Tvirtą charakterį turinti dainininkė, prieš kelerius metus svėrusi 150 kilogramų, drąsiai priėmė skalpelio keltą riziką ir šiandien, didžiuodamasi rezultatu, gali save visą atiduoti scenai. Evelina tiki, jog jai, išgražėjusiai moteriai, „Lietuvos balsas“ taps reikšminga karjeros stotele, atversiančia vartus į naujų galimybių ir pripažinimo etapą, tačiau ar jai nusišypsos sėkmė ir vienas iš penkių mokytojų atlikėją priims į savo komandą, paaiškės tik šį sekmadienį.
- „Lietuvos balso“ kūrėjų pranešime buvo skelbiama apie tavo, koncertus su grupe „The Sweet Company“ rengiančios atlikėjos išgyventą asmeninę dramą. Gal galėtum atskleisti, ką teko išgyventi?
- Įdėjusi daug pastangų atsikračiau 60 kilogramų viršvorio. Šis faktas man yra reikšmingas. Siekiau pakeisti išvaizdą ir man pavyko.
- Kokiu būdu pasiekei tokių rezultatų?
- Nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą, siekti karjeros. Įsitikinau, kad gyvenimas, kurį gyvenau, man netinka. Norėjau kažko daugiau, todėl ir pradėjau siekti tikslo. Vienas iš mano kopimo karjeros laiptais etapų – svorio metimas. Taigi, nusprendžiau pasidaryti operaciją.
- Kodėl jos prireikė? Nepatikai sau tokia, kokia buvai prieš, tarkime, ketverius metus, kai dalyvavai „Žvaigždžių duetuose“?
- Ilgą laiką buvau prižiūrima dietologų, tačiau tai nesuteikė norimų rezultatų. Apsisprendžiau, jog viskas, kas siejasi su vokalu, yra gerai, galiu lipti į sceną, dainuoti. Man svorį tiesiog reikėjo numesti ne per dešimtmetį, o per dvejus metus. Troškau to. Teko pasidaryti skrandžio apylankos operaciją, vieną iš trijų, kurios yra atliekamos Lietuvoje. Rezultaitai džiugina.
- Ar gyvenimą po operacijos matai kitaip? Kaip vertini kitokią save pažvelgusi į veidrodį?
- Pasikeitė viskas. Visas šis laikotarpis yra etapas scenos ir karjeros link, gyvenimo, apie kurį visą laiką svajojau, link. Operacija buvo tik vienas iš punktelių, ką turėjau padaryti su savimi.
- Evelina, bet juk ir anksčiau esi dalyvavusi TV projektuose, daug koncertavusi. Viršsvoris juk tuo metu nekliudė. Kodėl taip norėjosi pasikeisti? Ar viršsvorio atsikratymas buvo vienintelis dalykas, kurio stigo iki pilnos laimės?
- Su nereikalingais kilogramais gyvenau daug metų. Buvau priptatusi prie tokios savo išorės, kokia ji buvo. Norėjau jaustis kitaip ir svoris man trukdė. Scenoje norėjau ne tik dainuoti, bet ir judėti. Sverdama 150 kilogramų to daryti negalėjau. Man reikėjo kokybiškai dainuoti, norėjau žibėti scenoje, tačiau sverdama 150 neatrodžiau gerai. Man rūpėjo ir kokybiškai dainuoti, ir gerai atrodyti. Būdama apkūni uždusdavau dainuodama ir judėdama. Buvo sunku, net eidama dusdavau. Tai mane labai ribojo.
- Turbūt keli labai aukštus reikalavimus vertindama savo išorę?
- Tiesiog turėjau atsikratyti visko, kas mane ribojo. Savo gerbėjams noriu rengti tik ypač kokybiškus pasirodymus. Man tai yra be galo svarbu. Todėl viršsvoris ilgainiui ėmė kelti didelį diskomfortą.
- Pavyko įgyvendinti didelį troškimą, atsikratei 60-ies kilogramų, dalyvauji ypatingame TV projekte. Ar tiki, kad puiki savijauta ir džiaugsmu žibančios akys padės pasiekti pergalės „Lietuvos balse“?
- „Lietuvos balsas“ yra mano didžiojo kelio stotelė. Tai yra mano profesinė veikla, dar vienas projektas, kuriame dalyvauju. Neišskiriu to kaip ypatingo dalyko. Tai yra tiesiog didesnė scena nei aš iki šiol buvau, be jokios abejonės, o scenoje aš esu visiškai nuoga. Į sceną negaliu neštis jokios kaukės. Turiu jaustis gerai, pasitikėti savimi. Išvaizdos pasikeitimas, manau, į naudą. Aš ir anksčiau buvau labai graži, tiesiog buvęs svoris trukdė tą pamatyti. Mano figūra buvo tobula, tačiau ir ją svoris trukdė pamatyti. Pagaliau esu tas, kas esu. Anksčiau slėpdavausi po daugybe kaukių. Dabartinė savijauta man padeda susitelkti į kūrybą ir darbą. Puiki savijauta ir pasitikėjimas negali neturėti įtakos „Lietuvos balse“.
- Operacijai pasiryžai greitai ar planavai tą nuosekliai, sverdama visus „už“ ir „prieš“?
- Iš tikrųjų operacija yra vienas iš įrankių, kuris man padėjo. Anksčiau vengiau apie tai kalbėti, nors žurnalistai klausinėjo. Su jumis apie tai atvirai kalbuosi pirmą kartą. Galiu paaiškinti, kodėl. Visi galvoja, kad pasidariau operacija ir tiesiog įsigyjau liekną kūną. Yra ne taip. Pati operacija tik padeda lengviau siekti tikslo. Tai pagalbos priemonė. Skrandžio sumažinimas kilogramų savaime nenuėmė. Turėjau stengtis ir dar dabar tebesistengiu... Tai yra labai didelis darbas. Jeigu žmonėms atrodo, kad užsidėjusi skrandžio žiedą galėjau akimirksniu tapti lėlyte, jie klysta. Tai yra siaubingas darbas su savimi. Valgymas – kaip narkomanija ar alkoholizmas, baisi liga, baisus įprotis. Norint save pakeisti, reikėjo iš esmės peržiūrėti gyvenimą, pasikeisti pačiai. Operacija – rimtas žingsnis, tačiau jei gali nesigulti po skalpeliu – nesigulk. Aš negalėjau.
- Nejaugi nebuvo kitų pasirinkimų?
- Rizikavau. Tikrai nebuvo. Operacijos metu galėjo būti pažeistos mano balso stygos. Suprantate, ką tai reikštų man, dainininkei? Žengiau drastišką žingsnį, neišsigandau. Pasakiau sau: turiu pasiekti tikslo.
- Vis dėlto ryžaisi...
Apie operaciją iš pradžių negalvojau. Buvau susitaikiusi su mintimi, kad būsiu didelė moteris. Maniau, gyvensiu savo gyvenimą kaip gyvenau, tačiau sveikas protas sakė, jog taip negali būti. Viskam yra savas laikas. Sutikau vieną moterį, kuri, pasižiūrėjusi į mane, 25-ių metų merginą, išsakė savo nuomonę. Ji pasiūlė pasikonsultuoti su gydytojais dėl operacijos, nes dietos man tiesiog nepadėjo. Jaučiu jai dėkingumą, kad nenutylėjo, kad pasakė, ką apie mane, ypatingai stambią merginą, galvojo. Jeigu būčiau apie operaciją galvojusi tai, ką galvojau iki konsultacijos, nebūčiau jai pasiryžusi. Nuėjusi pasikonsultuoti, pakalbėjau su specialistu, jis man viską paaiškino. Viskas taip susidėliojo. Tą aš vadinu likimu. Jis man iki šiol buvo palankus.
- Kaip tavo apsisprendimą operuotis vertino artimieji ir draugai? Galbūt bandė atkalbėti?
- Iš pradžių žinojo tik tėtis, mama ir jaunesnysis brolis. Vyresnysis apie operaciją sužinojo tik prieš porą mėnesių, kai pradėjau apie tai pasakoti. Vėliau sužinojo du geriausi draugai. Stengiausi šį dalyką išlaikyti paslaptyje.
Gyventi su svoriu man buvo opi problema. Fiziškai ir prichologiškai. Kad ir kokia pasitikinti savimi būčiau, atsirasdavo tokių, kurie užlipdavo ant skaudančios vietos. Tuomet jau nebegalėdavau būti stipri.
Buvo skaudu girdėti nuomones, kad visa tai man pavyko labai lengvai. Buvo nemalonu susidurti su tokiais komentarais apie lengvą gyvenimą. Iš straispsnių ir reportažu žiniasklaidoje gali susidaryti įspūdis, jog operuotis ir atsikratyti viršsvorio yra paprasta. Noriu, kad žmonės suprastų, jog tai yra kančia. Sunkiausias darbas gyvenime yra darbas su savimi. Sunkesnių aš nežinau.
- Papasakok, kas yra sunkiausia po tokių radikalių permainų. Ką tenka išgyventi ir kaip su savimi dirbi?
- Gyvenimas susideda iš įpročių. Ne paslaptis, jog seną žmogų pakeisti labai sunku. Jeigu jis visą gyvenimą gėrė kavą ir užkandžiaudavo sausainiais, sulaukęs 80-ies šio įpročio jis nieku gyvu neatsisakys, tiesiog nebegalės to padaryti. Įpročio pakeitimas sukelia fantastišką jausmą. Norėdama keistis, turėjau atrasti, ką darau ne taip ir suprasti, kad įprotis man netinka. Reikėjo begalės pastangų. Turėjau galvoti, kaip destruktyvius dalykus pakeisti konstruktyviais.
- Kaip suprantu, pagaliau jautiesi laiminga patyrusi ypatingų išbandymų savo valiai?
- Pirmą mėnesį man buvo galima valgyti tik tyreles, tačiau akys labai norėjo kepsnio. Porą kartų vos neprisidirbau iki mirties. Buvau įpratusi valgyti kelis patiekalus. O po operacijos tegalėjau suvalgyti tik 200 gramų maisto. Sugalvojau suvalgiau tai, ko nebuvo galima. Pamaniau, jog tikrai nieko nenutiks, jeigu suvalgysiu skanios jautienos kepsnį. Buvau įsitikinusi, kad galiu gerai ją sukramtyti. Pavalgiusi supratau, jog buvau neteisi, nes po dešimties minučių pasijutau be galo blogai ir suvokiau, kuo rizikavau. Laimė, viskas baigėsi be rimtų pasekmių. Tačiau aš einu tuo keliu. Tiesiog iš anksto buvau viską apmąsčiusi. Savo mitybos įpročius pakeisti man buvo vienas sunkiausių darbų.
