Viso nėštumo metu Katažina švytėjo ir nekantriai laukė motinystės. Laukimą išgyveno kaip stebuklingą gyvenimo periodą. Ta stebuklinga aura nedingo iki šiol.
Pirmojo mažylių gimtadienio išvakarėse su DELFI bendravusi Katažina spinduliavo džiaugsmą ir pasakojo, kad nekantriai laukia šventės. Tiesa, svarbiausia joje, anot pašnekovės, ne pompastika ar blizgučiai, o jaukumas ir artimųjų šiluma bei meilė.
Pokalbio metu Katažina pasidalijo džiaugsmu, kurį patiria kas rytą pabudusi krykštavimo kupinuose namuose, ir motinystę, kuri jos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.
– Katažina, ar įmanoma įvardyti didžiausius pokyčius ir džiaugsmus, kurie nutiko per šiuos metus?
– Viskas yra pokyčiai ir džiaugsmas. Nors kartas atrodo, kad mes visada buvome keturiese. Sunku prisiminti, kad kažkada buvome kitaip.
Labai džiugu, kad, kai grįžtame po visos dienos darbų, randame pilnus namus. Kažkada vaikai buvo palikti pas savo krikšto tėvelius, grįžome namo su Deivydu ir iš karto supratome, kaip tuščia... Atrodo, kad užteko vienos ar dviejų dienų, kad įprastume prie pilnumos.
Pats gyvenimas ir pasikeitė, ir ne. Taip ir turėjo būti. Šie metai kupini didžiausios laimės. Žinoma, susiduriame ir su sunkesniais dalykais, prie kurių nebuvome pratę, bet išmokstame prisitaikyti prie situacijos ir nepanikuoti.
O aš, ne paslaptis, esu emocionali, todėl dėl kai kurių dalykų labai jaudinuosi (šyptelėjo).
Bet šie metai – patys gražiausi mūsų gyvenime, be abejonės!
– Ar taip ir įsivaizdavai motinystę?
– Stengdavausi pagalvoti ir įsivaizduoti, kaip čia viskas bus. Bet, iš tikrųjų, nebuvo kažkokių aiškių vizijų, kad bus taip ar anaip. Vaikai patys viską diktuoja: kiek jie nori valgyti, miegoti. Nieko nedarau per prievartą. Niekada nežadinu vaikų ryte, nes pagal planą juos jau reikia maitinti ir neverčiu per pietus užmigti, nes vadovėlyje taip parašyta. Nesu išprotėjusi mamytė.
Nors, be abejo, pagalvoju, kaip jie eis į mokyklą, kokias antras puses gyvenime pasirinks. Pagalvoju apie daug dalykų, nes viskas dabar atsiremia į juos. Dažnai save pamirštu.
– Sakai, kad save pamiršti, o kaip Deivydas. Ar nepamirštate vienas kito?
– Negaliu sakyti, kad viską spėju ir esu tokia tobula mama ir žmona. Taip, norų turiu labai daug, esu perfekcionistė, bet tikrai ne visada jam pusryčius padarau, šiuo atžvilgiu labai padeda mano mama. Ji mums prigamina. Neseniai gavau iš Deivydo žinutę, kad štai jis grįžo namo iš filmavimo, atsidarė šaldytuvą, o ten pilna kotletų. Uošvienė pasistengė (juokiasi).
Esu labai laiminga ir džiaugiuosi, kad Deivydas dėl nieko nepriekaištauja. Priešingai, kaip tik pasako, kad tik nieko jam neruoščiau, kad pailsėčiau, vaikais pasirūpinčiau
O šie metai yralabai nelengvi, nes turiu ir maistą paruošt, ir namus švarius palaikyt, ir pakoncertuot, ir pasiruoš, ir pasportuot, sveikata pasirūpinti. Džaugiuosi, kad vyras labai atlaidžiai į visa tai žiūri.
– Artėja Kalėdos, tačiau panašu, kad Jūsų šeimoje labiau už Kalėdas buvo laukiama gruodžio pirmoji.
– Gruodžio pirmoji man jau tam tikros Kalėdos. Jau dvelkia kalėdine nuotaika, nes gimus vaikams iškrito pirmasis sniegas, tai buvo kalėdinis stebuklas ir aš taip skaičiuoju: mūsų kalėdinis stebuklas prasideda nuo gruodžio pirmos.
– Ar Kornelijos ir Donato gimtadienis bus didelė šventė?
– Tikiuosi, kad šventė bus jauki, taip, kaip gyvenam, kaip auginam vaikus, kaip jaučiam. Šventė bus be jokių pompastikų, be kažkokio noro pasirodyti. Pirmiausia turi būti gera emocija.
Rytą pradėsime fotosesija, kad turėtume, ką prisiminti. Nuotraukų albumą pildome nuo vaikų gimimo, tokiais etapais ir pirmųjų metų laimingą istoriją užbaigsime vaikų gimtadieniu.
Norime juos prižadinti su tortukais ir žvakutėmis, nors, žinoma, jie jų nevalgys, bet bus emocija, nuotaika. O vėliau – šventė, kurioje dalyvaus draugai, giminės. Norime susitikti su visais ir pasidalinti geromis emocijomis.
– Mažyliai auga muzikos apsuptyje. Ar turit mėgstamiausia jų dainą?
– Dainuoju jiems viską, kas tik šauna į galvą (nusijuokia). Bet ta vienintelė ir tokia nuo gimimo atsiradusi daina, kurią kažkaip atsiminiau iš mokyklos laikų, kai dirbau su vaikais, yra lenkiška dainelė „Uogytės“.
Turime tokį mažą planelį, kad gal Deivydas ją parašys ir lietuvių kalba, kad jis suskambėtų dar ir lietuviškai.
– Tu jau beveik grįžai į sceną, Deivydas dirba. Ar yra koks nors Jūsų abiejų užsiėmimas, kuris po mažylių gimimo visiškai dingo iš gyvenimo?
– Rečiau atrandam laiko kur nors nueiti ar tiesiog pabūti dviese. Labai nenorime to paleisti ir vienas kitam dažnai primename, kad reikia rasti laiko vien tik sau, gal dažniau nueiti į kiną, kavinę ar tiesiog pasivaikščioti. Tačiau dabar toks etapas ir mes tai suprantame.
Žinoma, Deivydas labai pasinėręs į darbus, nes supranta, kad reikia išlaikyti keturių asmenų šeimą.
Tačiau yra vienas dalykas, kurio nepamirštame – kiekvieno mėnesio 26 dieną švenčiame mūsų „mėnesines“, kad ir kas bebūtų. Ar tiesiog pasibučiuojame, ar susitinkame kavos kur nors greitai (juokiasi).
O dėl darbų – į koncertus pilna koja aš negrįžau, nors kuo toliau, tuo dažniau, bet, jei reikia važiuoti kažkur toliau, gerai pagalvoju, ar verta, ar spėsiu, ar tikrai reikia.
Tiesiog viską darau su saiku.
– Jau metus esate keturiese, o ar pagalvojate, kad galėtumėte būti ir penkiese?
– Visada apie viską pagalvojame (juokiasi). O tokie klausimai niekada nesibaigs: bus du vaikai, klaus, kada trečias, bus trys – klaus, kada ketviras? Toks užburtas ratas.
Bet, jei Dievas taip norės, jei duos, jei mes planuosime ir norėsime, tai tikrai ne dabar, bet, jei po kelerių metų dar matysime, kad mano amžius leidžia, tai niekada nesakau ne.
Bet mes turime du vaikus ir tai yra didžiausia laimė! O dar ir mergytė ir berniukas!
Artimiausiu metu tikrai nieko neplanuojame, bet, žinoma, pakalbame, kad ir po keturiasdešimties galime pabandyti įšokti į paskutinį traukinį (šypsosi).
Akimirkos iš Katažinos ir Deivydo gyvenimo:
