„Mes su Erica labai rimtai žiūrime į seksualinius nusikaltimus ir į smurtą prieš moteris. Už tai nusprendėme palikti bendrovę „Telia Lietuva“.
Reklaminiai veidai arba rezonuoja, arba nerezonuoja vertybiškai. Savo įvaizdžiu gali pritraukti naujų klientų, bet gali juos ir prarasti. Jie siunčia visuomenei ir papildomų žinučių – šiuo atveju, kad „Telia“ rimtai nežiūri į seksualinį smurtą. Mums smurtas prieš moteris yra pirmo svarbumo problema ir tiesiog negalime mokėti pinigų įmonei, kuri paslaugas, skirtas jaunimui, reklamuoja žmonėmis, teistais už grupinį išprievartavimą.
Tikime, kad mes ne tik perkame prekes, bet ir siunčiame įmonėms bei visuomenei signalus apie mūsų pačių vertybes. Tai, kas mums yra faina, tai, kas mums rūpi, ir tai, ką palaikome, ir tai, ko ne. Mūsų šeimai pirkti paslaugas su jų veidais ne tik sukelia diskomfortą kaip klientams, bet ir nepasitikėjimą įmone, kuri save laiko nepriekaištingos reputacijos lydere socialinės atsakomybės srityje, ir kaip vieną iš vertybių deklaruoja „care“ (rūpinimąsi).
Mūsų akimis, šis reklaminis pasirinkimas skleidžia kaip tik priešingą – „don’t care about gang rape“ – žinutę, todėl ir paliekam „Telią“. Paliekam ir už tai, kad tikime, jog tai siunčia mūsų jaunimui labai nekokį signalą apie seksualinį smurtą ir jo pasekmes.
Žinoma, daug kas sakys, jog broliai atliko savo bausmę, jog tai įvyko labai seniai, praėjo užtektinai laiko ir jie padarė labai daug Lietuvos labui krepšinio aikštelėje. Kiekvienas turi teisę į savo asmeninę nuomonę, tačiau kažin ar komentuojantys, kurių dauguma yra vyrai, niekada nebuvę prievartavimo aukomis, turi teisę nuspręsti, kas yra „užtektinai“ laiko atleisti ir pamiršti tokį nusikaltimą.
Kažin ar tai gali padaryti įmonė, viešai brukdama reklamą ir taip asocijuodama savo prekės ženklą bei paslaugas su nusikalstama istorija bei primindama skaudžią patirtį visoms tokių nusikaltimų aukoms.
Patys pasirenkame, ką prisiminti pagal tai, kas mums yra svarbu. Į krepšinį žiūrim rimtai – prisimename kiekvieną rinktinės pergalę ir pralaimėjimą nuo Barselonos olimpiados. Į nepriklausomybę žiūrime rimtai – garbiname sąjūdžio lyderius ir nepriklausomybės akto signatarus. Į smurtą prieš moteris ir išprievartavimus žiūrim ne taip rimtai.
Kad „Telia“ pasirinko reklamuoti „Ežį“ su nuteistais prievartautojais, nerodo, jog mes pamiršome praeitį, o kad 2020 metais grupinis žaginimas vis dar nėra tai, kas mūsų visuomenei sukeltų rimtą atmetimo reakciją.
Kas ketvirta moteris Europoje yra patyrusi seksualinį ar fizinį smurtą. Lietuvoje – beveik kas trečia pagal 2015 metų duomenis. Daugelis niekam nepraneša iš baimės, iš gėdos ar bijodamos, kad institucijos ir visuomenė rimtai į tai nežiūrės.
Pranešimas apie išpuolį dažnai gali būti taip pat traumuojanti patirtis dėl sulauktų reakcijų. O jų būna ir tokių, kad moteris pati kaltinama: „nereikia raitytis diskotekose ar provokuojamai rengtis“, lyg tai būtų savaiminis smurto pateisinimas, bausmės taip pat dažnai būna juokingos. Už išpuolį auka dažniausiai sumoka dvigubai, jeigu vis dėlto nusprendžia kreiptis pagalbos.
Brolių Lavrinovičių reklamos mums yra nuolatinis priminimas, kaip „nerimtai“ mes vis dar žiūrime į seksualinį smurtą prieš moteris Lietuvoje. Jų istorijos moralas tas, kad gerai žaisdamas krepšinį gali išpirkti savo kaltes ir pasiekti aukštumas. Bet taip pat siunčia signalą, ir šiuo konkrečiu atveju jaunimui, pagrindinei „Ežio“ auditorijai, jog smurtautojams egzistuoja visavertis gyvenimas po išprievartavimo. O merginoms siunčia signalą, kad tavo užpuolikui viskas gerai baigsis. Norėtųsi vietoj to nusiųsti „viskas bus gerai“ signalą išžaginimo aukoms, kurioms to labiausiai ir reikia.
Pagalvokime: kiek mes turime sėkmės istorijų pačių aukų – merginų bei moterų, kurios patyrė smurtą, išgyveno, pasiekė karjeros aukštumų ir sukūrė šeimas. Kiek? Moterų daug, o istorijų beveik nėra. Nes Lietuvoje tai vis dar yra tabu tema. Tačiau kiekvienas ir kiekviena, patyrę seksualinį smurtą ar pažinodami draugę, mamą, sesę, pusseserę, bendradarbę, išgyvenusią tokį įvykį, žino, kaip sudėtinga vėl atsistoti ant kojų po tokios traumuojančios patirties.
Ir niekas nedrįstų joms pasakyti, kad „gana kentėt, juk užtektinai laiko praėjo“. Aukos, išgyvenusios smurtą, turėtų būti laikomos herojėmis, o ne užpuolikai.
Taip, mūsų šeima myli Lietuvos krepšinį ir mes tikime nuteistųjų integracija į visuomenę bei antro šanso davimą, propaguojame ir atlaidumą bei supratingumą tais atvejais, kai žmogus išties deda pastangų išpirkti savo kaltę ir nuoširdžiai bando atitaisyti padarytą žalą.
Tačiau, kaip vartotojai, negalime remti komercinės kampanijos, kuri kertasi su mūsų vertybių sistema, kuria gyvename ir siekiame įdiegti savo vaikams. Negalime mokėti pinigų įmonei, kuri savo reklamomis „normalizuoja“ smurtą prieš moteris. Už tai paliekame „Telią“, – feisbuke skelbė J. Didžiulis.
„Delfi“ kreipėsi komentaro į „Telios“ atstovus.
„Samdydami žinomus žmones būti prekės ženklo veidais visada vadovaujamės „Telios“ vertybėmis ir atsižvelgiame į galimą reputacinį poveikį įmonei. Ne išimtis – ir naujoji „Ežio“ kampanija, kurioje iki metų galo už tą pačią sumą duodame 3 kartus daugiau duomenų. Šiai kampanijai pasirinkome įvairiose komercinėse reklamose, visuomeniniuose ir labdaringuose projektuose ne kartą dalyvavusius brolius dvynius Lavrinovičius.
Per kelis dešimtmečius trukusią krepšininkų karjerą jie užsitarnavo ne tik šalies sporto ambasadorių vardą, bet ir didelės dalies visuomenės pasitikėjimą bei simpatiją. Tai yra tie jų nuopelnai ir tie argumentai, dėl kurių mes pasirinkome brolius Lavrinovičius atstovauti „Ežiui“.
„Telia“ besąlygiškai laikosi teisinės valstybės principų ir gerbia šių žmonių bei jų šeimų privatumą, todėl jokių komentarų apie tolimą šių žmonių praeitį negalime teikti nei iš moralinės, nei iš teisinės pusės. Bet kuriuo atveju, mes suprantame viešai keliamos temos jautrumą ir apgailestaujame, kad mūsų reklama daliai visuomenės galėjo pasirodyti nepriimtina“, – „Delfi“ komentavo „Telios“ komunikacijos atstovas Audrius Stasiulaitis.
Nuteisti už grupinį išžaginimą
„Delfi“ primena, kad brolius Lavrinovičius ir jų pusbrolį Andrejų Borodkiną 1999 metais Šalčininkų rajono apylinkės teismas nuteisė kalėti už 1998 metų spalio 18 dieną miške, Šalčininkų rajone, įvykdytą 17-metės Natalijos Tomaševič išžaginimą. D. ir K. Lavrinovičiams buvo paskirta 5 metai laisvės atėmimo, o A. Borodkinui – 6 metai.
Kai byla buvo jau ištirta ir turėjo būti nagrinėjama teisme, nukentėjusioji netikėtai ištekėjo už D. Lavrinovičiaus ir pakeitė per parengtinį tardymą duotus parodymus, teigė, kad su vaikinais mylėjosi savo noru. N. Tomaševič ir D. Lavrinovičiaus vestuvės nebuvo pripažintos lengvinančia aplinkybe šioje baudžiamojoje byloje.
2000-ųjų liepą Šalčininkų rajono apylinkės teismas nuteisė ir N. Tomaševič: ji buvo apkaltinta davusi melagingus parodymus. Šalčininkų teismas pripažino, kad N. Tomaševič melavo, ir skyrė pusę metų nelaisvės. Tačiau pritaikius Amnestijos įstatymą teisiamoji nuo realios laisvės atėmimo bausmės buvo atleista. K. Lavrinovičius ir jo pusbrolis buvo suimti netrukus po nusikaltimo įvykdymo ir įsiteisėjus nuosprendžiui perkelti į Pravieniškių koloniją.
Kadangi broliai Lavrinovičiai atliko bausmę už sunkų nusikaltimą, po bausmės atlikimo jų teistumas buvo oficialiai panaikintas praėjus penkeriems metams.
Istorija kartojasi
D. Lavrinovičius neslėpė ne pirmą kartą pastebintis, kad Didžiulių šeima primena šią temą.
„Gyvename laisvoje Lietuvoje. Jie turi teisę komentuoti, ką nori. Aš žiūriu savo gyvenimo. Nežinau, ką jie nori įrodyti. Jeigu skaityčiau, ką kiekvienas rašo, išprotėčiau. Man svarbiausia – mano šeima, vaikai, brolis, tėvai. Žiūriu savo gyvenimo, stengiuosi būti padoriu piliečiu ir gyventi šeimos labui. O komentuoti galima daug ir nuobodžiai. Čia yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Praėjo jau daug metų. Šita tema iškeliama tikrai ne pirmą kartą“, – „Delfi“ sakė Darjušas.
Na, o Kšištofas, paklaustas, kaip reaguoja į tai, kad ši istorija vis primenama, patikino, kad jį jaudina tik artimųjų požiūris.
„Aš pats jau seniai dėmesio nebekreipiu. Viską darau dėl šeimos. Nežinau, kokiu tikslu jie taip mus žemina. Mes irgi turime šeimas. Stengiamės būti padorūs ir gyventi toliau. Tačiau yra, kaip yra. Tai – jų reikalas ir jų teisė rinktis, kaip elgtis. Jis (J. Didžiulis – red.) kažkada iš „Bitės“ buvo išėjęs dėl mūsų reklamos, o dabar iš „Telios“ bėga. Pirmyn, atgal.
Mes žinome, kokie esame žmonės, žinome, kur suklydome. Bandome atsitiesti. Žinome, kad nesame idealūs, ir ne visiems turime patikti. Yra žmonių, kurie mūsų nekenčia, yra tokių, kurie pavydi, yra ir tokių, kurie myli. Mums svarbiausia, kad mes su broliu žinome, kokie esame. O klaidų yra padarę visi – svarbu iš jų pasimokyti ir pasitaisyti“, – kalbėjo Kšištofas.
„Delfi“ 2013 m. dalijosi E. Jennings ir J. Didžiulio atsiprašymu, kurį sutuoktiniai pateikė broliams Lavrinovičiams. J. Didžiulis atsiprašė už tai, kad savo paskyroje išreiškė pasipiktinimą telekomunikacijų bendrovės „Bitė“ reklama, kurioje dešrainius kramto ir po internetą naršo būtent šie garsūs broliai.
„Puft! Ir mes paliekam „Bitę“. Kažkas „Bitės“ reklamos skyriuje pamiršo, kad reklaminiai veidai atstovauja įmonės vertybėms, o šie bachūrai garsūs ne vien dėl pasiekimų krepšinio aikštelėje. Mūsų šalyje verda šaršalas dėl gėjų teisių ir seksualinių mažumų, tolerancijos. Politikai apsimetinėja dorovės karžygiais, bet niekas nepastebi, kad ši kampanija siunčia netiesioginę žinutę, jog kriminalinio pobūdžio seksualiniai iškrypimai yra atleistini. Ar visa Lietuva serga amnezija, vertybine šizofrenija, ar aš vienas durnas?“ – tąkart išrėžė dainininkas.
Jam antrino ir E. Jennings – parašė, kad seksualinio smurto problema iškart išsispręstų, jei nusikaltėliai būtų kastruojami.
„Kai žmonės įvykdo sunkius nusikaltimus, jie turėtų būti griežtai nubausti. Kalint už grotų žaisti krepšinį ir dar gauti skaniai pavalgyti – nenormalu. Tai vadinama specialiu režimu. Tačiau „Bitė“ pati renkasi, kas jai atstovauja. Aš jiems neatiduosiu savo sunkiai uždirbtų pinigų ir juos išleisiu kitur, – komentaruose rašė E. Jennings-Didžiulis. – Šiandien pastebėjau įdomų dalyką, kokie lietuviai tampa tolerantiški, kai kalbama apie krepšinį. Atrodo, kad viskas atleidžiama ir pamirštama, jei tik tu žaidi šventąjį žaidimą. Bet kai pradedama kalbėti apie gėjų teises, visa tolerancija dingsta. Ironiška.“
Dėl šių žodžių pora vėliau paviešino atsiprašymą. „Norėtume nuoširdžiai atsiprašyti Lavrinovičių šeimų. Kaip šeima, puikiai suprantame, kaip jaučiasi jų šeima ir artimieji dėl papildomo ir nepageidautino žiniasklaidos dėmesio. Mes norėjome atkreipti dėmesį į „Bitės“ vertybinę dilemą, bet kartu dėmesys užgriuvo ir brolių šeimas.“
