastume. Žiedas - pats savaime yra labai brangus“, - kalbėjo Giedrius.
Kita šeimos relikvija, kurią gaubia sava šeimos istorija - senelio paveikslas. „Tai yra vienintelis mano senelio išlikęs paveikslas. Kadangi jis buvo įrėmintas, tai ir išliko iki šių dienų. Rėmas - taip pat darytas jo. Senelis buvo vyriausias savo šeimoje, o kaip žinoma, tais laikais vyriausiam sūnui atitekdavo ūkis, todėl jis tapo šeimos galva ir rūpinosi visais žemiškais dalykais. Jo broliai ir sesės turėjo galimybę studijuoti, o jis negalėjo, nes turėjo rūpintis šeimos ūkiu. Senelis buvo didelis autoritetas mūsų šeimoje, šviesaus proto žmogus, kuris savo talentą realizavo laisvu nuo darbo metu. Nors jis buvo savamokslis menininkas, tačiau tapė puikiai. Mes patys baigę dailę ir matome, kaip išgautos proporcijos ir kaip surealistiškai atvaizduoti kačiukai“, - komplimentų negailėjo savo mamos tėčiui Giedrius. Anot jo, senelio darbų buvo ir daugiau, tačiau jie nebuvo įrėminti, todėl per įvairius kraustymus, anūkų neatsargumą senelio tapybos kūrinių daugiau neišliko.
Monstras - greičiausiai, jog tokių išskirtinių brangiausių daiktų, kaip šis, DELFI dar teks paieškoti tarp savo herojų. „Tai yra mūsų namų apsauginis ir mes jį su žmona vadiname monstru. Ši skulptūra - mūsų gero bičiulio Žilvino Lanzbergo magistrinio darbo dalis. Mes su žmona jam padėjome šį monstrą ir nudažyti, vien jau tai yra svarbu. Po to paprašėme, kad jis mums jį padovanotų ir jis sutiko. Tiesa, šis monstras ne iš karto atkeliavo pas mus, nes pirma jis apkeliavo parodas. Vėliau jis vėl išvažiavo į parodą ir dingo. Jau galvojau, kad jį praradome, bet vėliau Žilvinas atrado jį Vilniaus dailės akademijoje užkištą kažkokiam sandėlyje su sulaužyta koja. Buvo labai sunku jį ir atgauti, bet galiausiai parsigabenome. Jis garsus šiuolaikinės kartos menininkas Lietuvoje. Turime jau ne vieną jo kurtą daiktą.
Vienas iš brangiausių daiktų Giedriui, kuris susijęs su jo profesija - pirmoji siuvimo mašina, kuri, anot dizainerio, be priekaištų tarnauja iki šiol.
„Šią siuvimo mašiną įsigijau dar studijuodamas aukštesniojoje Lengvosios pramonės mokykloje kostiumo dizainą. Jau tuomet supratau, kad siuvimo mašina yra reikalinga ne tik tam, kad išmoktum praktiškai realizuoti savo žinias, bet ir tam, kad galėtum pigiau apsirengti, nes gali viską sau pasisiūti. Radau skelbimą, kad kažkur Vilniaus rajone parduodama „Veritas“ siuvimo mašina. Pinigų jai įsigyti davė močiutė, brolis, tėvai ir pats prisidėjau, nes tais laikais 500 litų buvo milžiniška suma. Simboliška ir tai, kad ši siuvimo mašina yra pagaminta 1978 metais, o šiais metais metais gimiau ir aš“, - pasakojo dizaineris, kuris DELFI tikino, kad su ja pasiuvo ir savo pirmąją drabužių kolekciją.
