„Su Deiviu esame apie tai kalbėję ir jis prašė pranešti, kai norėsiu ištekėti. Bet, matyt, kol kas manęs tokia „misija“ dar neištiko“, – pranešime spaudai šmaikštavo pašnekovė.
Humoras, anot jos, yra vienas iš elementų, sutvirtinančių judviejų su išrinktuoju, ryšį.
Paklausta, kas jai yra meilė, aktorė nedvejoja – tarp šio jausmo ir pagarbos vienas kitam ji dėtų lygybės ženklą. Tokiu pat simboliu ji pažymėtų ir dar vieną žodį. Tai – laisvė.
„Visos brandesnės poros patvirtins – bet kokie santykiai išgyvena įvairiausius etapus. Jei tai būtų spalvų paletė, joje galėtume nubrėžti liniją tarp skaisčiai rožinės ir niūriai juodos. Tomis akimirkomis, kai šeimyninis gyvenimas priartėja prie tobulumo ribos, mylimiesiems net nereikia žodžių, nes jie susikalba tyla. O jei šneka, tuomet pratęsia vienas kito mintį, gyvena tuo pačiu ritmu, mėgaujasi tais pačiais potyriais“, – pastebėjo R. Dominaitytė.
Partnerystė, augimas kartu – tai, anot jos, meilei taip pat reikšmingi prieskoniai.
Deivis aktorei iki šiol tebėra gražiausias, įdomiausias, patraukliausias ir vyriškiausias mylimasis.
R.Dominaitytė neabejoja – tam, kad vyras deklaruotų savo jausmus moteriai, visai nebūtina kasdien dovanoti gėles, nes tuomet šiam romantiškam gestui iškiltų grėsmė tapti dar vienu buities elementu.
„Pasitikėjimas poroje labai svarbus. Jis suteikia laisvę. Ypač menininkams svarbu turėti galimybę atsitraukti, pabūti su savimi ar kitoje erdvėje“, – sako aktorė.
Tokią saviraiškos dovaną ji ir Deivis yra vienas kitam įteikę. „Knygos teatras“, gastrolės, projektai, „Visos mes Ievos“ – R. Dominaitytės darbų laukas labai platus. Naujausias jos kūrinys – moterų stovykla „Dvi naktys iki ryto...“ Babtyno-Žemaitkiemio dvare, vyksianti kovo 18 – 20 d.
„Tai pirmos pavasario pilnaties pasimatymas su savimi. Tai savaitgalio trukmės atsipalaidavimas magiškame dvare žvakių ir minkštų audinių, geros knygos ir nuoširdžios moteriškos draugijos apsuptyje“, – intriguoja R. Dominaitytė.
Pirmąją tokią stovyklą ji surengė prieš pusmetį. Tuomet geradariai dalį bilietų padovanojo ir į renginį pakvietė moteris, sergančias vėžiu, ir mamas, auginančias vėžiu sergančius vaikus.
„Ši jaudinanti iniciatyva persikėlė ir į antrąją stovyklą. Viena iš dalyvių taip pat išsakė mintį kvietimą įsigysianti ne tik sau, bet ir padovanosianti dar vienai moteriai, kuriai to labai reikia“, – pasakoja R. Dominaitytė.
Mintį surengti stovyklą moterims aktorė vadina eksperimentu, kuris pavyko. Ji pašmaikštauja, jog be visų žinių, kurių įgijo, damos labiausiai vertino galimybę nepaisyti dienotvarkės, patirti naujų įspūdžių gaminant gardumynus bei sudalyvauti fotosesijoje.
„Viskas ko prireiks stovykloje – tai lagaminas be planų, grafikų, tikslų ar rūpesčių. Su dvaru atsisveikinsime kaip harmoningesnės, pailsėjusios „aš“ – praturtinusios save naujais skoniais, nuoširdžiais apkabinimais, tikrais pokalbiais, empatiškomis patirtimis ir moteriškos bendrystės bei tikro atsipalaidavimo jausmu“, – pasakoja R. Dominaitytė, pridurdama, jog ją pačią buvimas bendruomenėje turtina.
Ji pastebėjo, kad meilės ir šiltų apsikabinimų trūksta daugeliui žmonių.
„Mūsų šeimoje tie „itališki“ bučiniai buvo įprasti. Šią tradiciją perkėliau ir į savo namus – kiek galiu, kiekvieną išmyluoju, išglostau. Plačiąja prasme aš myliu visus žmones. Todėl man taip svarbu bendrauti, sulaukti grįžtamojo ryšio. Juk jausmai iš tiesų turi būti abipusiai. Meilės diena sukuria artumo jausmą. Ar ją švenčiame? Priklauso nuo nuotaikos, nors aš esu linkusi minėti visas progas. Juk jos dovanoja laimę, juoką, o to mums reikia kuo daugiau“, – įsitikinusi aktorė.
