Norėtų savarankiškai praturtėti
- Nors vengi kalbėti apie motinystę, bet gal papasakosi, kaip jaučiasi tavo vaikelis?
- Adomas gimė šių metų sausio 13-ąją. Aišku, vaiko atsiradimas pakoregavo prioritetus. Tačiau norintys bendrauti su manimi turi rasti bendrą kalbą ne tik šia, bet ir kitomis temomis. Nežadu jums pasakoti, kaip sekėsi gimdymas.
- Ar jaunos šeimos nekamuoja bemiegės naktys?
- Atleiskite, mes esame sutarę apie tai nekalbėti. Mums gana, kad turime vienas kitą. Galiu tik pasakyti, kad esu laiminga su Deividu, mano sielai artimu žmogumi, ir džiaugiuosi, jog neseniai tapau mama. Mes neturime kuo skųstis (šyptelėjo)... Buities darbų nepasiskirstėme – abu darome tai, ką reikia.
- Ar gyvenate kartu?
- Taip. Mes gyvename kaip normali šeima.
- O kas dabar prižiūri Adomą?
- Niekam neturėtų rūpėti tokie dalykai. Nenoriu savo vaiko įtraukti į šitą košę. Jei reikėtų kažkur trumpam išvykti, tikrai atsirastų žmogus, kuris galėtų pabūti su mano vaiku.
- Galbūt Deividas šią akimirką prižiūri Adomą?
- O kodėl taip negalėtų būti?
- Tave ir Deividą skiria šešerių metų skirtumas. Ar po vaikelio gimimo neatsirado nesutarimų?
- Aišku, viskas keičiasi, bet didžiausias pokytis tai, kad mes tapome tėvais (juokiasi). Statistika teigia, jog vyras už moterį turėtų būti jaunesnis dešimt metų – juk vyrai miršta anksčiau. Bet aš tekėjau ne už jaunesnio vyro, o už žmogaus, kurį pamilau. Esu iš tų, kuri renkasi meilę, o ne materialius dalykus. Niekada nenorėčiau būti išlaikoma vyro. Siekiu viską pati užsidirbti.
- Ar niekada netekėtum už pasakiškus turtus susikrovusio vyro?
- Norėčiau pati tapti turtinga...
- Galbūt planuojate vestuves?
- Šiandien nieko neplanuoju. Mes apie tai nekalbame. Tekėdama maniau, kad tą žmogų mylėsiu iki „grabo“ lentos. Bet, deja, atsitiko kitaip. Visi žino, jog susituokusi išgyvenau tik pusantrų metų.
„Oi, kiek jūs dar nežinote apie mus...“
- Tu greitai įsimyli?
- Manau, kad taip. Myliu pačią meilę. Esu nuo jos priklausoma. Labai prastai jaučiuosi, kai neturiu žmogaus, kurį galėčiau mylėti.
- Kiek kartų buvai įsimylėjusi?
- Atleiskite, bet tai labai asmeniška...
- Su Deividu prieš pusantrų metų susipažinote labai romantiškai – tiesiog ant šokių parketo. Gal apie tai planuoji rašyti knygą?
- Oi, kiek jūs dar nežinote (ilga pauzė)... Išties įdomią knygą būtų galima parašyti. Bet dar nesu tam subrendusi. Prisipažinsiu, jog iš pradžių į jį žiūrėjau kaip į sūnėną, todėl nemaniau, kad tarp mūsų kažkas bus.
- Ar nebijai, kad gimus vaikui Deividas slapčia nubėgs pas kitas moteris?
- Manau, kad vyrai bėga nuo tų moterų, kurios juos laiko. Pats Deividas kartais man pasako: „Tu negalėtum labiau pavydėti?“ Nesakau, kad esu nepavydi, bet esu linkusi pasitikėti ir duoti laisvę artimam žmogui. Nemoku nei pati būti suvaržyta, nei kitą žmogų varžyti.
- Kaip tau sekėsi sugrįžti į šou verslą po motinystės atostogų?
- Mano sugrįžimas įvyko kovo 8-ąją, kai buvo pristatytas muzikinis projektas „Tabami Goes Divas“. Po to vakaro įsitikinau, jog noriu tik dainuoti. Tai – mano gyvenimas.
- Kiek laiko buvai pasitraukusi iš popscenos?
- Aktyvią veiklą nutraukiau pernai rugsėjį. Penkis mėnesius gyvenau be scenos, be jos buvo labai liūdna.
Nevilioja namų šeimininkės vaidmuo
- Ar atsiradus kūdikiui nekilo minčių palikti muzikinę veiklą?
- Nebuvo net toptelėjusi tokia mintis. Niekada nesusimąsčiau, kad galėčiau būti namų šeimininkė.
- Kaip jauteisi nėštumo metu? Galbūt gimė idėjų būsimam albumui?
- Tuo metu nieko ypatingo neveikiau. Tiesiog gyvenau laukimu. Skaičiau knygas, dažnai lankydavausi „Šokių dešimtuke“. Padėdavau ne tik Deividui ir jo šokių partnerei, bet ir kitiems konkurso dalyviams. Nesidrovėjau kažkam kaklaraištį parišti, peruką pataisyti. Stengiausi visus palaikyti morališkai.
- Niekada nesusimąstei, ką veiktum, jeigu nedainuotum?
- Manau, jog daug kuo galėčiau užsiimti. Ypač traukia pedagoginė veikla, tad norėčiau mokyti dainuoti. Esu diplomuota pianistė, taigi galėčiau jauniesiems muzikantams suteikti grojimo fortepijonu pradmenis. Žinau, jog negalėčiau dirbti stiuardese – paniškai bijau skrydžių.
- Kodėl?
- Kai reikia, skrendu, bet kategoriškai atsisakau skristi į tolimus kraštus atostogauti. Skrydžiai lėktuvu – potenciali katastrofa, ir šiurpi statistika manęs nė trupučio neguodžia.
- Kada paskutinį kartą skridai lėktuvu?
- Prieš dvejus metus skridau pas bičiulius į Angliją.
- Iš kokių lėšų gyvenai tuos mėnesius, kai laukeisi?
- Nenagrinėsiu savo asmeninių sąskaitų... Kaip matai, esu gyva ir nenumiriau iš bado.
- Bet ar iš koncertuose gaunamų honorarų ilgai galima pragyventi be rūpesčių?
- Tiesą sakant, ne (šyptelėjo)...
- Galbūt nemažai pinigėlių „sukrito“ pardavus paskutinį, neblogai klausytojų įvertintą albumą „Paskutinis šokis“?
- Nežinau, kiek buvo parduota albumo kopijų. Girdėjau, kad jam pasirodžius pernai vasarą sujudimas buvo nemažas, tačiau kaip buvo perkama vėliau, neįsivaizduoju. Atvirai pasakius, man ir neįdomu.
Už vaiko fotografijas – 20 tūkst. litų
- Ar sutiktum už solidžią pinigų sumą nusifotografuoti su Adomu?
- Jei pasiūlytų 20 tūkst. litų, kodėl gi ne? Ką su jais veikčiau? Pinigus padėčiau į vaiko sąskaitą – ateityje pinigėliai būtų skirti jo mokslams.
- Kodėl taip vengi iš anksto neplanuotų fotografijų?
- Energetiškai tai labai sekina. Kuo daugiau žmonių mato tavo atvaizdą, tuo daugiau netenki energijos. Pati tai ne sykį pajutau. Pagalvokite, kodėl užsienio įžymybės griebiasi narkotikų. Tokie dalykai taip išbalansuoja, jog nesuvoki, kas su tavimi darosi. Dabar žinau, kad jie ne iš gero gyvenimo taip elgiasi. Man nuoširdžiai gaila į narkotikus įjunkusios Britney Spears – jai tikrai sunku ir būtina skubi pagalba.
- Kas jus parėmė finansiškai?
- Didžiąją dalį pinigų skyrė Deividas. Nemažai prie mūsų šeimos biudžeto prisidėjo ir tėvai, giminaičiai.
- Kokia veikla šiuo metu verčiasi pats Deividas?
- Studijuoja pramoginį scenos meną Vilniaus kolegijoje, dėsto ne tik Balio Dvariono muzikos mokykloje, bet ir privačiai, treniruoja poras, šoka atlikėjo Milano koncertuose.
- Lietuvoje esi laikoma viena talentingiausių vokalisčių. Ką manai apie išpopuliarėjusias jaunųjų dainininkų „kepyklas“ – muzikinius realybės šou?
- Aišku, kad panašūs projektai gerokai apkarpo mūsų, ilgiau scenoje esančių atlikėjų, honorarus. Liūdna, jog komercija vertinama labiau už talentą, moralę. Tačiau stebina žmonės, kurie piktinasi Radži dainavimu. Juk tas vaikinas labai talentingas! Matyt, televizijos prodiuserių brukami atlikėjai taip žmones išbalansuoja, kad jie sutrinka ir patys nesupranta, kas jiems patinka, o kas – ne. Dabartinė situacija pramogų versle manęs nežavi. Daugelis muzikantų dirba tarytum biure – nuo aštuntos ryto iki septynių vakaro, koncertuoja kur papuola, verčiami savo vadybininkų bei leidėjų privalo lankytis snobų vakarėliuose, dalyti interviu įvairaus pobūdžio žurnalams. Deja, Lietuvoje daugelis nesuvokia šios problemos masto.
- O tavo vadybininkė Solveiga Rusytė (buvusi festivalio „Kaunas Jazz“ koordinatorė - aut. past.) tavęs „neterorizuoja“ tokiais metodais?
- Ji visiškai nesikiša į mano kūrybą. Tiesiog padeda tvarkytis administracinius darbus.
Mėgstamiausi koncertai – vestuvėse
- Kažkada viename interviu esi minėjusi, jog tau patinka dainuoti vestuvėse. Kodėl?
- Būtent ten susirenka mano dainas mėgstanti publika.
- O pasirodymai klubuose, restoranuose?
- Kai jau gresia finansinis bankrotas, tada tenka padirbėti ir ten. Tik ne publika kalta, kad į klubus eiti nesinori, – jų vadybininkai negali sumokėti atlikėjui tiek, kiek jam reikia.
- Ar neteko šventėse patekti į neprognozuojamų dalyvių spąstus?
- Yra tekę girdėti, kad prastos reputacijos verslininkų ar nusikalstamo pasaulio autoritetų vestuvėse pasirodę žinomi atlikėjai ne kartą buvo priversti matyti ne pačius gražiausius vaizdus. Kai kurie jų pasakojo, kad dėl pernelyg įkaitusios atmosferos turėjo išvažiuoti anksčiau laiko.
- Ar pačiai nepasitaikė tokių situacijų?
- Jei ir būna pernelyg išgėręs žmogus, į jį nekreipiu dėmesio. Mandagiai atsisakau ir pasitraukiu. Tik susierzinu, kai trūksta pagarbos. Sutinku, jog į sceną vis dažniau veržiasi neprofesionalai. Daugelis žmonių džiaugiasi, kai išvis yra pataikoma į toną, todėl nestebina, kad alkoholio padauginę panašių švenčių dalyviai ropščiasi į sceną ir griebia mikrofoną. Paprastai į tokias situacijas reaguoju šaltai ir garsiai pasiteirauju: „Ar jums netrukdau? Galėčiau padaryti pertrauką...“
- Kiek kartų per mėnesį tau tenka linksminti vestuvininkus?
- Negalėčiau pasakyti konkretaus skaičiaus. Tai dažniau tenka daryti šiltuoju metų laiku, kai žmonės tarytum pamišę tuokiasi.
- Ką norėtum pamatyti koncertuojant savo antrosiose vestuvėse?
- Galbūt „Studiją“...
- O jei turėtum galimybę pasikviesti pasaulinę žvaigždę ?
- Nenorėčiau savo vestuvėse matyti nepažįstamų žmonių.
- Ar tikrai nenorėtum, kad tavo vestuvėse romantiškai dainuotų Stingas?
- Aš labiau norėčiau sėdėti pirmoje arba paskutinėje eilėje ir įdėmiai klausytis Stingo dainavimo ne per savo vestuves. Tada klausydamasi nagrinėčiau jo vokalinius sugebėjimus.
- Kas iš atlikėjų yra tavo grojamiausiųjų sąraše?
- Lietuvos dainininkų muzikos neklausau. Šiuo metu dažniausiai klausausi pianisto Bruce'o Hornsby kūrybos.
- Kada mes tave išvysime koncertuojančią su gyvai grojančiu orkestru?
- Turiu savo grupę. Ją sudaro mušamaisiais, bosine gitara, fortepijonu grojantys muzikantai. Nors grupė nedidelė, bet ji neįperkama mūsų šalies koncertinėms salėms.
- Galbūt jau dirbi prie naujojo albumo įrašų?
- Nieko nenoriu šnekėti, nes paskui nepavyks. Tiesiog vasaros pabaigoje ketiname užsidaryti studijoje ir dar iki metų galo išleisti naują diską. Kokybės atžvilgiu jis bus visa galva pranašesnis už kai kurių atlikėjų darbus ir už ankstesnius mano albumus.
Nesijaučia sava šou pasaulyje
- Ką manai apie prestižinius „Radiocentro“ ar „Bravo“ apdovanojimus?
- Prisipažinsiu, kad niekada nebuvau pakviesta kaip viešnia nei į „Radiocentro“, nei į „Bravo“ statulėlių teikimo šventes. Šiais metais, kai buvau pristatyta „Radiocentro“ apdovanojimui, sulaukiau kvietimo apsilankyti, bet dėl vaiko gimimo negalėjau dalyvauti. Aišku, bet kuris įvertinimas visada teikia džiaugsmą, bet stebina tai, kad dingo „Metų albumo“ nominacija, o atsirado kažkoks sveiku protu nesuvokiamas apdovanojimas „Metų blondinės“.
- Ar „Radiocentras“ dažnai groja tavo dainas?
- Nesiklausau lietuviškų radijo stočių, tad sunku pasakyti. Bet kartą vienas žinomas šios radijo stoties veikėjas man tiesiai pareiškė: „Kad ir ką dainuosi, „Radiocentras“ tavęs negros. Tu mums - „neformatas“!
- Nesijauti sava lietuviškame pramogų pasaulio fronte?
- Tikrai nesijaučiu sava. Kodėl? Ten besisukantys žmonės nėra mano draugai. Su jais galiu pasišnekėti, bet daugiau nieko. Neblogai sutariu tik su Rosita Čivilyte. Kažkada su Linu Adomaičiu draugiškai bendravome, bet kai pradėjau daugiau dainuoti, rodytis televizijoje, mūsų santykiai atšalo. Paskutiniu metu neblogai sutariu su Atlanta. Ji irgi neseniai tapo mama, tad pasidalijame motinystės džiaugsmais.
- Ar jauti nostalgiją grupei „Funkadelix“ (šioje 2001-2003 metais gyvavusioje kauniečių grupėje dalyvavo ir žinomas prodiuseris, L. Adomaičio jaunėlis brolis Mario Basanov bei didžėjus Andy Lau – aut. past.), su kuria pradėjai koncertuoti mūsų šalies klubuose?
- Man smagu prisiminti tuos laikus. Gaila, bet tuo metu mūsų dainų radijo stotys taip pat negrojo. Tada mums aiškino, jog jos nebegroja angliškai dainuojančių grupių. Jei atkurtų šitą grupę, pagalvočiau, ar vėl norėčiau prisidėti. Bet dabar turiu grandiozinių planų, apie kuriuos nesu linkusi garsiai šnekėti.
- Ar turi muzikinių svajonių, ambicijų?
- Didžiausia svajonė – tapti garsaus atlikėjo pritariančiąja vokaliste. Bet Lietuvoje ji niekada neišsipildys. Jei gyvenčiau užsienyje, mielai pritarčiau atlikėjui Richardui Marxui, grupei „Simply Red“. Būtų išties gera, nes galėčiau gatvėmis vaikščioti nesidažiusiu ir nesirūpinti, ką apie tai galvoja aplinkiniai...