Rugsėjo 1-oji žvaigždžių atmintyje: pirmosios pastabos ir baimė, kad juos praaugs išstypę bendraamžiai

Rugsėjo 1-osios skambutis į mokyklos suolus kasmet sukviečia šimtus tūkstančių moksleivių. Žinomi šalies dainininkai, pasipuošę uniformomis, nešini gėlių puokštėmis, kadaise taip pat skubėdavo į mokyklą. Vieni jų - su nerimu, nes baimindavosi, kad juos praaugs išstypę bendraamžiai. Kiti - su džiaugsmu, kad galės susitikti su išsiilgtais draugais. Treti - su polėkiu, net jei jis "uždirbdavo" pirmąją pastabą švarutėlėje pažymių knygelėje.

Kaip pasitikdavo Rugsėjo 1-ąją, su DELFI skaitytojais savo prisiminimais ir užfiksuotomis akimirkomis dalinasi žinomi šalies žmonės.

Dainininkė Mia: „Aš buvau moksliukė, todėl visą vasarą laukdavau tos dienos, kada vėl galėsiu pradėti eiti į mokyklą. Mano patys geriausi draugai buvo klasiokai, kuriuos po ilgų atostogų vėl nekantraudavau pamatyti. Tačiau mokslo metų pradžios niekada nešvęsdavau. Netgi ir vyresnėse klasėse. Man mokslai buvo už viską aukščiau ir svarbiau. Buvau pavyzdinga mokinė, mano nuotrauka kabojo mokyklos garbės lentoje.“

Andrius Mamontovas: „Šioje nuotraukoje aš esu 7-oje klasėje. Pati Rugsėjo 1-oji visada būdavo džiugi, nes po vasaros susitikdavau savo klasės draugus. Bet tuo pačiu tai reiškė vasaros atostogų pabaigą, todėl jausmas būdavo dvilypis. Visada norėjosi ateiti į Rugsėjo 1-osios paminėjimą mokykloje, parodyti visiems liežuvį ir išvažiuoti į pajūrį. Dabar tai padaryti galiu, bet nebe taip įdomu.“

Violeta Tarasovienė: „Kiek pamenu, šitos dienos nesureikšmindavau – nebūdavo jokių kavinių, jokių šventimų. Man mokslo metų pradžia asocijuodavosi su trumpėjančiomis dienomis, vėstančiu oru, namų darbų ruoša ir žaidimų pabaiga. Todėl Rugsėjo 1-oji visada atrodė liūdna šventė.“

Marijonas Mikutavičius: "Vaikystėje sumišdavo du labai keisti jausmai. Iš vienos pusės didelis liūdesys, kad baigiasi vasara. Bet iš kitos pusės tos dienos labai laukdavau, nes galėsiu susitikti su savo draugais. Vasaromis būdavau ištremtas į kaimą. Todėl kai grįždavau, paskutinėmis vasaros dienomis bandydavau susitikti su artimiausiais draugais. Mes laukdavome tos šventės. Ta proga tėvai padovanodavo naują penalą ar pieštuką. Vyresnėse klasėse mes į tai žiūrėjome jau atsainiau. Neva ne taip jau čia viskas ir svarbu. Pamenu, eidavome ryte į turgų pirkti gėlių - gladiolių dažniausiai - ir pakeliui surūkydavome cigaretę. Nes jautėmės kieti. Mokykloje gėles įteikdavome pačioms mėgstamiausioms mokytojoms. Vyresnėse klasėse su artimiausiais draugais rinkdavomės pas kurį nors namuose ir kažką veikdavome. Dabar tiksliai nepamenu ką, bet manau, kad tą patį, ką ir dabar mokiniai veikia. Tik į alkoholį žiūrėjome šiek tiek pagarbiau. Alkoholis savaime kaip objektas nebuvo taip svarbus, tai buvo tik kaip pašalinis veiksnys."

Vilius Tarasovas: „ Mes Rugsėjo 1-ąją po oficialios ceremonijos mokykloje su geriausiais draugais eidavome į kokią kavinę papietauti. Buvome keturi muškietininkai. Vėliau lankydavomės pačiose pirmosiose picerijose, nes tuomet tai buvo didelė naujovė. Nors vietoj picos būdavo didelis blynas su pieniškomis dešrelėmis, bet vis tiek tai atrodė ypatingas delikatesas. Kiek pamenu, per mokyklos šventes manęs visada prašydavo pagroti ar padainuoti. Todėl oficialiuose mokyklos renginiuose tekdavo rengti pasirodymus visomis įmanomomis progomis. Rugsėjo 1-ąją taip pat."

Linas Adomaitis: „Rugsėjo 1-osios labai laukdavau, nes mūsų klasė buvo labai draugiška ir per vasarą pasiilgdavome vieni kitų. Įsimintiniausia Rugsėjo 1-oji buvo pirmoje klasėje, kai visi klasės vaikinai gavome pirmąją pastabą pažymių knygelėje, nes išrovėme aplink mokyklą tik ką pasodintus krūmus. Paaiškinimas tėvams buvo paprastas - krūmai trukdė žaisti gaudynių.“

Laima Tamulytė: „Didžiausia šventė, pamenu, būdavo važiuoti pas tetą, kuri gyveno už geležinkelio, nusiskinti pačio gražiausio kardelio mokytojai. Grįžus namo, manęs visada laukdavo iš sausainių ir varškės kremo pagamintas tortas, aplietas šokoladu ir, žinoma, mano mėgstamiausias gėrimas tuomet - kakava. Labai norėjau mokytis. Pagal įstatymus manęs neleido į mokyklą - liepė eiti į darželio paruošiamąją klasę. Labai verkiau. Pamenu iki šiol, kaip mane erzino, kad vaikai, kurie lankė darželį, toli gražu nemokėjo tiek, kiek aš, augdama namuose. Aš jau puikiai skaičiau ir rašiau, mokėjau daugelį rusiškų žodžių (nes mes rusų kalbos mokėmės jau darželyje). O apie eilėraščius ir dainas tai net baisu pagalvot - mintinai mokėjau beveik visas namuose esančias knygas.“

Andrius Butkus: "Prieš mokslo metų pradžią visada jausdavau didelį jaudulį ir nerimą. Baimindavausi, ar mano bendraklasiai manęs nepraaugo ir per kūno kultūros pamokas man netektų stovėti gale. Tačiau Rugsėjo 1-osios laukdavau. Smalsu būdavo pamatyti savo bičiulius, atsinaujinusią mokyklą. Bet šios dienos kaip nors išskirtinai niekada neminėdavau. Neturėjau tokios tradicijos netgi su tėvais."

Dainininkė Eva: „Mokslo metų pradžios nelaukdavau. Na, gal nebent pirmos dienos, kad galėčiau pasimatyti su klasės draugais. Tėvai, kaip ir visų kitų, eidavo tą dieną į darbą, tad šventė būdavo tik mokykloje. Daug džiaugsmingiau praleisdavau šią šventę studijuodama. Vilniaus konservatorijos studentams netrūko nei išmonės, nei polėkio. Tradiciją mano tėvai įvedė pradėjus į mokyklą eiti anūkams. Kiekvieną Rugsėjo 1-ąją po šventės mokykloje susitinkam šventinių pietų kokioje nors kavinėje. Vaikai dalinasi įspūdžiais, kiekvienais metais prisideda naujų pamokų ir klasės draugų, tad aptarti yra ką.