Vos įvažiavus į miestą pataikėme į keturių eilių chaosą, kur vietinės gamybos automobiliai sugebėjo suformuoti dvi papildomas juostas. Pamiršk apie žiūrėjimą į veidrodėlius (pas daugelį čia jie buvo tik gamykloje), apie viltį, jog kas sustojęs užleis savo vietą. Būk pasiruošęs, kad trečia juosta važiuojantis staiga sumanys pasukti į dešinėje esantį posūkį.
Tiesiog taip čia įprasta. Ir nėra ko baimintis. Spausk signalą ir braukis pirmas. Taisyklės kelios:jei tu bent sprindžiu korpuso priekyje - tu teisus. Būk drąsus. Net nepradėk galvoti apie šiuos vaikinus, kaip apie „idiotus, kvailius ir nepilnapročius“, kuriems tik per pažintis buvo įteiktos teisės. Jie yra iš tikrųjų GERI VAIRUOTOJAI!
Juvelyriniu tikslumu apskaičiuoti manevrai tikrai leidžia neabejojant teigti, kad jie ramiai galėtų važiuodami 100 km per valandą greičiu, staigiuose posūkiuose, nemažindami greičio pasirašyti savo vaikų pažymių knygelėse. O po to, kai dieną po miestą pavežiojo mūsų draugo Mahdi brolis Reza- tapo aišku, kad prancūziško filmo „Taxi“ čia niekas nežiūrėtų.
Banali žanro kasdienybė. Beje, norint pereiti gatvę geriausia vadovautis viena taisykle. Eik tuomet, kai tavo norima kryptimi eina kas nors iš vietinių. Šalia. Geriau už kompiuterinį žaidimą!
Automobiliai čia puikiai išnaudojami asmeninėms pažintims užmegzti. Nerealiai išradingai. Pabandėm patys. Esmė tokia. Yra Teherano vakarinėje dalyje tokia gatvė Iran Zami. Į vieną pusę dvi juostos vienpusio judėjimo ir į kitą dvi. Į priekį viena juosta lėtai judantys jaunuoliai ieško sau partnerių gretimose mašinose. Jei prisigretinus prie šalia esančio merginų automobilio jis nesustoja prieš „gulintį policininką“ - reiškia lenktynės.
Lenktynės reiškia, kad pažintis prasideda. Jei nepavyksta nieko surasti, grįžti atgal ir bandai tol, kol degalai baigsis. Arba kantrybė. Ir verki naktį. Sėkmės atveju tolimesni veiksmai lieka asmeniniu naujai susipažinusiųjų reikalu.
Beje, vaikščioti čia patartina neskubant. Didelis tempas arba net bėgimas gatve galimai atkreiptų teisėtvarkos pareigūnų dėmesį. Prasidėtų klausimai „kur?“, „kodėl?“, „kas tu?“, „nuo ko bėgi?“ ir t.t.
O mūsų rankose nešamos kelios rezginėlės nealkoholinio alaus sukeltų dar didesnį susidomėjimą apie galimą slaptą vakarėlį! Taip, čia daug kas mums keista. Bet labai įdomu ir atvykėliams net nesišypsantys pareigūnai yra gan malonūs ir paslaugūs.
Ir jau seniai už savo filmavimą ar moterų bendrakeleivių nukrentančias skaras būtume moralės pamokėlių pakviesti į ne pačias geidžiamiausias Teherano įstaigas. Tačiau mus čia atlaidūs, o ir patys nesistengiam tapti „bėgančiais šernais“ šaudyklose arba dalyvauti projekte „Išgyvenimas Irano kalėjime“.
Čia yra daugiau, ką veikt. Pavyzdžiui - nuostabus maistas. Restoranuose ir užkandinėse maisto pasirinkimas gan panašus. Avienos, jautienos ir vištienos kebabai. Visuomet daug svogūnų (kiekvienam atnešama po kelias galvas vos prisėdus, kartu su duona. Užkandai.) Daug aukščiausios kokybės Irane augintų ryžių, kalnas salotų. Ypač pamėgau vietinį „airaną“ - rauginto pieno ir vandens gėrimą, kuris būna ir gazuotas!
Svarbu - netrumpina vidaus sistemų. Puikiai įsisavinama. Ne itin panašu, kad grįšim numetę kelis kilogramus, kaip po klajonių vakarų Afrikoje. Nors kasryt pradedam ankstyvąja priesaika: „Viskas, šiandien jau valgom mažiau!“. Bet čia taip skanu! Ir tiek daug neša.
Tiesiog nepatogu atsisakyt. Juk dar ir suprantam, kad gali blogai apie mūsų šalį pagalvot. O to jau sau neatleistume. Tad ir vargstam, aukojamės... Pantagriuelizmas kažkoks...
p.s. Ir dar prisiekėm grįžę sėst ant dviračių. Na, kad jau visai rimtai su tais pasižadėjimais atrodytume.
18 diena. Gegužės 6
Išvykimas iš nakvynės vietos savo tyla prilygo staigiai, slaptai ir tyliai įkaitų vadavimo operacijai priešo teritorijoje. Penktą valandą ryte trys automobiliai iš Lietuvos paliko bazę Teherane išjungtais varikliais stumiamuoju būdu.
Be kalbų ir durelių trankymo. Ir nieko mes neprisidirbom. Tiesiog pavydėtina pagarbos kaimynams taisyklė. Mahdi, kurio bute buvome apsistoję, paaiškino, kad jie dar miega, tad negražu būtų žadinti! Juokinga, ar ne? Įsivaizduojat tokį vaizdą savo daugiabučių kieme?
Pamačius tai nemigos kamuojama kaimynė tikrai policiją iškviestų. Nerizikuokit ir nekartokit to savo aplinkoje. Kam be reikalo jaudint žmones.
Beveik 450 kilometrų į Irano vidurį ir rytinių kamščių baimė paskatino paaukoti miegą. Tačiau nuo vis gausėjančio „paykanų“ srauto važiuojant per miestą vos spėjome išsigelbėt. Kaip filmuose, kai teigiamas herojus iššoka pro langą paskutinę dalį sekundės prieš sprogstant visam pastatui. Sėkmė!
Jau greitkelyje pasigedome „jaunimo“ ekipažo. Į klausimus per raciją neišgirdome jokio atsakymo. Palaukus keletą minučių paaiškėjo, kad juos sustabdė pro šalį važiuojantis policijos ekipažas.
Maloniai paaiškino, kad geriau būtų, jei nukabintume ant stogo pritvirtintą mažąją filmavimo kamerą. Ir ne šiaip sau. Mes įvažiavome į militaristinę zoną.
Sako, čia yra sukoncentruota visa amerikiečius taip dominanti šalies atominė paslaptis. Pravažiuojant matyti, kad gynybai pasiruošta rimtai (detalus aprašymas gali pakenkti „naivių keliautojų“ reputacijai ir kiek prailgint buvimą šioje nuostabioje šalyje. Tik viešbučio neprimenančioje patalpoje).
Esfahaną vadina Irano šedevru, senosios Persijos brangakmeniu, viena iš gražiausių vietų Islamo pasaulyje. Keista žmonėms, kaip mes, atvykę iš taip toli ir pasiliekam tik vienai dienai.
Tačiau tam, kad patys liudytume ankščiau minėtus apibūdinimus, tiek laiko irgi pakanka. Daugiau nei 80 tūkst. kvadratinių metrų Imamo aikštė - savo užimamu plotu nusileidžia tik Tiananmenio aikštei.
Kadangi miestas yra arti dykumos, dieną čia net tokiu metu labai karšta, tad galioja popietinio poilsio arba buvimo patalpoje taisyklė. Tačiau vakare jau vaizdas keičiasi. Vaikai spardo kamuolį, šeimos vaikšto po aplinkui išmėtytas krautuvėles, niekas nebara jaunimo, besivoliojančio ant gražiai prižiūrėtos žolės, o kadangi apšvietimas nėra labai ryškus, tad ir flirtavimui aplinkybės geros.
Šalia stovinti Imamo mečetė atvira ir kitatikiams, išskyrus maldos dieną - penktadienį. Pastatyta prieš 400 metų iki šiol liko mažai pakitus. Net per Irano- Irako karą irakiečiai nebombordavo šio miesto centro.
18 metų kurtas šedevras didingas. Ir jei Teherane matėme vos kelis turistus, tai čia jau jų nepalyginamai daugiau. Sutikom vokiečių, norvegų, dvi keistuoles iš Honkongo. Gerai čia visi jaučiasi.
Net stabtelėjom, kai pro šalį einantis kokių 8 metų persų berniukas, išauklėtas, lyg Gediminas Jaunius, gražia anglų kalba mums palinkėjo „telaimina jus Dievas”!
Nemažesnį, nei Esfahano grožis, įspūdį mums paliko Mahdi dėdė- Ammu Mamad ir jo šeimos svetingumas. Vyras džiugiai sutiko mus priimti savo namuose. Vos atvykus vaišino arbata ir saldumynais, vakarienei patiekė avienos troškinį su ryžiais, pakvietė pabendrauti su namiškiais.
Dukra ir marti puolė fotografuotis su lietuvėm (su vyrais negalima), apie šeimynines šventes pakalbėjom, vaikų nuotraukas parodėm. Visai kaip pas giminaičius Lietuvoj.
Tik apie politiką nekalbėjom. Ir prie arbatos kažkodėl jokio kito gėrimo nepatiekė.
Tiesa, prieš išsijungiant, iš namiškių dar sužinojome apie prasidėjusius persitvarkymus Turkmėnijoje.. Nieko konkretaus, bet jau įdomu.
Keista, tačiau Irane naktimis mulos iš mečečių žmonių nežadina...
19 diena. Gegužės 7
Kai persas kviečia tave užeiti pas jį į svečius ar apsilankyti jo namuose, tai visiškai nereiškia, kad turi tai suprasti tiesiogiai. Visiškai nebūtina iš karto pulti jį glėbesčiuoti, mėtyti iš dėkingumo į viršų, strimgalviais griebti savo begalinį kiekį krepšių ir, įsibrovus į vidų, pradėti dėlioti jų turinį.
Juk ir patiems gyvenime tenka ne visuomet sakyti tai, ką galvojate. Tam ir buvo išrastas mandagumas. Irane gana dažnai tokiu būdu yra parodoma, kad jumis džiaugiasi kaip šalies, miesto svečiais. Turizmo požiūriu tai dar yra visiškai skaistus kraštas.
Jei Egipto Šarm el Šeicho kurorte jumis džiaugiasi matydami eurus, tai čia viskas tyra. Štai mūsų kolonai važiuojant pro Esfahaną vieną mūsų ekipažą lenkęs motociklininkas pro langą operatoriui įteikė mažą pakabuką raktams su senovės persų kario atvaizdu.
Pasveikino atvykus ir nudūmė toliau. Nieko ypatingo.. Bet jaudina.
Tačiau kai persas kviečia atvykti pas save į svečius jau su visa savo šeima- tai rimta. Jokių juokelių ar dirbtinio mandagumo. Tad jei kada nors dar užsuksim į Esfahaną, stipriai įskaudintume Ammu Mamad, neapsistoję pas jį, kadangi tokio kvietimo išvykdami sulaukėm.
Teko ir persų atsisveikinimo - pasisveikinimo procedūrą atlikt: tris kartus pasibučiuoti su dėde į žandus. Bet kai nesiskutę abu - nieko tokio.
„Ai lav ju“ ištarė šeimininkas ir... tiek žinių šiam kartui. Traukiam į dykumą.
Deja, dėl riboto laiko tenka aukoti Persepolį, Yazdą.... Ir renkantis tolimesnį maršrutą jau tenka apsispręsti. Yra keletas kelių, kaip per tris dienas nusigauti iki Irano - Turkmėnijos pasienio. Bet abu jie per dykumą, tad mūsų pasirinkimą vykti Tabas kryptimi visų pirma lėmė didesnis pakeliui esančių degalinių skaičius.
Vaizdas visiškai pasikeitė. Karšta. Temperatūra net langus pravėrus salone 37 laipsniai. Saulė blausiai šviečia per smėlio dulkes. Kelias tiesus ir dingsta kažkur pilkumoj nuo asfalto įkaitusio oro sienoje. Judėjimas nedidelis, tad kartais atrodo, kad esi kaip voverė rate: judi greitai, o vaizdas aplink nesikeičia.
Ramai nusnaust prie vairo trukdo tik karts nuo karto pro šalį praūžiantys krovininiai automobiliai, labai primenantys pakistanietišką auto-grožio supratimą. Gal ir nieko keisto.
Šiuo keliu galima nuvykti ir į Pakistaną, ir į Afganistaną. Šilko kelias vietomis pavirtęs narkotikų keliu. Policija stabdo ir dėl to. Ir dėl nuo karščio užsimiršusios Jono Jolitos, kuri automobilyje nedėvėjo skaros.
Dar ir automobilio priekyje sėdėjo. Tačiau viskas gerai. Policija daro savo darbą. Jie turi taip elgtis. Mes- paklusti.
Temstant pasiekiam Garmeh kaimelį. Tai yra šimtu procentu tikroji oazė. Tai, ką šis žodis ir turėtų reikšti. „Atešoni“- centre esantis erdvus pastatas, prieš devynerius metus renovuotas šeimininko Maziar Ale Davod. Jis pasitinka mus išskėstomis rankom. Ir pinigų tepaprašo tik po 25 litus už vieną žmogų.
Tik užsimena, kad mums labai pasiekė, kadangi keliautojai čia nakvynę rezervuoja prieš kelis mėnesius. Kokia čia egzotika! Namo sienos iš molio, viduje kilimai ir kuklūs papuošimai, labai švaru ir jauku. Po vakarienės įspūdingos išvaizdos šeimininko sūnus paima į rankas instrumentą, kurį čia vadina „Daf“.
Mušdamas ritmą labai lėtai didina tempą ir pradedu suvokti, kad esu netoli transo būsenos. Kaip ir kolegos. Aplink rėpliojantis jo mažas sūnelis dar sunkiai koordinuotais judesiais imituoja plojimą. Kaip meškutė cirke.
Po mušamųjų - magiškas riaumojimas iš milžiniškai birbynei prilygstančio rago... Dar nepasiduodu hipnozei, aiškiai jaučiu - tokiu būdu bando mūsų sąmonę užvaldyt, apvogt ir prasidės filmo „Hostelis“ trečioji dalis apie dingstančius turistus... Tačiau atvirkščiai!
Jaunoji šeimininko marti atneša tortą su dviem žvakutėm. Šiandiena mažojo Maziaro dviejų metų gimtadienis! Kažkaip nepasiruošę mes tam. Ramiau tampa, kai prisimenu turįs dar BMS Megapolio specialiai mums pagamintas kepuraites dykumai. Vieną užmaukšlinom solinezantui, tuo stipriai pradžiugindami tėvus. Net mažos dovanos čia labai vertinamos ir nuoširdžiai priimamos.
Pirmoji nakvynė tarp dviejų Irano dykumų Dašt- e Kavir ir Dašt- e Lut. Tylu ir taiku. Net uodai supratingi ir randa puikų kompromisą- kanda nezvimbdami.