Ši paroda yra tartum Rytų Azijos sakralinio meno muziejaus, kuris greitai atvers duris Užupyje, preliudija. Kas žino, gal net didysis Dalai Lama perkirps atidarymo juostelę? Jau vien P.Normanto iš 23 ekspedicijų surinkta ir parsivežta didžiulė meno dirbinių kolekcija, jo fotografijų ir eilėraščių knygos (greitai jis pakvies į savo penkioliktos knygos pristatymą) bei nesuskaičiuojamas kiekis fotografijų yra didžiulis lobis būsimajam muziejui.
- Ar nesijaučiate pernelyg nutolęs nuo Lietuvos?
- Nesijaučiu, nes lietuvių kalba – pati gražiausia pasaulyje. Ji man svarbi kaip deguonis, kaip maistas. Mūsų kalbos vibracija yra šviesi. Saulius Tomas Kondrotas sakė, kad tai yra valstiečių, kumečių kalba, kuria nieko negalima parašyti, bet aš manau priešingai. Anglų kalba yra netinkama mums, ne mūsų vibracijų. O pati baisiausia pasaulyje kalba, pripažinta viešai, yra kinų (vibracijų prasme). Tačiau aš, išvažiavęs iš Lietuvos, nejaučiu ypatingos nostalgijos.
- Mokate neprisirišti?
-Reikia turėti šešis laisvės laipsnius. Neprašykite, kad apie tai kalbėčiau, tai užimtų daug laiko.
- Kaip jūs meldžiatės?
- Kalbu „Tėve mūsų“, meldžiuosi lietuviškai. Budistu šiame gyvenime nenoriu būti, nors prieš 18 metų, išeidamas į Tibetą, planavau.
- Kodėl planai pasikeitė, kas jums budizme pasirodė svetima?
- Esu aplankęs daug budistinių šalių. Šią religiją pažįstu paviršutiniškai, žinoma, moku keletą mantrų, tačiau per mažai, kad galėčiau apsiginti. Pavyzdžiui, angliškai kalbu, bet kalbos tobulai nemoku, taigi atsiranda visokių barjerų. Tas pat ir su religija. Per krikšto momentą aš esu įjungtas į Romos kataliko agregorą ir pereiti į kitą tikėjimą yra labai pavojinga. Daugelis bandė, deja, tai nesibaigė gerai.
- Bijote likti nesaugus perėjęs į kitą tikėjimą?
- Žinoma. Reikėtų labai ilgai ir daug dirbti, kol tapčiau budistu, – išmokti kalbą, medituoti daugybę valandų per dieną, nes kitaip neįvyktų gimimas. Galų gale aš turiu fotografiją, poeziją – haiku, esu kitkuo užimtas.
- Jūs visą laiką kelionėse. O buvimą Lietuvoje pavadinote „koncentracijos darbo stovykla“...
- Jei sulaukęs 60 metų esu priverstas rankioti iš rėmėjų po 3 tūkstančius litų tam, kad žmonės nupirktų 50 knygų savikaina (su mano vardu!), jei neišeinu iš leidyklos atrinkinėdamas nuotraukas, skaitydamas korektūrą ir prižiūrėdamas knygos leidimą, tai kaip kitaip pavadinti buvimą Lietuvoje? Štai Prancūzijoje tokių žmonių, kaip aš, ieško pačios leidyklos, prancūzai, keliautojai jau pilis pasistatę prie Katmandu miesto, o aš vis dar turiu vaikščioti po varganą Lietuvą elgetaudamas. Užsiimu ne savo darbu! Prieš man išvykstant knyga jau buvo pradėta maketuoti, grįžau – darbas stovi.
- Kas jums yra fotografija, poezija? Juk ne vien saviraiška?
- Poetais gimstama, nėra poetų fakulteto. Tas pat ir su fotografija. Juk parašai geriausius eilėraščius tada, kai nesiruoši rašyti. Atsikeli naktį ir negali užmigti, reikia atsigerti vandens ar arbatos, ir jei neparašytum bent jau trijų eilučių ar daugiau, išprotėtum, kankintumeis. Tą informaciją per tave lyg per transformatorių ar angelas sargas, ar kosminis protas, ar mokytojas nežemišku pavidalu atsiunčia, o tu tiesiog rašai.
- O kaip paaiškintumėte, kas yra tas jūsų nuolatinis ėjimas į pasaulį, į Rytus? Ar Rytai traukia, ar keliavimas?
-Traukia ir pats valkatavimas (gerąja prasme), be to, aš nieko kito nemoku. Ne mauzoliejų paliksiu po savęs, bet kelią, kuriuo žygiuos kiti. Toje emigracijoje gyvenu nuo 26 metų, nuo tada, kai pajudėjau iš Lietuvos. Nuolat esu arba savanoriškoje arba nesavanoriškoje tremtyje, o tai yra daugiau nei gyvenimo būdas. Keliaudamas sutinku paprastų žmonių, o tada net ir žiemą, kur nors Nepale, kur gimė Buda, basomis kojomis žvyrkeliu eidamas jaučiuosi laimingas. Patenku į švarius ir tikrus energetinius klodus, matau ženklus, kurie man skirti. Tai būna nušvitimai danguje ar po kojomis. Taip ir einu ta tobulėjimo spirale.
- Toli ne vien nuo Lietuvos, bet ir nuo vaikų. Gal ir nuo tėvų?
-Mama iškeliavo Anapilin 1994 metais, kai aš vaikštinėjau po Tibetą. Tuo metu komunistinė Kinijos valdžia pasirūpino, kad negrįžčiau į tėvų žemę, uždarė mane į kalėjimą. Kartu, matyt, rūpinosi ir Lietuvos valdžia (Užsienio reikalų ministerija), kuri oficialiai pareiškė, kad Paulius Normantas yra ne Lietuvos pilietis. Nors aš daug vėliau įgijau Vengrijos pilietybę ir niekada neatsisakiau Lietuvos pilietybės. Aukštesnių jėgų padedamas, ištrūkau iš nelaisvės, grįžau į Lietuvą, deja, mamos neradau, – ji, būdama vos 71 metų, neišlaikė įtampos ir mirė. Juk tada laikraščiai rašė, kad Lietuva mane atidavė kinų susidorojimui.
Tėvas žuvo anksčiau, kai man buvo 13 metų. O mano vaikai... Po trejų vedybinio gyvenimo metų žmona panoro išsiskirti. Tai man buvo netikėta. Sūnui Pranukui ėjo treti metukai, o mano dukra tada dar tik buvo pakeliui į šį pasaulį. Iš Lietuvos parvažiavęs namo į Vengriją, radau kvietimą į teismą dėl skyrybų. Pastaraisiais mėnesiais šeimoje nebuvo saldu, bet apie skyrybas aš niekada negalvojau. Paskui kurį laiką nemačiau vaikų, o dabar su 25 metų sūnumi bendraujame. 22 metų dukra Andrėja ir toliau tęsia mamos liniją, mudu nesusitinkame. Man dėl to skaudu. Velku aibę karminių skolų arba, lietuviškai tariant, tiesiog uodegų, stengdamasis oriai jų atsikratyti.
-O jei paklausčiau apskritai apie moteris jūsų gyvenime?
-Galėjote perprasti, kad turiu dvi žmonas – kuprinę, kuri mane apkabina ir dieną, ir naktį, ir fotografiją – žiaurią, nepaleidžiančią iš glėbio.
- Kas jums baisiausia būnant kelyje? Ar pasitaiko sunkumų ir jums, turinčiam didelę keliautojo patirtį?
-Juk ne iš Kanarų grįžau, kad mane apibertumėte tokiais klausimais. Kelionėje man nėra nieko ypač baisaus, net jei nuvykčiau į tolimą šalį, kurioje dar nebuvau. Kai būna sunku, mąstau apie Lietuvą. Man skaudu matyti, kaip mano tėvynė po 18 nepriklausomybės metų sminga į baisią krizę, pirmiausia – į dvasinę. Manau, dugnas jau pasiektas. Lietuviai gyvena be meilės akyse, be šilumos rankose, užsidarę kaip amerikiečiai: mano namai – mano tvirtovė. Arba kaip vengrai: stengiasi nieko neprašyti, kad vėliau nieko nereikėtų duoti.
- Kas jus saugo svetur?
-Angelas sargas, o ištikus labai sudėtingai situacijai, tėvo Stanislovo 1989 metais padovanota maldaknygė. Pasikišu ją po švarku, arčiau širdies. Dar turiu amuletų. Dažnai mane gelbsti kryžius, kurį taip pat esu pasikabinęs ant kaklo.
-Kaip ir kuo susirgęs gydotės kelionėse?
- Aš esu vegetaras jau 30 metų. Dėl maisto nėra jokių problemų. Turiu kitų bėdų, psichinė sistema „nusėdusi“. Nuo visų ligų gydausi vienu vaistu – kobros tulžimi, kuri stiprina imuninę sistemą. Tai tailandietiški, korėjietiški liaudies vaistai. Tada įvyksta stebuklų – dingsta visos bandančios įsikabinti ligos. Vartoju ir ajurvedos preparatų.
- Minėjote, kad keliaudamas ilsitės antradieniais. Kodėl?
-Antradienis daugeliui rytiečių yra šventa diena. Žinoma, įstaigos dirba, bet tailandiečių vienuoliai, gerbdami savo religinį vadą budą Šakjamunį, meldžiasi. Mat antradienis yra ta diena, kai jis nušvito. Pasakojama, kad septyngalvė kobra iššliaužė iš džiunglių ir pridengė nušvitusįjį nuo prasidėjusios liūties.
- Ką manote apie tuos daugybę mokytojų, kurie plūsta iš Rytų į Vakarus? Jie mus moko jogos, meditacijų, propaguoja ajurvedą...
- Ieškoma avelių, tiksliau – rinkos. Tikras mokytojas neieško mokinių, pas jį jie patys ateina. Dalai Lama man, neblogai pačiupinėjusiam budizmą, ne kartą yra sakęs: „Pasilik prie tėvų tikėjimo. Žinoma, jei knieti pažinti budizmą, padėsiu, bet, iškilus pirmai abejonei, grįžk į tėvų tikėjimą."
