„Sąvoka „pailsėti“ daug kam asocijuojasi su gulėjimu ant smėlio, po gražia palme šalia žydro vandenyno. Kol dar jauni esame, labai norėjom paturistauti, pakeliauti su kuprinėmis ant pečių – padaryti išgyvenimo kelionę, – naujienų portalui DELFI pasakojo Šarūnas. – Tai tikrai nebuvo fizinis poilsis, labiau psichologinis“.
Norimas aplankyti vietas jie susirado internete, o kelionė, kaip sako pašnekovas, vyko „laisvu grafiku“. Pagrindinis tolimos išvykos tikslas, kaip juokavo Š. Kirdeikis, buvo pažiūrėti, kaip žmonės gyvena kitame Žemės pusrutulyje.
Į kelionę jie išsiruošė šešiese, kartu keliavo ir Šarūno sesuo Kotryna Kirdeikytė. Anot šokėjo, idėja keliauti su įvairių žmonių kompanija pasiteisino: „Jei vieni bijo šokinėti nuo uolų, tai kiti nebijo, jeigu vieni mėgsta nardyti, kiti nelabai“. Jis pastebi, kad tai kelionę daro įdomesnę ir įvairesnę, nes gali išbandyti dalykus, kurių anksčiau nedarei, tačiau įkvėptas aplinkinių pasiryžti.
Buvo Visko: ir nuovargio, ir nusibrozdinimų, ir ėjimo pesčiomis, ir kelionių serpantinais nieko gero nežadančiais autobusiukais. Netrūko ir egzotiškų pramogų bei patyrimų.
„Ten net važiuoti serpantinais autobusiuku, vairuojamu vietinio, yra ekstremalu, vien jame sėdėti jau yra šiek tiek nejauku. Šunys ir vaikai laksto gatvėse, iš vienos juostos pasidaro pusantros, šviesas ne visi įsijungę važinėja“, – dalijo įspūdžiais jis.
„Išsiruošėme į ekspediciją laivu su vietiniais. Daug plaukiojome iš salos į salą, iš miestelio į miestelį, kad pamatytume kuo skirtingesnes vietas. Pavyko tris dienas ramiai pagulėti, apgalvoti savo gyvenimą. Mūsų kompanija buvo labai aktyvi ir pozityvi, tai ir kanojomis plaukėme požeminėje upėje po uolomis. Aplankėme vietines muges, išbandėme tradicinę virtuvę, žiūrėjome, kas ką pardavinėja, ir perlų ieškojome ir ko tik nedarėmė“, – egzotiškame krašte išbandytas pramogas viena po kitos vardino Š. Kirdeikis.
Paklaustas, kas apsilankius kitame pusrutulyje jį nustebino labiausiai, vyras juokavo, kad atvykus į taifūno nusiaubtą oro uostą skylėtu stogu iš tiesų prireikė laiko „perjungti smegenis, kad suprastum, kad žmonės čia taip gyvena nuolat“.
O gyvena jie, Šarūno teigimu, labai vargingai ir paprastai: „Žmonės ten stato namus trims mėnesiams, sezonui ar metams. Jei pasistato iš bambukinių sienų, tai nuneša vėjas po 3 mėnesių. Jei iš stipresnių ir brangesnių medžiagų, tai jų namukas išsilaiko metus. Visi gyvena bambukų lūšnelėse“.
Pragyvenimo lygis šalyje žemas – kai kurie jų uždirba vos po kelis šimtus litų per mėnesį. Išgyventi bando įvairiausiais būdais. „Pardavinėja viską, ką tik gali – nuo kepurių iki bananų. Teko matyti ir siūlomus keptus ant iešmo neišsiritusius viščiukus“, – dėmesį atkreipė pašnekovas.
Žinomas vyras dėmesiu nesiskundė ir kelionės metu: „Aš jausdavausi, kad atrodau kitaip. Nesu labai aukštas, bet ten jaučiausi didelis. Kadangi esu plikai nusiskutęs ir varinėjau tik su audeklais apsivyniojęs, tai į mane žiūrėdavo kaip į pabėgelį“. Dėmesio netrūko ir kartu keliavusioms merginoms.
Tai kokie gi žmonės gyvena kitoje pasaulio pusėje, DELFI pasiteiravo pašnekovo. Šarūnas džiaugiasi sutikęs labai daug malonių ir mandagių žmonių: „Nors moka tik tris žodžius angliškai, bet nei vienas neapsimetė, kad jiems mes neįdomūs. Maži vaikai klausia, kaip gyveni, iš kur esi, kiek tau metų“.
Anot Filipinuose viešėjusio lietuvio, žmonės ten „tokie labai kitokie“ – ryškių bruožų, juodų plaukų, nedidelio ūgio, nebijantys jokio fizinio darbo – drąsiai nešioja rišulius, ledo luitus, vaikai mamoms padeda dirbti kioskuose, mugėse. „Jie tokie truputį žiopliukai, jiems atrodo viskas savaime suprantama“, – apibendrina pašnekovas.
Ši kelionė šokėjo kišenei nebuvo skausminga. „Viską mėgstu daryti labai taupiai, šitą kelionę užsisakėme iš anksto, kelis mėnesius prieš. Vietinės kainos labai mažos. Pavyzdžiui, sumokėjęs 100 pesų (maždaug 2,5 lito) gali gauti pusryčius, netgi pietus ar tris kekes bananų“, – pokalbį baigė Š. Kirdeikis.
Kirdeikių atostogų akimirkos - DELFI nuotraukų galerijoje:
