Tikriausiai iš šeimos. Gera, kai matau savo vaikus, dar nuostabiau – kai miegančius (juokiasi). Tuomet apskritai alpsti iš malonumo į juos žiūrėdama. Seniau daug svarbesnė man buvo karjera, muzika. O dabar trokštu puoselėti šeimą. Kita vertus, dėl jos ir vėl norisi išreikšti save per muziką. Bet tik tam, kad šeima būtų gražesnė.
Kada žadate grįžti į sceną?
Tikiuosi, greitai, bet nežinia, kaip greitai grįš mano formos. Norėčiau rudenį pradėti koncertuoti „Lietuvos dainų dešimtuke“ ar NML.
Vaikai, šeimyninis gyvenimas išstūmė jus iš muzikos kelio?
Ne, tai būtų tik nevykęs pasiteisinimas. Nei nėštumas, nei kūdikis netrukdo imtis svarbių darbų. Tiesiog pati nutolau nuo muzikos, nes norėjau „daryti“ ne komerciją, o tai, kas patinka. Taip natūraliai atitrūkau nuo pramogų pasaulio. Be to, jei randi tau skirtą žmogų, nebegalvoji, kada – dabar ar vėliau – kurti šeimą. Pamenu, paauglystėje labai bijojau: jei išgarsėsiu, mane vaikinas pamils ne todėl, kad esu gera, „faina“, o todėl, kad žvaigždė. Ką daryti, kaip surasti tikrą, nuoširdų žmogų, kuriam mano šlovė būtų nesvarbi? Kai susipažinome su Liudu, jis tikrai buvo ne mano muzikos gerbėjas ir aš tuo labai džiaugiausi. Būdama aštuoniolikos sakydavau: „Man nereikia vyro, tik vaikų“. Tiesiog neradau tokio, kurį norėčiau matyti šalia savęs. O kai sutikau, reikėjo ir vaikų, ir vyro...
Kokia jūsų pažinties istorija?
Troleibuse jis man nusišypsojo, o aš užkalbinau. Būna, sutinki žmogų ir jauti, kad pažįsti jį šimtą metų, gal net iš praėjusių gyvenimų. Be to, man visada patiko ilgaplaukiai. O Liudas buvo ir gražus, ir ilgaplaukis, ir dar šypsojosi man. Kaip čia neužkalbinsi? Pasirodė, kad ir jo vidus gražus.
Drąsi mergina buvote...
Ir esu! Man kažkada labai padėjo keista knygelė, kur buvo parašyta dešimt tikros laimės taisyklių. Labiausiai įsiminiau: „Negalvokite, kad jums nėra skirto žmogaus. Svarbiausia nepražiopsoti ypatingų ženklų ir savo progos“. Perskaičiau ir pagalvojau: „Jau aš savo galimybės tikrai nepraleisiu. Viską stebėsiu erelio akimis“. Kai sutikau Liudą, pajutau tuos ženklus, reikėjo žengti žingsnį.
Nebijojote, kad gražūs vyrai – pavojingi?
Būna, jauti, kad žmogus mėgaujasi savo grožiu. Bet Liudas, nors žinojo savo vertę, tuo niekada nesididžiavo. Pirmomis pažinties dienomis tarsi klejojau: negalėjau patikėti, kad suradau tokį žmogų. Tai džiaugiausi, tai žliumbiau. Net Dievo prašydavau atleisti visas mano kaltes ir neatimti Liudo.
Kiek draugavote prieš atsirandant Arijui?
Kol sužinojome, kad jis ateina? Du su puse mėnesio. Kartu net negyvenome ir apie santuoką ar šeimą tikrai negalvojome. Liudas kurį laiką labai išgyveno: ne manęs gėdijosi, nes, kad ir kas nutiktų, vis tiek būtume kartu. Jam buvo labai svarbi tėvų nuomonė, todėl bijojo, kad anksti susituokęs juos nuvils.
O kaip iš tiesų reagavo jo tėvai?
Meškos paslaugą padarė žurnalistai, prirašę, kad esu jaunų vyrų viliokė. Tėvai buvo kaip reikiant susirūpinę, į kokias rankas pakliuvo jaunėlis jų sūnus, bijojo, kad pažaisiu ir numesiu. Bet išgirdęs apie greitą sūnėno pasirodymą geriausiai reagavo Liudo brolis: „O, bus su kuo krepšinį žaisti!“ Susituokėme prieš ketverius metus, vasarį. O rugpjūtį, kai Arijui jau buvo mėnuo, nuėjome ir į Bernardinų bažnyčią. Beje, vis dar ruošiamės kada nors atšvęsti medaus mėnesį, jo dar taip ir neturėjome.
Nebuvo pojūčio, kad viskas vyksta per greitai?
Taip, Liudas įsivaizdavo savo gyvenimą kitaip: kad baigs universitetą, pradės dirbti, galės šeimai garantuoti saugų gyvenimą. Dabar jam nelengva, nes ir studijuoja, ir dirba verslo konsultantu. Kartais tik pasidžiaugia, kad kai bus trisdešimt šešerių, kartu su paaugliu sūnumi galės eiti į diskoteką. Aišku, aš tada jau būsiu sena (nusikvatoja)...
Vienas sūnus, santuoka, antras sūnus – per penkerius metus nuo pažinties pradžios nuveikėte visai nemažai. Ar jaučiatės pasikeitę ir judu su Liudu?
Gal ir nepasikeitėme, tiesiog užsimezgus santykiams nuolat šypsaisi, o ilgainiui – rečiau. Bet vis tiek šypsomės. Mes su Liudu labai skirtingi: jis racionalus, galvoja apie ateitį, o aš gyvenu šia diena. Mane jis pakeitė kaip reikiant, aš daugiau neigiamų savybių turėjau nei jis. Galų gale juk aš dabar visą laiką įsimylėjusi! Be to, Liudas subrendo, o aš pasenau...
Bet juk tarp jūsų tik šešerių metų skirtumas!
Lyg ir nedidelis, bet kai man kitąmet bus trisdešimt, o jam tik dvidešimt ketveri – skirtumas pastebimas. Nors, tiesą sakant, aš ir pati pamirštu tuos mūsų metus...
Norėtumėte dar vaikų?
Jaučiu, kad dar kartą nebeiškęsčiau svorio padidėjimo, sunkumų, gimdymų... Net dėl dukters.
Svoriu esate nepatenkinta pati ar neramu, kaip atrodote vyrui?
Man kartais net pikta, kad aš jam visokia graži. Žinau, labiausiai jis norėtų, kad būčiau patenkinta savimi. Kai padejuoju, jog vėl norėčiau būti liekna, jis patraukia per dantį: „O kada tu tokia buvai?“ Kiek prisimenu, net tada, kai trylikos metų pradėjau bręsti ir buvau liekniausia, vis tiek atrodžiau sau per stora. Taip „užsikompleksavau“ dėl krūtinės, kad užsidariau namie, valgiau tik bandeles, gėriau limonadą ir per pusę metų priaugau baisiai daug svorio – penkiolika ar dvidešimt kilogramų. Bet apkūnumas padėjo pasiekti atvirkščią rezultatą: pažvelgiau į veidrodį ir supratau, kad laikas sustoti ir imti galvoti apie ką nors kitką. Tada ir prasidėjo muzika.
Sati scenoje buvo paslaptinga, keista, o, pasirodo, ji paprasta moteris, ramiai auginanti vaikus, puoselėjanti šeimą.
Aš tokia ir esu, tokia visą laiką buvau. Seniau gal daugiau kalbėjau apie dvasinius dalykus, nes manęs to klausdavo. Daug kam atrodžiau „priplaukusi“. O kai klausiate apie normalius, žemiškus reikalus, paprastai ir kalbu.
Visą interviu skaitykite žurnale „Žmonės“.
