– Ar pergalę „Chorų karuose“ laikote reikšmingu laimėjimu savo gyvenime?
– Be abejo, man tai reikšmingas įvykis. Tai ne tik sėkmė projekte, bet ir laimėjimas apskritai chorų judėjime. Grupė gabių žmonių susibūrė, nuoširdžiai dirbo, įgyvendino visus sumanymus ir pasiekė gražų rezultatą. Ši pergalė – tikrai prasminga. Man, kaip autoriui, atsiranda dar daugiau meilės ir noro dirbti.
– Tie chorų mėnesiai jus labai išsunkė?
– Gerokai. Aš jau nuo penkiolikos aktyviai dirbu, o per pastaruosius dešimt metų vos spėju suktis: projektas veja projektą, kūrinys – kūrinį... „Chorų karų“ tempas išties buvo didelis. Kas savaitę reikėjo sukurti po naują aranžuotę, sumąstyti choreografiją ir scenografiją, gerokai paplušėti repeticijose. Ta idėjų paieška ir buvo daugiausia jėgų pareikalavęs darbas. Kiekvieną dieną daug laiko skirdavau chorui, nelengvi būdavo ir eterio šeštadieniai. Šiandien – bene pirmoji diena, kai galiu lengviau atsipūsti ir pamąstyti apie ateitį.
– Eidamas į „Chorų karus“ jau žinojote, kad šiuo projektu jūsų misija nesibaigs?
– Žinojau. Į šį projektą nėjau, kaip sakoma, visiškai aklai. Žinojau, kad jis vyksta Latvijoje. Buvau nuvažiavęs į Rygą, kad suprasčiau, kokia jo esmė. Pamąsčiau, ką mes galėtume padaryti kitaip ir geriau. Pradėjau kurti įvairias darbo su choru strategijas, ir, manau, mes padarėme geriau už latvius. Šis projektas choro veikloje – pagrindinis dalykas. Tačiau ne vienintelis. Balandžio 18-ąją leisimės į septyniolikos koncertų turą, truksiantį iki gegužės 1-osios. Kauno sporto halėje koncertuosime su gyvo garso grupe ir N.E.O. kolektyvu. Kai kuriuose koncertuose dalyvaus simfoninis orkestras, Panevėžyje – ir Panevėžio choras, o Klaipėdoje prisijungs šio miesto „Chorų karų“ dalyviai.
Balandžio vidury planuojame išleisti kompaktinę plokštelę. Vasarą pasirodysime didžiausiose Lietuvos vasaros arenose. Dar planuojame koncertus lietuvių bendruomenėms užsienyje – Lenkijoje, Anglijoje, Airijoje, taip pat ketiname vykti į Rusiją, Latviją, Portugaliją, Meksiką, JAV. Negana to, su savo kurso draugu Mantautu Krukausku ketiname surengti kūrybinę choro vasaros stovyklą. Planuojame sukurti savotišką miuziklą. Greičiau tai naujoviško žanro kūrinys, kuriame bus ir elektroninės, ir chorinės, ir orkestrinės, ir fortepijoninės muzikos, styginių kvartetas. Aš jau seniai regėjau tokią viziją, jos siekiau, ir dabar atsirado palanki proga.
– Užmojai – įspūdingi. Ar nesibaiminate, kad choristams neužteks entuziazmo?
– Jie jau spėjo pajusti ir turėjo priprasti prie mano darbo tempo bei metodikos. Dabar jie visi – iškritę. Tam turi savaitę. Kai žmogus suvokia, kad yra puiki galimybė pasiekti tikslą, ir mato jo rezultatus, tada dar labiau įtiki ir net ryžtasi keisti savo gyvenimo būdą. Pagaliau, kitaip juk nieko gero ir nepasieksi.
– „Chorų karai“ pranoko jūsų lūkesčius ar visa tai jau buvote numatę iš anksto?
– Atvirai sakant, tikėjomės, kad bus labai gerai. Tik negalėjau numatyti, kokį pagreitį įgausiu pats. Kaip profesionalus autorius galiu sakyti, kad nėra taip, jog ieškočiau minčių, nežinodamas, kuo jos virs. Aš konkrečiai žinau, kaip jos atrodys ir ką galiu padaryti, kas skambės gerai, o kas – ne. Aš žinojau esmę, o jos forma, sceninis ir muzikinis rūbas, priklauso nuo žmonių gebėjimų tai įgyvendinti.
– Žinojote ir tai, kad laimėsite?
– Nežinojau, kad laimėsim. Juk tai lemia daug veiksnių – ir žiūrovų balsavimas, ir komisijos įtaka... Tačiau mintyse rezultatą regėjau.
– Buvote kviečiamas ir į kitus projektus, tačiau atsisakydavote. Neįžvelgdavote jų prasmės?
– Dažniausiai taip. Todėl mieliau sutikdavau kurti tiems projektams, bet atsisakydavau dalyvauti pats.
– Esate ne tik prodiuseris, bet ir kūrėjas, atlikėjas. Kuri veiklos dalis suryja daugiausia jūsų laiko?
– Imuosi visko, ką galiu. Ko negaliu, to nedarau. Visi tie paminėti dalykai turi daug bendra. Dainininkas, nebūdamas autorius, bus silpnas dainininkas, autorius be sceninės patirties taip pat nebus geras kūrėjas. O daugiausia laiko, ko gero, atima kūrybinė dalis. Galiu kurti be sustojimo, tačiau, kai reikia tai įgyvendinti, tenka ilgėliau pamąstyti.
– Pirmiau uždainavote ar sukūrėte pirmąją dainą?
– Kadangi Juozo Naujalio vidurinėje muzikos mokykloje grojau fortepijonu, pradėjau kurti nuo aštuonerių ar devynerių metų. Tad gal aš – pirmiau kūrėjas, o tik paskui – atlikėjas.
– Prisimenate, kokią dainą sukūrėte pirmąją?
– Turiu užfiksavęs, bet dabar tiksliai nepasakysiu. Pamenu, jog tai buvo kalėdinė giesmė. Ji yra įrašyta kalėdinės muzikos kasetėje. Tačiau dar anksčiau aš kūriau muziką fortepijonui.
– Ar žinote, kiek iš viso dainų esate sukūręs?
– Gal kokius keturis ar penkis šimtus.
– Dainos iš emocinio sukrėtimo gimsta greičiau?
– Ne. Dabar gyvenu tokį etapą, kai galiu daug ir kol kas sąmoningai kurti. Tas procesas nereikalauja sukrėtimų, o jeigu jų pasitaiko, tai priimu kaip malonumą, kuris muzikos kūrybai suteikia dar daugiau žavesio.
– Ar dažna jūsų daina turi ypatingą istoriją?
– Ne. Ypatinga istorija yra gyvenimas, kai kasdien atsistoji ant kojų ir nugyveni dieną. O kas tuo metu vyksta, man nereikšminga ir netgi blanku. Kurdamas nesistengiu suvokti, ar tam kūriniui kas nors turi įtakos.
– Ar yra tokių dainų, kurių šiandien jau nebegalite klausytis?
– Daugybė. Autoriai dažnai sako, kad jiems nėra malonu klausytis savo kūrinių. Aš galiu klausytis savo muzikos ir blaiviai ją vertinti. Tiesiog yra tam tikros kūrybinės brandos stadijos – didesnės ar mažesnės. Tačiau apskritai savo kūrybos beveik neklausau. Ją išgirstu per radiją ar koncertuose. Aišku, tai mane pamalonina, bet jei reikėtų analizuoti savo kūrybą, skirstyčiau ją į daug kategorijų.
– Jūsų tėtis – Alvydas Tautkus – buvo legendinės grupės „Rondo“ kūrėjas. Ar jis turėjo lemiamą reikšmę jūsų ateičiai?
– Be abejo. Nuo pat kūdikystės gyvenau apsuptas muzikos. Visa mūsų šeima buvo muzikali, abu mano seneliai aktyviai muzikavo. Tad kito kelio, matyt, ir negalėjau rinktis. Kita vertus, neslepiu, kad į muzikos mokyklą nenorėjau. Kai tėtis mane vežė, sakiau, kad ten nenoriu, prašiau, jog mane paleistų. Mokykloje nebuvau stropus muzikos mokinys, mane labiau viliojo muzikinė kūryba. Tačiau kadangi man puikiai sekėsi, tie abu dalykai netrukdė vienas kitam. O paskui dėdės dėka įsitraukiau į darbą garso studijoje, apskritai į pramogų verslą. Visa tai turėjo įtakos mano ateičiai, o kartu ir atitiko mano norus.
– Jums patiko „Rondo“ dainos?
– Labai. Daug metų praleidau su ta grupe – ir garso studijoje, ir mėnesius trukusiuose koncertiniuose turuose po Lietuvą. Tuose koncertuose aš tiesiog gyvendavau, miegodavau ir autobusuose, ir minkštose instrumentų dėžėse, visi buvome ne tik kolegos, bet ir geri draugai. Metus, praleistus su tuo kolektyvu, prisimenu kaip gražiausius savo gyvenime.
– Buvote geras ir paklusnus vaikas?
– Geras niekada nebuvau. Mano kūdikystė mamai buvo tikra tragedija. Buvau padauža, hiperaktyvus, nepasižymėjau stropumu. Iki penktos klasės buvau pirmūnas, bet paskui viskas pasikeitė, nes atsirado daug papildomos veiklos. Turėjau daug draugų, tad daugiau laiko praleisdavau kieme nei namuose. Kartu statydavome bunkerius, lakstydavome po miškus, po statybas, žaisdavau krepšinį, mėgdavau keliauti. Žodžiu, buvau laukinės sielos vaikas. Dar man patiko geografija. Mano močiutė buvo geografijos mokytoja, tad ir mano namuose buvo daug žemėlapių, atlasų. Tačiau muzika vis tiek būdavo svarbiausia.
– Ar jūsų pomėgiai labai pasikeitė iki šių dienų?
– Sakyčiau, kad jie visi liko, tik gyvenimas mane nubloškė į muzikos pasaulį. Dabar stengiuosi neapleisti sporto. Žaidžiu krepšinį, nors per „Chorų karus“ nė karto nenuėjau į sporto salę, keliauju koncertuodamas, bendrauju su senais mokyklos ir studijų draugais.
– N.E.O. kolektyvas – pirmiau draugai ar kolegos?
– Pirmiau draugai. Paskui pamažu visi tobulėjome, ir ta draugystė savaime virto dar ir į partnerystę.
– Esate griežtas savo draugams?
– Manyčiau, kad ne, bet turbūt išorė rodo, kad taip. Nejuntu nusiteikimo specialiai būti griežtas arba ne. Tačiau mano natūralus požiūris į gyvenimą jiems kartais galbūt atrodo griežtas.
– Ar sunku būti populiariam?
– Sunku atsakyti vienu žodžiu. Pirmiausia, augdamas tokioje šeimoje ir tokioje aplinkoje, nelabai suvokiau, kad gali būti kitaip. Iš tikrųjų aš nelabai įsivaizduoju save kitokį. Tačiau kartais labai norisi tokių akimirkų, kai galėtum susivėlęs ramiai nueiti nusipirkti cigarečių ir būtum neužkalbintas.
– Ar iš savo gerbėjų sulaukiate beprotiškų poelgių?
– Jų būna, bet ryškiausio negalėčiau išskirti. Tiesiog man tai – kasdienybė. Manęs nebestebina, kas ir kur mane atpažino. Man ypač smagu, kad atsiranda vis daugiau gerbėjų, pavyzdžiui, kaip buvo „Chorų karuose“, pasiryžusių palaikyti, kartu kovoti, ir tavo ideologija jiems tampa svarbi. Aš tai labai vertinu.
– Esate gimęs Raseiniuose, augęs Kaune, dabar visa jūsų veikla sukasi Vilniuje. Kuo pats save laikote?
– Vilniuje gyvenu nuo septyniolikos, kai atvažiavau studijuoti į Muzikos ir teatro akademiją. Tačiau vis dėlto jaučiuosi labiau kaunietis. Juk aktyvaus gyvenimo pažinimo tarpsnis išgyventas būtent Kaune. Kita vertus, kaip autorius tvirtai jaučiuosi lietuvis, nes kuriu visai Lietuvai.
– Ar, pasinėręs į savo darbų sūkurį, nepamirštate ir sveikos gyvensenos?
– Apie tai kartais susimąstau, tačiau sveiko gyvenimo būdo nepropaguoju, nes neturiu nuolatinės dienotvarkės. Taip yra daugybę metų. Jau mokykloje, kai buvau priverstas eiti į pamokas, kurios trukdavo iki 20 val., dažnai pramiegodavau pirmąją pamoką, nes atsiguldavau tik 3 val. nakties. Akademijoje mano dienotvarkė dar labiau pakriko. Kai prieš paskaitas, 5 val. ryte, dar norėdavau pagroti, apskritai neguldavau. Pagrodavau ir tada krisdavau į lovą.
– Kada vakar atsigulėte?
– Vakar vyko „Vaikų balso“ filmavimas, kuris baigėsi prieš vidurnaktį. Tačiau dieną prieš tai ilgai kūriau aranžuotes šiam projektui, tad atsiguliau tik 9 val. ryte. O atsikėliau jau 11 val. Atlaikiau „Vaikų balsą“ ir 2 val. nakties nuėjau miegoti. Šiandien atsikėliau dvyliktą.
– Negaunate įspėjimų, kad turėtumėte rimčiau susirūpinti savimi?
– Nedidelių jau esu gavęs. Tačiau mano sveikata – turbūt auksinė. Vis dėlto turėčiau ja pasirūpinti. Tai suprantu ir ryšiuosi sumažinti savo krūvius.
– Anksčiau su savo drauge Žaneta lyg ir buvote pakėlę sparnus į Čikagą. Ar Amerika vis dar yra jūsų svajonių kraštas?
– Tai nėra svajonių kraštas. Tai kraštas, labai tinkamas kūrybai plačiąja šio žodžio prasme. Ten tomis galimybėmis galima geriau ir kokybiškiau pasinaudoti. Kita vertus, tam tikrą dalį jau esu atidavęs Lietuvai ir nežadu pamiršti. O žengti į priekį reikia. Deja, per tuos darbus vis nepastebiu, kad prabėgo jau pusmetis, žiūrėk – jau dešimt metų, o aš vis dar tik ketinu įsigyti butą Čikagoje.
– Ar galite sakyti, kad jums gyvenime sekasi?
– Galiu, nes sekasi.
– Sėkmė – likimo dovana ar sunkiu darbu užtarnautas atlygis?
– Mano nuomone, sėkmė nėra priklausoma nuo likimo ir nuo visiškai nežinomų faktorių. Aišku viena, kad neįmanoma jos pasiekti be gebėjimų, noro, žinojimo ir darbo. Jei būsi darbštus, bet negabus – greitai sušlubuos sveikata, o jeigu būsi gabus, bet nedarbštus – nesulauksi reikiamo rezultato ir pan. Žodžiu, sėkmės faktorius yra galbūt septintoje vietoje.
– Ką dar norėtumėte gyvenime nuveikti, kad vieną dieną galėtumėte pasakyti, jog tikrai gyvenote prasmingai?
– Esu prisiskaitęs įvairių filosofinių minčių šia tema. Šis dalykas mane jaudina ir net šiek tiek gąsdina. Tad telieka pasinerti į nesibaigiančią kūrybinių procesų ir darbų virtinę, kad per daug negalvotum, kur yra ta prasmė. Kita vertus, ir po medžiu sėdėti yra prasminga.