– Skaitėte žinias LTV, dabar – TV3. Susidaro įspūdis, kad tai darote visą amžinybę. Ar jus kas nors jau pavadino eterio veteranu?
– Jūs – pirmasis. Beje, šį rudenį bus jau dvidešimt metų mano žinių vedėjo karjerai – 1992-ųjų lapkritį įvyko mano „krikštas“ tiesioginiame televizijos eteryje. Žinios – tik dalis mano eterio karjeros. Mokiausi aštuntoje klasėje, kai paskambino mano teta, radijo režisierė, aktorė Lilija Žadeikytė ir paprašė, kad pagelbėčiau – susirgo laidos „Moksleivių popietė“ vedėjas ir reikia jį pavaduoti. Taip įsisukau į radiją. Tuomet rūmuose S. Konarskio gatvėje buvo daug apsaugininkų, kaskart mums išrašydavo vienkartinius leidimus. Kad turėčiau nuolatinį leidimą į radijo ir televizijos pastatą, baigęs mokyklą įsidarbinau televizijos dekoracijų statytoju. Per tą pusmetį ir studijos grindų dangas, aplašėjusias tepalais, pudravau, ir į mišką ieškoti eglučių važiavau, filmuojant detektyvą katinus prižiūrėjau, legendinę Moniką Mironaitę dirbtiniu sniegu barsčiau... Gal visa tai kažkada į atsiminimų knygą sudėsiu.
– Mokykloje paragavus radijo, nekilo abejonių, kokiu keliu toliau pasukti?
– Būtent radijo patirtis mane paskatino rinktis žurnalistiką. Daug naudinga išmokau bendradarbiaudamas su radijo laidų užsienio lietuviams redakcija. Stojant į žurnalistiką reikėjo pateikti savo straipsnių. Aš jų neturėjau, nes užaugau prie mikrofono ir visi mano „straipsniai“ buvo magnetofono juostelėse. Teko jas šifruoti.
– Ar tėvai nebandė jūsų paveikti ir nukreipti kitur?
– Mano tėvai labai nenorėjo, kad rinkčiausi aktoriaus kelią. Mokykloje lankiau moksleivių liaudies teatrą prie Profsąjungų kultūros rūmų ir vienu metu buvau užsidegęs tapti aktoriumi. Tačiau tėvai sugebėjo iš manęs tuos vėjus išpūsti.
– Studijavote per patį gyvenimo virsmą – kai nuo socializmo perėjome prie kapitalizmo...
– Tai buvo labai įdomus laikotarpis. Kai įstojau į universitetą, turėjome mokytis marksizmą-leninizmą, o paskutiniuose kursuose jau skaitėme Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Studijų pradžioje aktyviai veikė komjaunimas, buvo tikrinamas studentų lankomumas vasario 16-ąją, o diplomus gavome jau nepriklausomoje Lietuvoje. Baigęs studijas metus dirbau privačiame radijuje.
– Kas jus atvedė į televiziją?
– Už televizinę karjerą turėčiau dėkoti savo dėstytojui Žygintui Pečiuliui. Jis mane rekomendavo Vakaro žinių grupės vadovei Birutei Kierienei. Tiesą pasakius, tuomet negalvojau, kad Žinios taps mano gyvenimu. Man tai atrodė tarsi koks greitai besisukantis konvejeris, prie kuriuo judančių daiktų prisilieti ir staiga numeti. Man labiau norėjosi kurti istorinę dokumentiką, apybraižas, projektus apie architektūrą, operą ar menų sintezę. Beje, kokias tris savo pirmąsias Žinių laidas esu įsirašęs – dabar su šypsena pasižiūriu...
– Kas pasikeitė, kai iš nacionalinio kanalo perėjote į komercinį?
– Man atėjus į TV3, labiausiai pasirodė keista, kad visi čia į mane ėmė kreiptis „jūs“. LTV dauguma mano kolegų buvo vyresni už mane, o TV3 – jaunesni. Tiesa, ne visi – Naglis Šulija už mane dvejais metais vyresnis. Daug vyresnių kolegų dirba už kadro. Kavos pertraukėlių metu įdomu stebėti, kaip bendrauja tos skirtingos kartos...
– Per tuos du dešimtmečius niekada nesvarstėte, ar nepakeitus darbo?
– Niekada nesakau, kad visą amžių būsiu čia. Tačiau jei chirurgui gerai sekasi operuoti, jo nesiteirauja, kada jis nusivilks baltą chalatą, padės skalpelį ir imsis šluotos, sąskaitybos ar dar ko nors. Esu kūręs ir kitokių projektų – buvau filmo „Lietuvių desantas Rygos operoje“ autorius ir prodiuseris, taip pat su dideliu užsidegimu sukūriau filmą „Diagnozė – Panorama“, skirtą šios laidos trisdešimtmečiui. Dirbdamas Žinių laidoje, jei tik turi polėkį ir norą, gali save realizuoti ir kitokioje veikloje, tarkim, vesdamas renginius. Štai dabar intensyviai rengiamės projektui „Lietuvos garbė“ ir norime šiemet jį padaryti dar dinamiškesnį ir šviesesnį.
– Kuo jus „veža“ darbas Žiniose?
– Man patinka tas adrenalinas, kurio čia gauni. Žinios – tarsi egzaminas, kurį išlaikęs pasijunti geriau. Čia kasdien patenki vis į kitokių įvykių verpetą. Man atrodo, kad darbe blogiausia monotonija. Kaskart sėsdamas į Žinių vedėjo kėdę stengiuosi pajusti šio darbo „apetitą“. Kai jį pajunti, būna labai smagu. Žiūrovas turi justi, kad vedėjui yra įdomu, kad jis nekantrauja pasidalyti turima informacija. Ledinis veidas, kad ir koks gražus būtų, stato mūrą tarp studijos ir žiūrovų. Džiaugiuosi, kad pas mus to nėra.
– Ar jums nesunku paklusti toms nerašytoms etiketo taisyklėms? Kitados LTV netikėtai pasirodėte su barzdele. O kiek tada kalbų būta!..
– Net generaliniam direktoriui norėjosi man tą barzdą nuskusti, tačiau jis neturėjo jokio pagrindo tai padaryti, nes jokiose vidaus tvarkos taisyklėse bent jau tuomet nebuvo nurodyta, kad vedėjui barzda yra tabu. Tada direktorius pasakė vyriausiajai dailininkei, kad ši įkalbėtų mane nusiskusti. Nusiskutau, kad būtų visiems ramiau. Tačiau kas galėtų paneigti, kad mano kolega Gintaras Deksnys, visą gyvenimą buvęs su barzdele, nesulauktų atvirkštinės reakcijos, jei sugalvotų kardinaliai pasikeisti. Matyt, žiūrovai kiekvieną iš mūsų nori matyti tokį ir tik tokį. Man atrodo, kad svarbiausia – nebūti arogantiškam. Mano principas – pateikti žiūrovams tai, ką aš pats suvokiu, o ne gero tembro balsu tik perskaityti tai, ko pats nelabai suprantu. Man, naujokui, didžiulis autoritetas buvo Algimanta Žukauskienė, tikra „Panoramos“ perversmininkė. Tuomet šią laidą pradėjo vesti žurnalistai, kurie įvykius suvokdavo giliau ir galėjo juos pateikti įtaigiau.
– Tiesioginio eterio laidų vedėjai neapsaugoti nuo netikėtumų. Interneto portaluose klajoja fragmentas iš jūsų vedamų Žinių, kur jūs blaškotės tarp informacijos lapų...
– Juokaujama, kad nėra to blogo, kas neišeitų į eterį. Žinių laida – gyvas eteris, neapsaugotas nuo netikėtumų. Būna dienų, kai nežinai, koks reportažas bus antras, trečias, nes laida jau vyksta, o jos nepadaryti du trečdaliai. Taip nutinka visose televizijose, visose šalyse. Sėdi su ausine ir girdi tau sakant, kad tas reportažas, kurį pristatinėji, – dar nebaigtas, tada imiesi pristatinėti antrą, tačiau tau vėl šaukia, kad ir šito kol kas nėra. Tuomet atsiprašai ir toliau vairuoji į priekį. Svarbu išvairuoti. Atsimenu, dar mano vaikystėje šviesaus atminimo diktorė Gražina Bigelytė vidury Žinių išsiėmė mezginiuotą nosinę ir nusišnypštė kaip reikiant. Paskui į žieduotą kumštuką kelis kartus atsikosėjo. Sugebėjo elegantiškai tai padaryti. Atsiprašė ir toliau skaitė.
– Tą savaitę, kai nedirbate, jaučiatės tarsi atostogose?
– Mūsų darbo grafikas toks, kad mums nebūna nei Mindauginių, nei Vėlinių, reikia rinktis laisvą Kūčių arba naujametį vakarą... Jei išvyksti, pageidaujama žinoti, kur būsi, kad reikalui esant galėtų su tavimi susisiekti. Net kai nevedi Žinių, vis tiek jautiesi komandos dalimi ir gyveni jos ritmu.
– Kam randate laiko, kai nereikia į darbą?
– Laisvas laikas greitai bėga. Tiesa, tomis dienomis irgi tenka tai fotografuotis, tai filmuotis – neseniai į Panevėžį važiavau su labdaros sriuba pas garbius senolius. Labai mėgstu skaityti. Neseniai perskaičiau Valdo Adamkaus „Prezidento dienoraščius“, Arvydo Juozaičio knygą „Ryga – niekieno civilizacija“, Olego Lapino „Kaip išgyventi Marijos žemėje“... Dar balkone dviratis laukia pavasario... Turiu puikią mamą, kuri gyvena mūsų sodyboje Širvintų rajone, tad ją lankau. Lauktuvės jai – malonūs rūpesčiai...
– Žinau, kad nuo seno buvote didelis operos gerbėjas. Ar toks išlikote iki šiol?
– Labai mėgstu operą ir mielai į ją einu, ir ne tik Vilniuje. Neseniai važiavau į Rygą žiūrėti atnaujinto „Aidos“ varianto. Buvo labai įdomu. Operoje aš „pasikraunu“.
– Kas jums įdiegė tą meilę operai?
– Mano tėvas teatre dirbo statistu. Buvo aukštas ir impozantiškas. Jis Dailės institute studijavo architektūrą ir laisvalaikiu uždarbiavo operos teatre. Balete „Ant marių kranto“ jis – kolūkio pirmininkas, primarijui Henrikui Baniui spaudžiantis ranką, „Don Karle“ – inkvizitorius su gobtuvu pereinantis per sceną... Paskui per pertrauką gal kavą su balerinomis gerdavo ar biliardą žaisdavo. Ir gaudavo tris rublius. Mane jau pirmoką nusivedė į ką tik pastatytus naujuosius operos rūmus klausytis „Traviatos“ ir „Aidos“. Vaikystėje labai norėjau būti dainininku. Dabar dažnai žiūriu kanalą „Mezzo“, mačiau daug transliacijų iš „Metropoliteno“ operos kino teatruose. Tačiau įspūdis ne tas. Dėl Violetos Urmanos važiavau į Klaipėdą, o dėl Jelenos Obrazcovos – į Minską. Savo pase turiu jos autografą, suraitytą bronziniu flomasteriu.
– Kas jums yra artimiausi žmonės, kuriems galite drąsiai viską išsipasakoti?
– Tėvai. Savo laiku labai daug padėję, investavę į mane... Tėvas, deja, prieš kelerius metus miręs, man buvo didžiulis autoritetas. Mama – labai artima. Ji – išmintinga, graži moteris, turi gerą skonį. Be to, labai imli, jai viskas įdomu, ji pažįsta daugybę mano kolegų. Liūtas pagal horoskopą. Jau dabar žinau, kuo nustebinsiu ją Motinos dienos proga. Labai pasiilgstu ir mūsų vilkšunio Mauro, gyvenančio sodyboje kartu su mama. Jo emocijos – tokios tikros: dūsauja kaip žmogus ir džiaugiasi kaip vaikas. O miega ant didžiulės odinės sofos – kaip iš filmų apie karą.
– Sakėte, mama gyvena sodyboje. O jūs?
– Aš gyvenu Vilniuje, bute, kuriame nėra nieko ypatinga. Man tik svarbu, kad būtų geras čiužinys ir švaru bei tvarkinga. Man kur kas labiau rūpi, kaip atrodo studija ir naujos dekoracijos nei mano namai.
– Buitis jūsų nevargina?
– Bute turiu viską, tačiau buities poreikius stengiuosi riboti iki minimumo. Nesu baltarankis, pats galiu pasidaryti viską. Daug ką moku, ir gyvenimas vis priverčia naujų dalykų išmokti. Antai vieną dieną sprogo radiatorius, ir sužinojau, ką daryti. Man nesunku ir valgyti pasigaminti. Esu Jautis, kuris mėgsta komfortą ir skaniai pavalgyti. Tačiau kai dirbu, smaguriavimo silpnybė būna labai apribota.
– Viename žurnale mačiau jūsų nuotrauką tarp vilkdalgių. Tai dar viena jūsų aistra?
– Vilkdalgiai – tėčio palikimas. Nuo pat jaunystės jis labai žavėjosi augalija. Kolektyviniame sode iš pradžių augino tulpes. Turėjo jų apie 120 rūšių, jas fotografuodavo, keitėsi su kolegomis užsienyje. Paskui persimetė prie kardelių, vėliau – prie rožių. Galiausiai perėjo prie vilkdalgių. Tai impresionistų gėlės – labai įspūdingos, turinčios aibę veislių. Aš, mano pusseserė Dalia ir pusbrolis Andrius esame paveldėję Širvintų rajone esantį Alekniškio dvarą, kur mano dalyje dabar mama ir šeimininkauja. Vieni paveldi pinigus, kiti – skolas, o aš – gėlių plantaciją, ir daryk, ką nori... Dabar mama prižiūri gėlynus, kartais pasiprašo pagalbininkų. Kai kuriuos darbus ir aš nudirbu: medžius nugenėju, chemikalais augalus apipurškiu, su traktoriuku žolę nupjaunu. Man ten patinka. Žemė turi stiprią energiją. Pavasarį, vasarą ten atvyksta nemažai žmonių – gėrisi vilkdalgiais, fotografuoja, pageidauja įsigyti.
– Ar jums gyvenime sekasi?
– Hm... Kodėl gi ne? Mano karjera – sėkminga, su manimi užaugo pora kartų. Neturiu priešų ir pats nenoriu kariauti, stengiuosi ugdyti pozityvų mąstymą. Man įdomūs žmonės ir jų problemos, labai mėgstu savo profesinę veiklą. Tai teikia didelį pasitenkinimą.
– Ar bėgantis laikas jums nėra priešas?
– Iš tiesų laikas bėga labai greitai. Visiems. Tačiau aš jaučiuosi esąs esamajame laikotarpyje ir, manau, dar turiu ko išmokti šiame jau dvidešimt metų trunkančiame maratone.
– Kokia dabartinė jūsų dvasios būsena?
– Jaunatviška branda. Norėčiau, kad ji ilgai truktų. Aš nenoriu būti eterio veteranas.