– Koks entuziazmas jus atvedė į LNK? Juk ankstesnėje – „Lietuvos ryto“ – televizijoje net viršininkas buvote – vadovavote savireklamos skyriui...
– Atsakymas – labai paprastas: pajutau, kad noriu eiti pirmyn, tobulėti, išbandyti kažką nauja. Nors televizijoje esu nuo 1999 metų ir nemažai visko spėjau paragauti, naujos sritys mane visuomet vilioja. Todėl ir atėjau čia. Galimybei kasdien būti arti Lietuvoje ir pasaulyje vykstančių procesų, išbandyti save tiesioginiame eteryje negalėjau atsispirti.
– Ar žinote, kas galėtų būti jūsų karjeros viršūnė?
– Manau, iki viršūnės dar yra kur tobulėti. Kas ta viršūnė, kol kas negaliu atskleisti. Dabar save įsivaizduoju kaip sunkiai nustygstantį žmogų, kuris viskuo domisi ir visur nori būti.
– Ir tai matyti iš jūsų darbų: buvote jaunimo laidos „Plius ir minus“, „Dainų dainelės“ ir „Mažųjų žvaigždžių valandos“ vedėjas, laidų „Keliai. Mašinos. Žmonės“ ir „Lietuvos ryto televizija“ reporteris, metus praleidote Lietuvos ambasadoje Helsinkyje, trejus – „Radiocentre“...
– Nežinau, kas nulėmė tokią karjeros spartą. Matyt, likimas man įteikė dovaną atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, ir dabar aš tuo be galo džiaugiuosi bei tai vertinu. Prisimenu tą dieną, kai manyje įsiliepsnojo tas smalsumas, kuris neapleidžia iki šių dienų. Tai tarsi koks sprogstamasis užtaisas, veikiantis ir dabar. Nesakyčiau, kad tyčia bėgioju iš vieno darbo į kitą. Tiesiog atsiranda naujų pasiūlymų, kuriuos apsvarstau ir su malonumu priimu.
– Kai kas gali pamanyti, kad galbūt dėl savo sunkiai sugyvenamo charakterio esate priverstas keisti darbus...
– Norėčiau pasidžiaugti, kad nė karto neteko skirtis susipykus. Geri, šilti santykiai buvo visuose kolektyvuose, kuriuose man teko pabūti. Iki šiol daugelį akimirkų prisimenu su nostalgija.
– Kas jums padėjo įkelti koją į televiziją?
– Man buvo gal septyniolika, kai atėjau į jaunimo laidą „Plius ir minus“. Mane pakvietė jose dirbęs žmogus. Taip patekau į režisierės Danutės Keturakytės rankas. Ji – mano pirmoji mokytoja, leidusi suprasti, kas yra ta televizija. Buvo labai įdomu. Savaitgaliais keldavausi labai anksti ir jau šeštą ryto sėdėdavau televizijoje, kur rašydavau bei šifruodavau tekstus.
– Tačiau televizijos žmogumi neketinote tapti, jeigu Muzikos ir teatro akademijoje studijavote muzikos vadybą...
– Esu kilęs iš muzikų šeimos. Mano mama – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncertmeisterė, tėtis – Operos ir baleto teatro orkestro muzikantas. Aš ir pats muzikavau, lankiau „Ąžuoliuko“ chorą, mokiausi „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje. Aštuntoje klasėje buvo baigiamasis egzaminas, kuriam pasirinkau dirigavimo konkursą. Man pavyko jį laimėti. Tada „Ąžuoliuko“ vadovas Vytautas Miškinis pasiūlė mokytis jo chorvedybos klasėje. Aš sutikau.
Lūžis, kuris mane nubloškė į žurnalistiką, įvyko prieš vieną mūsų choro koncertą Filharmonijoje. Tuomet atvyko žurnalistų komanda kalbinti mūsų choristų. Žiūrėjau, kaip jie duoda interviu ir negalėjau atsistebėti, kaip tai buvo nuostabu. Kai man dar mokantis mokykloje pasiūlė prisidėti prie televizijos jaunimo laidų kūrėjų komandos, nedvejodamas nuskubėjau. Gal tam turėjo įtakos ir genai – mano senelis buvo lietuvių kalbos mokytojas ir Subačiaus vidurinės mokyklos direktorius, močiutė daugybę metų dirbo Kupiškio rajono laikraštyje „Kupiškėnų mintys“.
– Kokį savo darbą iki šiol menate su didžiausia nostalgija?
– Man dar nebuvo dvidešimties, kai dirbdamas reporteriu laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ išsikėliau užduotį pakalbinti tuometį Prezidentą Rolandą Paksą apie vairavimą ir automobilį.
Pasiskambinau jo spaudos atstovui, išsakiau, ko noriu, ir jis pažadėjo pasikalbėti su Prezidentu bei paskambinti. Nesitikėjau, kad iš to išeis kas nors rimta. Tačiau, mano didelei nuostabai, man paskambino ir pasakė, kad Prezidentui patiko idėja, tačiau jis pasiūlė pasikalbėti ne apie automobilį, o apie motociklą ir lėktuvą. Man tai buvo didelis džiaugsmas. Visų pirma dėl to, jog sau įrodžiau, kad aš galiu ir kad nėra nieko neįmanoma.
– Kokią garsenybę jums būtų įdomu pakalbinti laidoje „Labas vakaras, Lietuva“?
– Jau pirmąją savaitę mūsų laidoje dalyvavo daugybė įdomių žmonių, su kuriais anksčiau man neteko bendrauti: sportininkas Virgilijus Alekna, futbolininkas Valdas Ivanauskas, krepšininkas Šarūnas Marčiulionis... Buvo labai įdomu. Iš pasaulio įžymybių man būtų smalsu pakalbinti Anglijos karalienę. Tai paslaptinga ir daug klausimų kelianti asmenybė. Taip pat ne mažiau paslaptinga, kontroversiška yra ir popmuzikos dievaitė Madona. Turiu ir daugiau svajonių, bet ne visada jas visas reikia išduoti. Kai jas brandini viduje, žiūrėk, ima kokia ir išsipildo.
– Kas jums yra tokio formato laidos, kokią dabar vedate LNK, idealas?
– Vienas svarbiausių dalykų, priviliojusių mane į šią laidą, tas, kad čia yra daug aktualijų. Man smagu pranešti žiūrovams svarbiausią informaciją. Aš jau atsikandau pramoginio žanro. Man norisi kalbėti apie rimtesnius dalykus. Tiesa, kalbėti aiškiai, smagiai ir suprantamai. „Labas vakaras, Lietuva“ kaip tik tokią galimybę ir suteikia.
– Dabar svarbiausias naujienas jūs pranešate pirmiau nei „Žinios“. Ar „žiniukai“ ant jūsų už tai pyksta?
– Bent jau iš jų elgesio to nepajutau. „Žiniose“ dirba tikri profesionalai, kurių darbu jau seniai žaviuosi. Tikiuosi, kad jų geranoriški patarimai man padės augti ir tobulėti.
– Kaip sutariate su savo kolege Živile?
– Tai buvo dar vienas dalykas, dėl ko drąsiai ėjau į šią televiziją, kai sužinojau, su kuo man teks vesti laidą. Živilę vertinu kaip tikrą profesionalę, kaip kolegę, su kuria smagu kartu dirbti.
– Ar jums dar nepabodo būti „orų berniuku“?
– Ne. Tas mano orų pranešėjo vaidmuo – „Žinių“ dalis. Man smagu iš sinoptikų gautą informaciją sudėlioti taip, kad žiūrovams būtų suprantama ir jie nenuliūstų, jei žydrą dangų rytoj aptrauks pilki debesys... Noriu, kad ta orų akimirka būtų savotiškai žavi ir suteiktų žiūrovams optimizmo. Net jei prognozuojami blogesni orai, stengiuosi priminti, kad galbūt kita diena bus geresnė.
– Dabar, kai dirbate prie orų žemėlapio, ko gero, daugiau išmanote apie meteorologinius procesus?
– Manau, kad dabar išmanau daugiau nei paprastas žmogus. Manęs neretai paklausia ir žmona, ir draugai apie tai, kokie orai mūsų laukia artimiausiomis dienomis. Tačiau aš nesu tas, kuris nuolat stebi orų procesus, – tik perteikiu informaciją. Visada juntu didelę atsakomybę, jei orai būna kitokie, nei vakar pasakojau prie orų žemėlapio.
– Ar jūs pats juntate didelį orų poveikį?
– Aišku, kad orų pokyčiai veikia ir mane. Man visada norisi daugiau saulės. Man reikia šviesos. Tačiau jeigu jos ir nėra pakankamai, sutelkiu dėmesį į savo darbą ir stengiuosi jį kuo geriau atlikti.
– Anksčiau jums dažnai tekdavo darbus derinti su mokslais. Kokiems dalykams, be televizijos, dabar tenka skirti dėmesio?
– Muzikos vadybos studijas jau baigiau. Įgijau magistro laipsnį. Dabar daugiausia savo laiko skiriu televizijai. Jausčiausi blogai, jeigu dabar, pradėjus naują rimtą projektą, dar tektų sukti galvą ir apie kitokius dalykus. Šiuo metu tie kiti dalykai yra nebent pomėgiai.
– Ar vis dėlto manote, kad kada nors teks prisiminti tai, ką studijavote, ir atsidėti vien muzikos vadybininko darbui?
– Manau, kad ne. Tačiau tos žinios, kurias įgijau studijų metais, pravers dirbant kitus darbus. Tie vadybiniai procesai gelbsti ir yra reikalingi netgi vedant televizijos laidą. Galbūt prie jų teks vėliau prisiliesti dirbant savireklamos srityje, tačiau kol kas nenoriu blaškytis ir užsėsti kelių kėdžių. Esu pasirinkęs žurnalistiką ir joje norėčiau likti.
– Televizijos žmones dažnai slegia laikinumas, kai nežinai, ar tavo laida išliks kitą sezoną...
– Aš tikiuosi, kad mūsų laida taip greitai nesibaigs. Tačiau jei taip ir kada nors nutiks, juk viskas kada nors baigiasi, manau, kad tie mano ketveri ne mažiau įdomūs metai, praleisti dirbant už kadro, man pravers ir ateityje.
– Kokios laisvalaikio akimirkos jums pačios mieliausios?
– Prieš trejus metus su žmona nutarėme įsigyti šuniuką. Ieškojom mažo, tačiau pas mus apsigyveno didelis – Sibiro haskis. Kur tik galima, visur keliaujame trise. Kartu ir vaikštinėjame, ir bėgiojame, ir pas močiutę važiuojame. Šuo padeda atsipalaiduoti. Namuose apsigyvenęs gyvūnas – didelis malonumas, bet kartu ir didelė atsakomybė. Nesuprantu, kaip žmonės gali kažkada į savo namus įsileidę gyvūną vėliau jo taip lengvai atsikratyti. Dar viena man įdomi sritis yra žirgai. Kartą su tėvais važiavome į vieną sodybą, kur buvo galimybė pajodinėti. Man taip patiko, kad net įsigijau raitelio drabužius ir šalmą. Kai tik atsiranda laiko, jį mielai išnaudoju jodinėjimui. Galimybė bendrauti su žirgu – nenusakomas dalykas: vos prisilieti prie šio stipraus gyvūno ir pajunti, kaip pats įgauni energijos.
– Kokia charakterio savybė jums labiausiai padeda darbuose?
– Galbūt šioks toks hiperaktyvumas. Jaučiuosi toks nesustabdomas, kad, atrodo, galiu net širdies smūgį gauti nuo to lakstymo. Kai įsijauti į kokį nors darbą, norisi jį gerai atlikti ir visko kuo daugiau nuveikti.
– Tad draugams, svajojantiems apie žurnalistiką, galėtumėte pasakyti: jei nesi aktyvus, geriau apie tai negalvok?
– Taip nesakyčiau. Žmogus turi pabandyti suvokti, kas yra ta žurnalistika, ką, tapęs žurnalistu, jis norėtų veikti, ir nuspręsti, ar tai jam priimtina. O tam darbui reikiamos savybės, matyt, yra kiekvieno asmeninis dalykas. Jeigu esi šiam darbui sutvertas, vadinasi, mokėsi ir galėsi prisitaikyti.