Taigi dabar jis keturių vaikų tėvas: Vilniuje gyvena jo šešiolikmetė dukra Milda, o 23 metų sūnus Žilvinas, iširus tėvų šeimai augęs su tėvu, taip pat persikėlė į Klaipėdą. „Turiu ir vieną anūką, – išdidžiai pranešė Š.Navickis. – Matui suėjo treji.“
Kaip šiandien jaučiasi daugiavaikis tėvas ir jaunas senelis? „Puikiai, - atsakė Š.Navickis. – Pakiliai. Energingai. Nusiteikęs nuversti kalnus!“
O dar visai ne seniai jis nespinduliavo nei džiaugsmu, nei energija. Jo šeimyninis gyvenimas virto griuvėsiais, kurie nežadėjo nieko, išskyrus vienatvę, kartėlį, apatiją.
Nenorėjo būti atpažintas
„Aš visada maniau, kad būti laimingam yra žmogaus paskirtis. Bet anomis dienomis buvau tai pamiršęs. Širdyje tapau paniuręs“, – prisiminė Š.Navickis.
Tuo metu jis, portalo bernardinai.lt bendradarbis, daug laiko praleisdavo virtualiame pasaulyje. Vieną dieną Š.Navickis surinko internetinės pažinčių svetainės adresą.
„Esu šiek tiek atpažįstamas, todėl vengiau pažinčių ieškoti kur nors klubuose. O užpildyti savo vienišus vakarus norėjosi. Aš suprantu, kodėl pasirenkamas celibatas. Bet tai – ne mano pasirinkimas“, - kalbėjo Š.Navickis.
Vyras neslėpė: jo nuostata buvo susirasti partnerę bendravimui, kuris abiem pusėms teiktų malonumo ir neteiktų skausmo. Nieko daugiau.
„Buvau net susigalvojęs, kaip turi atrodyti mano pažinčių skelbimas. Tekstas maždaug toks: „Žilstantis ponas mielai pasidalytų galimybėmis ir patirtimi su smalsia moterimi ar mergina. Humoro jausmas tiesiog privalomas. Gera išvaizda būtų suvokiama kaip malonus priedas“, – pasakojo Š.Navickis. Bet tokio teksto jis taip ir nepaskelbė.
Būsimojo susitikimo neskubino
Jis parašė žinutes daugeliui sudominusių moterų. „Paskui jau rašiau tik penkioms ar septynioms – toms, kurios man pasirodė įdomios, nevulgarios, turinčios savybių, kurios man darė įspūdį. Renginių organizatorė 34 metų Ingrida išsyk pateko į tą lyderių grupę“, – šypsodamasis pasakojo vyras.
„Vėliau mes su ja pasikeitėme elektroninio pašto adresais ir susirašinėjome tiesiogiai. Paskui ji atsiuntė nuotrauką. Man nepaprastai patiko. Pagalvojau, kad ji kaip aktorė iš tų laikų, kai moterys neapsimesdavo feministėm“, – prisiminė Š.Navickis.
„O kas čia blogo? Ką aš žaloju? – rašydamas laiškus Ingridai klausinėjo jis savęs. – Mes abu suaugę, abu turime vaikų. Jos gyvenime trūksta manęs, mano gyvenime trūksta jos. Viskas gerai. Nieko negriaunam, bet galim vienas kitam teikti tai, ko abiem trūksta.“
„Mes neforsavome santykių, - pasakojo Š.Navickis. - Susirašinėjome kelis mėnesius. Buvo net pertrauka, per tą laiką įvyko mano kelionė į Vatikaną, jėzuitiškos rekolekcijos. Ingrida nežinojo, kas aš toks. Nenorėjau, kad ji pamatytų mano nuotrauką. Aiškinau jai: tau tai tik trukdys. Tada tu bendrausi jau ne su manimi, o su tuo įvaizdžiu, kuris man nupieštas ir apipaišytas.“
Dukra įkalbėjo važiuoti
„Kodėl man patiko virtualus jos paveikslas? Turbūt todėl, kad man atrodė ir iki dabar atrodo, jog tai yra moteris, kuri nuoširdžiai domisi manimi, - tarė jis. - Turbūt tokių moterų buvau sutikęs ir anksčiau, bet man vis dingtelėdavo – tai gali būti labai subjektyvi mano nuomonė, – kad joms yra svarbu jos pačios ir ar šalia – standartus atitinkantis vyras. Na, toks tinkantis kartu rodytis viešumoje, pasigirti draugėms – žiūrėkit, ką aš turiu.“
„Kai Ingrida paprašė, kad aš apibūdinčiau save, parašiau: esu neandertalietis, kartais sugebantis įsisprausti į kostiumą. Manau, kad tai gana tikslus apibūdinimas. Nemėgstu kostiumų ir džiaugiuosi, kad apšepęs smakras, kuris prieš 30 metų vadintųsi apsileidimu, dabar vadinasi stiliumi“, - paaiškino Š.Navickis.
„Taigi, - pasakojo jis, - mes susirašinėdami aptarėme, ko vienas iš kito tikimės. Malonumo. Tik tiek. Vėliau kokį kartą pasikalbėjome telefonu. Taip atėjo Kalėdos.“
„Mano dukra Milda iš Vilniaus atvažiavo į mano gimtąjį Kauną, kad tokį vakarą tėtis nebūtų vienas. Šventėme Kalėdas dviese. Valgom, kalbamės. Dukra sako: „Tėti, tu ką, vienas dabar jau visą laiką ir būsi?“ Aš papasakojau, kad yra moteris, kuri man įdomi ir kuriai įdomus aš. Bet ji Klaipėdoje, be to, esame vos vos pažįstami. Milda nustebo: tai ko mes sėdime čia, ko tu pas ją nevažiuoji? Paklausiau: tu su manimi važiuotum? Ji sutiko“, - prisiminė Š.Navickis.
Jis paskambino virtualiajai savo pažįstamai: klausyk, mes su dukra šį vakarą atvažiuojam pas tave išgerti kavos.
Lemtingai susikibusios rankos
Tai, kas nutiko tą vakarą, Š.Navickis vadina stebuklu.
„Nuvažiuojame mes į Klaipėdą, susitinkame kavinėje, užsisakome kavos. Aš puikiai atmenu mūsų su Ingrida susitarimą: nebristi per giliai, jokių rimtumų, tik – abipusis malonumas. Ir staiga tarsi iš šalies girdžiu savo balsą: „Gal tu nori rimtai?..“ Ingrida atsako: „Noriu“. Tada vėl girdžiu save: „Bet juk tada turėsi gimdyti man vaikus. Ar gimdysi?“ Ji atsako: „Gimdysiu“. Tai, sakau, duok ranką, einam į bažnyčią“, - pasakojo Š.Navickis.
„Nueiname mes į bažnyčią, o ten – pamokslas apie Juozapą, apie tai, kad net Dievo sūnui reikėjo žemiško tėvo, kol jis užaugo. O Ingridos Lukas augo be tėčio“, - kalbėjo jis.
„Mes klausėmės pamokslo susiėmę už rankų, aš ją pavežiau namo ir tik tada, atsisveikinant, ištariau: „Man atrodo, mums laikas pasibučiuoti“, - pasakojo vyras.
„Paskui, jau po Naujųjų metų, aš nuvažiavau pas ją prie jūros. Ir dabar mūsų dukrytei – metukai ir trys mėnesiai“, - plačiai nusišypsojo Š.Navickis.
Kaip Anderseno Undinėlė
Per tą laiką jis dar spėjo išleisti eilėraščių rinkinį „Intymus minoras“, įkurti prestižinį sporto klubą „Fitness Panorama“ ir lyg tarp kitko užsimena, kad Ingrida pažadėjusi gimdyti „vaikus“, o ne „vaiką“. Galima tikėtis tęsinio?
„Taip, rengiu spaudai apsakymų rinkinį“, - nuo tiesaus atsakymo išsisuka Šarūnas.
O Ingrida Simonavičiūtė, prisistatanti Ingrida Si, juokiasi. Paklausta, ar galėjo vietoj Š.Navickio jos gyvenime atsirasti kitas vyras, ji purto galvą: „Aš – kaip Hanso Kristiano Anderseno Undinėlė: jis ir tik jis!”
„Kai sužinojau, kad tai – „tas pats Šarūnas Navickis“, bandžiau būti atsargi, - prisipažįsta Ingrida. – Bet Šarūno žavesys buvo toks stiprus, kad atsispirti negalėjau, o ir nenorėjau.“
Ar pastebi jame bruožų, kurie nepatiktų? „Ne, - atsako šviesiaplaukė moteris. – Dabar gyvenu taip saulėtai, kad debesų neįžiūriu.”
