aA
20 tūkst. sekėjų socialiniame tinkle „Instagram“ subūrusi klaipėdietė Reda Mauricienė (28) sako, kad, ko gero, tokio būrio gerbėjų ji nebūtų sulaukusi, jei ne jos įsišaknijęs ir nuolatinis pasitempimas gerai atrodyti. Anksčiau gyvenimą užsienyje kūrusi lietuvė į gimtinę grįžo dėl meilės. It žaibas trenkę jausmai vyrui Artūrui Redą privertė ne tik susikrauti lagaminus į Lietuvą, kur viską turėjo pradėti iš naujo, bet ir pažinti, ką reiškia būti žmona ir mama.
Reda Mauricienė
© DELFI montažas

Visada Klaipėdoje svajojusi gyventi Reda per mažiau nei vienerius metus susižadėjo, susituokė ir pastojo. Pašnekovė sako, kad jos ir vyro gyvenime viskas vyksta greitai, tačiau užtikrintai ir su didžiule meile – nesvarbu, ar tai būtų šeima, ar darbas. Galbūt todėl Reda yra ne tik laimingai ištekėjusi žmona ar beveik trejų metukų sūnaus Herkaus mama, bet ir sėkmingą makiažo verslą įkūrusi vizažistė.

– Reda, žvelgiant į jūsų socialinį gyvenimą susidaro įspūdis, kad vos viską spėjate, o ir suderinti šį interviu nebuvo paprasta, ar iš tiesų esate tokia užimta moteris?

– Tiesą sakant, taip. Negaliu dirbti savo darbo ir nedalyvauti socialiniuose tinkluose. Jie yra dalis viso to. Jeigu niekas manęs ten nematys – niekas apie mane ir nežinos. Socialinius tinklus laikau darbu. Daugelis klientų mane randa būtent taip. Šiais laikais tai gana normalu. Žinoma, mano „Facebook“ ar „Instagram“ tinkle yra ne tik įrašai susiję su darbu, ten dalinuosi viskuo iš savo gyvenimo. Pasitaiko tokių klientų, kurie pas mane ateina vien dėl to, kad aš jiems atrodau įdomi moteris, todėl jie nori mane pamatyti gyvai, susipažinti.

Be šio darbo turiu ir kitos veiklos – auginu mažą vaiką, turiu vyrą, vedu seminarus, sportuoju, pardavinėju kosmetiką, todėl dažnai tenka ir iki pašto dėl siuntų nulėkti. Dažnai manęs klausia, kur ir kada mane būtų įmanoma pagauti. O aš to niekada nežinau, nes mano darbas nenuspėjamas. Net ir su draugėmis susitikimą planuoti turiu prieš kelias savaites, kad tikrai galėčiau tą dieną skirti tik joms.

Reda Mauricienė su šeima
Reda Mauricienė su šeima
© Dariaus Kučio

– Esate viena žinomiausių vizažisčių Klaipėdoje, kokia buvo jūsų pradžia šioje srityje?

– Aš visada buvau linkusi į grožio sferą. Gražiai apsirengti, pasidažyti man niekada nebuvo svetima. Manau, kad taip yra ir todėl, nes mano mama visą laiką buvo tokia. Ji keldavosi anksčiau, kad tinkamai susiruoštų į darbą, jog galėtų ramiai turėti rytą su kavos puodeliu, neskubėdama pasidažyti. Man, ko gero, tai buvo tarsi rodiklis, kaip turi elgtis ir atrodyti moteris.

Grįžusi iš užsienio svarsčiau, ko imtis, nes eiti dirbti paprastą samdomą darbą nebenorėjau. Kadangi mano vyras yra verslininkas, tai jis visada mane skatino, stūmė, kad kažką daryčiau pati ir sau. Iki tol visą laiką dirbau kitiems žmonėms. Mama irgi sakydavo, kad pamėginčiau. Žinau, kaip skiriasi darbas ir jo kokybė, kuomet tu iš tiesų darai tai, kas tau patinka. Grįžusi į Lietuvą, užsirašiau į kursus, galvojau pamėginsiu. Pabaigiau juos ir pradžia nebuvo lengva. Dabar, kai pasižiūriu senas nuotraukas, tai galvoju: „O, Dieve“. Bet laikui bėgant viskas gerėjo ir tobulėjo. Po truputį įsisukau į šį verslą ir man neblogai sekėsi, tačiau turėjau padaryti pertrauką, nes man gimė sūnus. Galvojau, kad į visa tai nebegrįšiu, nes tas darbas yra kupinas streso, reikia bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, taip pat jaučiausi dar turinti kur tobulėti tiek teorine, tiek praktine puse. Galvojau, kad viskas baigta, todėl pardaviau stalus, veidrodžius... Buvau įsitikinusi, kad nebegrįšiu.

Kai vaikui buvo 7 mėn. netikėtai vėl grįžau į šią sferą – nuvažiavau į vienus kursus, į kitus ir vėl visu tuo užsikrėčiau. Tada sumaniau, kad ir plaukus formuoti norėčiau išmokti, todėl pasibaigiau dar vienus kursus. Ne veltui sakoma, kad jeigu nori, jog tau sektųsi, reikia daug ir sunkiai dirbti. Pradėjau daug dirbti, daug praktikuotis, lankytis mokymuose, seminaruose. Netrukus ir pati supratau, kad man neblogai sekasi. Džiaugiuosi, kad tuo momentu į tai nenumojau ranka ir tęsiau visa tai. Dabar savo sferoje jaučiuosi laisvai, nes žinau, ką darau, nebėra tos baimės, nebejaučiu tokio streso prieš kiekvieną klientą. Supratau, kad man tereikėjo daugiau padirbti, juk viskam reikia laiko.

– Ar jau galite sakyti, kad esate savo srities profesionalė?

– Aš niekada nesakau, kad esu profesionalė. Šis žodis man apskritai atrodo toks slidus. Manau, kad kiti žmonės apie mane gali taip sakyti, tačiau pati savęs taip nevertinu. Nežinau, kurioje vietoje jau gali tokiu jaustis, nes mokytis šioje sferoje reikia nuolat. Neįmanoma visko žinoti, todėl man labiau patinka, kai kiti mane taip pavadina. Aš visą laiką manau, kad dar neužtektinai gerai viską darau, esu savikritiška. Matyt, tai ir stumia mane į priekį. Savęs aš nelabai mėgstu girti. Kita vertus, manau, kad tai yra visai gerai, nes tokiu atveju žmogus nestovi vietoje.

Reda Mauricienė / Foto: Andrius Vengalis
Reda Mauricienė / Foto: Andrius Vengalis

– Užsiminėte, kad jus labai palaikė vyras, kuris jums parodė kelią atgal į Lietuvą, gal galite papasakoti, kaip jis atsirado jūsų gyvenime?

– Susipažinome per „Facebook“ (juokiasi). Buvo taip, kad aš gyvenau Anglijoje, o jis – Klaipėdoje. Buvau vieniša. Mane neretai pavadina ragana, nes tai, ką aš mintyse pagalvoju, dažnai išsipildo. Pavyzdžiui, aš visada galvojau, kad jeigu jau grįšiu į Lietuvą, tai gyvensiu tik Klaipėdoje. Esu gimusi Klaipėdos gimdymo namuose, tačiau esu gyvenusi daug kur – tame tarpe ir Airijoje, ir Anglijoje. Niekada nelaikiau savęs pririštos prie vienos vietos. Buvo laikais, kai atsibodo būti vienai, pradėjo suktis mintys apie Lietuvą. Netikėtai gavau nuo jo žinutę.

Įprastai aš nesu linkusi susirašinėti ir taip megzti pažintis, tačiau tąkart surizikavau. Peržiūrėjusi nuotraukas iš pradžių pagalvojau, kad tai yra netikra anketa, pamaniau, kad kažkas sukūrė anketą prisivogęs svetimų nuotraukų. Buvau tarsi detektyvė, nes žiūrėdama jo nuotraukas pamačiau, kad jo drauguose gausu lietuvių, o jo automobilio numeriai – lietuviški. Šiek tiek atsikvėpiau, supratau, kad tai tikras, realus žmogus. Po kurio laiko jis man pasiūlė kavos, o aš jam atkirtau: „Tai, ką jau Klaipėdoje su visomis atsigėrei, kad jau man į Angliją rašai ir siūlai?“. Tačiau jo neatbaidė toks mano pasakymas. Mano vyrui nepatinka susirašinėti, jam malonesnis gyvas bendravimas, todėl jis panoro susiskambinti. Taip mėnesį ir bendravome. Buvau suplanavusi trumpą kelionę į Lietuvą. Grįžus man, susitikome ir... viskas. Dieną prieš skrydį vyras manęs tiesiai paklausė, ar nepasiliksiu. Meilė trenkė taip stipriai, kad sunku buvo atsisakyti. Dar ilgai apie tai galvojau, tačiau pasvarsčiau, kad nieko neprarasiu – juk į užsienį grįžti visada galiu. Susipakavau daiktus, išėjau iš darbo ir grįžau į Lietuvą.

– Gana spontaniškas žingsnis...

– Pas mus viskas spontaniškai. Aš atvažiavau, po trijų mėnesių man pasipiršo, dar po trijų susituokėme ir dar po trijų pastojau. Net metų viskam neprireikė. Vyras sakė, kad jis nesiruošia laukti metų ar dvejų, kol sulauksime tinkamo fotografo ar salės šventei, jis norėjo mane vesti tą akimirką. O aš nebuvau prieš. Gyvename kartu jau penkerius metus ir nėra jokių problemų.

Tiesa, nemanau, kad tie staigesni sprendimai yra blogai. Gali būti, kad tokios poros išgyvena ilgiau, nei tie, kurie tik ir vilkina vestuvių datą. Man atrodo, kad šį žingsnį reikia žengti paveiktiems emocijų. Juk nesvarbu, kiek laiko tu būsi laimingas – svarbu, kad būsi. Apskaičiuoti visko neįmanoma. Žmonės skiriasi ir po metų ir po 20-imt bendro gyvenimo metų. Nemačiau prasmės laukti. Gyvename kartą. Jeigu matai, kad vyras tave myli, jog jis yra geras žmogus – kodėl ne. Aš visa tai savo vyre mačiau. Mane žavėjo, kad jis yra rimtas ir patikimas. Jis ne iš tų, kurie daug kalba, bet nieko nedaro. Tai mane stipriai paveikė. Aš jutau, kad jau noriu šeimos, vaikų. Pasirodo, mes to ieškojome abu ir, laimei, suradome.
Žinoma, reikėjo tarpusavyje apsitrinti, bet santuoka nėra toks dalykas, dėl kurio nebereikia stengtis ir užtenka tik jausmo. Kiekvienoje šeimoje prasideda vaikai, buitis, darbai ir t.t. Tai normalu. Viskas priklauso nuo tavo prioritetų ir kaip tu juos nori susidėlioti. Juk nėra sunku vienas kitą išsiuntinėti į skirtingas puses, bet šeima yra darbas. Visa tai reikalauja daug pastangų. Mes kartu su vyru esama raguoti, stiprūs charakteriai – aš Ožiaragis, o vyras – Jautis.

– Konfliktus namuose inicijuojate labiau jūs ar vyras?

– Manau, kad vyras, aš nesu linkusi konfliktuoti. Tiesa, kaip ir kiekviena moteris, mėgstu paburbėti dėl negražiai padėto rankšluosčio ar dėl indų ne kriauklėje. Tačiau jei ir susipykstame, tai dažniausiai dėl kažkokios nesąmonės, menkniekių. Žinau, kad kai kurios poros pykstasi dėl dėmesio ar tai, kad kita pusė išeina kur nors su draugais, tačiau pas mus tokių dalykų nėra. Mano vyras niekur su draugais neina, kompiuterinių žaidimų nežaidžia, į jokias medžiokles nevažiuoja. Jį išstumti iš namų ir priversti pasėdėti su draugu – nemenka užduotis, kuri pasitaiko vos porą kartų į metus. O jeigu man kur nors reikia – jokių problemų, pas mus nėra dėl to klausimų. Kai vaikui buvo pusantrų metų man reikėjo važinėti į mokslus, tai vyras pilnai pasirūpino mūsų vaiku – ir dirbo, ir vaiką prižiūrėjo.

Reda Mauricienė
Reda Mauricienė
© Asmeninio albumo nuotr.

– O pavydo scenų nebūna?

– Dar draugystės pradžioje susitarėme, kad jei gyvenime atsirastų kitas žmogus – apie tai reiktų pasakyti tiesiai šviesiai, o ne už nugaros kažką daryti. Tačiau aš žinau, ką turiu ir jis žino, ką turi, todėl manau, kad mes tai per daug vertiname, kad rizikuotume. Abu žinome, ką prarasime, jei prisidirbsime. Esame žemiški, su dideliais principais, abu teisybės ieškotojai, todėl pas mus nėra namuose dėl ko pyktis, nes mes vienas kitam nesudarome tokių situacijų.

Žolė žalesnė nebūna pas nieką. Bet kurioje poroje po pusmečio atsitinka tas pats – dingsta drugeliai ir atsiranda buitis, tačiau su tuo reikia mokėti gyventi. Reikia apsispręsti, ko tau reikia gyvenime, ar nuolatinių dramų, nuolat degančių jausmų, ar ramybės. Aš vertinu tai, ką turiu ir man nesinori to prarasti.

– Esate gana netipiška mama – su tatuiruotėmis, ryškiu makiažu, ar jums natūraliai išeina nepaisyti standartų?

– Mano mama yra tokia pat. Vargu, ar kas pasakytų, kad ji yra močiutė, o jos vaikams jau po 30-imt metų. Aš niekada nežiūrėjau į standartus, kaip mama turėtų atrodyti. Aš noriu, kad mano vaikas turėtų jaunatvišką mamą. Aš puikiai prisimenu, kai dar ėjau į mokyklą, o bendraamžiai stebėdavosi, ar tikrai šalia stovi mano mama, nes ji visada būdavo gražiai apsirengusi, susitvarkiusi. Visos mergaitės ja žavėdavosi. Būtų nuostabu, jei mano vaikas manimi didžiuotųsi, kad jo mama ir dirba, ir yra susitvarkiusi.

Šiais laikais susidaro įspūdis, kad dalis moterų yra save pamiršusios. O frazė „Nėra laiko“ man atrodo keista. Aš manau, kad tai tėra tingėjimas. Jos galbūt mieliau ilgiau pamiega, nei susitvarko. Moterys, kurios apsileidžia ir namie vaikšto su chalatais neturėtų stebėtis, kad po to jų vyrai išeina. Juk jei anksčiau buvai pasitempusi, susitvarkiusi moteris, o po to viskas dingsta – vaikštai su košytėmis aptaškytais drabužiais, nebelieka jokio intereso pačiai sau – tu būsi nebeįdomi savo vyrui. Manau, kad moteris visą laiką turi būti pasitempusi, tobulėti, turėti pomėgių. Nenorėčiau, kad mano vaikas mane matytų apsileidusią, tai namuose neturi būti norma. Žinoma, aš nekalbu apie tai, kad moteris visą laiką namuose turi būti išsipusčiusi. Tiesa, aš pati visai tai mėgstu. Aš niekada iš namų neišeisiu neplauta galva ar nepasidažiusi ir manęs niekas neišgins į gatvę su treningais. Aš jau geriau dvi valandas mažiau pamiegosiu, bet susitvarkysiu ir jausiuosi gerai išėjusi į gatvę. Pamenu vieną gerą posakį: „Niekada nežinai, kas gali nutikti, o pirmą įspūdį sudaryti gali tik vieną kartą“.

Aš manau, kad ir tų sekėjų turiu dėl to, kad esu būtent tokia. Galbūt nebūčiau niekam įdomi, jei aš būčiau apsileidusi, nesusitvarkiusi. Esu iš tų žmonių, kurie mėgaujasi dėmesiu, man jis patinka, aš iš to gaunu labai daug teigiamos energijos, kuri mane visą laiką stumia į priekį. Visa tai yra mano darbo dalis. Aš negaliu būti kitokia. Net jeigu pas mane klientė ateis 4 val. ryto, aš jau būsiu apsirengusi, susitvarkiusi plaukus ir pasidažiusi. Nesvarbu, kad man reikės keltis 2 val. nakties, bet aš jaučiu tam pareigą. Esu įsipareigojusi būti tokia. Tai tapo įpročiu.

– Teko pastebėti, kad su dėmesiu, kuris jums taip patinka, sulaukiate nemažai ir neigiamų komentarų – ar pavyksta tai ignoruoti?

– Ta negatyvo banga... Aš iš tiesų nelabai galėjau jos suprasti, nes aš labai daug metų pragyvenau užsienyje ir ten tokių dalykų nelabai yra. Kai grįžau, pradėjau dalintis savo laimingais momentais, meile, vyru, santuoka, vaiku – man atrodė, kad jei daliniesi gėriu, tai ir atgal tą gėrį turėtum gauti. Bet žmonės, matyt, nėra laimingi. Juk nė vienas laimingas, protingas, savimi pasitikintis žmogus tokiais dalykais neužsiima. Pirmiausia dėl to, nes jis tam neturi laiko, o antra, manau, kad tokie žmonės yra tiesiog neišpildę savo svajonių, nieko neveikiantys, nesiekiantys tikslų, neturintys ambicijų, gyvenantys nelaimingą gyvenimą su nemylima antra puse. Dažnai piktus komentarus rašančios moterys yra su neplauta galva, sėdinčios su vaikais namuose, kurios jaučiasi niekam nereikalingos, neįdomios. Vietoj to, kad knaisiotųsi po mano gyvenimą, jos geriau tą laiką skirtų sau – plautų galvą, dėtų kaukę ar antakius pešiotųsi.

Aš niekada į tai rimtai nekreipiau dėmesio, bet buvo momentas, kai jau tikrai užkniso į dieną gauti 50 vienodų ir įžeidžiančių žinučių. Buvo sukurta net grupė visam tam negatyvui skleisti. Pavyzdžiui, žmonės pamatę mano gimtadienio nuotrauką, kurioje laikau šampano taurę kritikavo dėl to, kad pamatė šalia manęs prisiglaudusį mano sūnų – neva aš jau esu alkoholikė. Dar esu girdėjusi, kad neva esu barakuda, anksčiau dirbusi elitine prostitute, o mano vyras pasiturintis tik dėl to, nes gavo kažkokį palikimą. Dar dažnai pasitaiko kalbų, kad man vyras viską nupirko ir man viską davė, tačiau jis visada man primena, kad visko pasiekiau pati.

Kartą mane jau taip visa tai užkniso, kad nuėjau į policiją ir parašiau pareiškimą. Maniau, kad bent jau papurtysiu juos ir, žinokit, nurimo. Žinoma, pradėjau į tai nekreipti dėmesio. Būna, kad draugės atsiunčia iš visokių forumų žinučių apie mane, tačiau joms sakau, jog man to nereikia – nieko naujo žmonės nebesugalvoja, tas pats per tą patį jau penkeri metai. Nežinau, kaip žmonėms dar tai neatsibosta, jau turėčiau jiems nebebūti įdomi.

Kitą apšmeižti visada yra daug lengviau, nes tu pats pasijunti geriau. „Juk jai viską nupirko, jai viską davė“, – teisina save žmonės, kodėl jiems nepavyko. Kai tai supratau, suvokiau, kad neturiu dėl ko sukti galvos. Juk nuo to aš nei geriau, nei blogiau negyvenu. Tos jų žinutės manęs niekaip nebepaveiks, nes aš žinau ir mano artimieji, draugai žino, kokia esu. Ir man to užtenka.

Reda Mauricienė su šeima / Foto: Jūratė Čiakienė
Reda Mauricienė su šeima / Foto: Jūratė Čiakienė

– Ar tikrai užsienyje negatyvo jausdavote mažiau, nei Lietuvoje?

– Taip. Nežinau, kodėl, bet tai labai matosi Lietuvoje. Nežinau, iš kur tai kyla. Žinoma, suprantu, kad čia vyrauja didžiulė socialinė nelygybė, kad yra žmonių, kurie neuždirba. Suprantu, kad piktų komentarų sulaukiu ir dėl to, kad esu gana tiesmukas žmogus – ką galvoju, tą sakau. Žmonės labai pyksta, jei jiems pasakau, kad jie geriau negyvena dėl to, jog jie nedirba arba nemąsto, kaip tai padaryti. Taip jau yra. Kiti bando save teisinti sakydami, kad ne visi tam yra sutverti. Tačiau man taip pat niekas nebuvo padėta ant lėkštutės. Aš taip pat dirbau ir barmene, ir fabrike. Bet ėmiau keisti savo mąstymą – juk tik iš Lietuvos pensijos nepragyvensi. Pradėjau skaityti knygas, žiūrėti pamokančius vaizdo įrašus, klausytis audioknygų, seminarų, kuriuos veda daug pasiekę žmonės. Taip pat labai svarbu, kokiais žmonėmis tu save apsupi. Jei aplink tave bus žmonės, kurie nenori niekur judėti, jiems yra gerai savo komforto zonoje, tai, tikėtina, kad ir tu taip pat jausiesi. Reikia pradėti mąstyti, kaip gauti daugiau.

Mano verslas prasidėjo nuo vienkartinės motinystės išmokos – 400 eurų. Niekas man jokio pradinio kapitalo nedavė. Viskas buvo padaryta iš to, ką gavau vaikui gimus. Iš susitaupytų pinigų baigiau kursus, susipirkau priemones – taip ratas ir sukosi. Juk sėdint ir nieko nedarant niekas neįvyks. Mano vyrui taip pat niekas nieko neatnešė – jis lygiai toks pats žmogus, kaip ir kiti. Kiekvienas turime savo požiūrį į gyvenimą, jei tau užtenka 1 000 eurų – valio. Man to neužtenka, mano vyrui to neužtenka, todėl mes ir dirbame dėl to, kad galėtume sau ir savo vaikui leisti daugiau. Taip pat norime senatvėje dienas leisti kur nors Kanarų salose.

– Reda, ko gero, nesuklysiu, kad po vaiko gimimo galėjote likti namuose ir auginti jį tiek, kiek norite. Ar nebuvo pagundos kurį laiką virsti namų šeimininke?

– Aš niekada nebuvau toks žmogus. Aš net vaikystėje dirbau. Pavyzdžiui, kai tėtis dirbdavo su automobilių padangomis, tai aš iš jų iškrapštydavau akmenukus ir prašydavau atlygio. Užaugusi dirbdavau papildomai savaitgaliams tam, kad užsidirbčiau knygoms, bilietams į Lietuvą, pramogoms. Viską aš pati užsidirbau. Mane auklėjo taip – jeigu tu nori, turi užsidirbti. Požiūris prašyti pinigų iš vyro – ne man. Man tai nėra patogu. Man tai būtų keista, nesuprantama. Nejaugi dėl savo reikmių turėčiau prašyti pinigų iš vyro? Net jei man reikia kelnaičių ar higieninių priemonių? Aš norėjau siekti savo ambicijų, nenorėjau būti žmona, kuri nieko neveikia. Nesakau, kad tai yra blogai visoms, bet man taip netinka. Aš noriu, kad žmonės mane žinotų už kažką, o ne tik dėl vyro ar vaikų. Man norėjosi tapti savarankiška, turėti mylimą darbą, pomėgius ir atrasti tikrąją save.

Žinoma, daug priklauso ir nuo vyro. Pas mus nėra nei močiučių, nei auklių. Mes savo vaiką nuo mažens auginame dviese. Jeigu man reikia kur nors – vyras jį vežasi pas save į darbą – ir pas notarus, ir į butus. Vaiko į savo darbą, deja, negaliu atsivesti. Tik vėliau pradėjau jį leisti į žaidimų kambarį, kai jam sukako dveji. Trumpam jį ten palieku ir išbėgu tvarkyti savo reikalų, o vėliau kartu pietaujame. Nėra lengva. Nemeluosiu, mes jau trejus metus su vyru nebuvome išėję dviese nei vakarienei, nei į kino teatrą, nei į koncertą. Žinoma, nukenčia mūsų dviejų laikas, bet su tuo susigyvenome – kitaip nebus. Man labai pasisekė su mano vyru, todėl sakau, kad labai svarbu, koks jūsų partneris. Kokius įpročius susikursite santykių pradžioje, taip ir bus. Nemanykite, kad vyras santuokoje pasikeis, taip nebus. Žmonės nesikeičia. Kadangi mano vyras iš anksto žinojo, kad ir aš pati noriu užsidirbti, jis manęs neribojo ir mūsų vaiką priėmė kaip bendrą atsakomybę. Vaikas yra lygiai tiek pat jo, kiek ir mano. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimas susiklostė taip, kaip norėjau. Verta nepamiršti, kad kiekvienas savo gyvenimą kuriame patys.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(84 žmonės įvertino)
2.6786

Dėl galimo Sandros Grafininos nužudymo įtariamam jos sutuoktiniui – negailestingas teismo sprendimas (54)

Didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusi buvusios „Olialia pupytės" Sandros Grafininos dingimo...

Niekada nedirbusi ir su tėvais gyvenanti 30-metė Lina įpykdė lietuvius: pasakiau garsiai, ką galvoja kiekviena moteris (584)

Laidos „ Yra, kaip yra “ herojė savo pasisakymais apie pinigus ir vyrus kaip reikiant įkaitino...

40-metį atšventęs Vilius Tarasovas – apie (ne)tikrus „Bavarijos“ skandalus, pažintį su Violeta ir tai, ko niekada sau neleistų (34)

Penktadienis dainininkui Viliui Tarasovui buvo ypatingas. Gegužės 17-ąją jis atšventė prasmingą...

Vashos ir jos mamos Viktorijos Mauručaitės gyvenime – skaudi netektis: šie metai vieni nelaimingiausių (63)

Pastaruoju metu dainininkei, drabužių kūrėjai Gabrielei Rutkauskienei-Vashai tenka iškęsti...

Kulvinskytė apie jausmus gimus dukrai: bijojau iškristi iš darbo rinkos (2)

Motinystė kiekvienai moteriai yra ne tik dovana, bet ir naujas iššūkis. Kiekviena išgyvena...

Top naujienos

LKL užkulisiai: kodėl „Rytas“ nepanoro australo ir kaip pergalės neatnešė net pažadėti „iPhone“ laida „Krepšinio zona“ (23)

Eurolyga jau žino savo šių metų čempionus bei prizininkus, o po poros savaičių juos turės ir...

Mažame Lietuvos mieste dirbančiai gydytojai pacientai negaili pagyrų: kaip jai pavyko tapti visų mylima (24)

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ( VLK ) duomenimis, Lietuvoje dirba...

Sklinda kalbos apie „valstiečių“ partijoje bręstantį sukilimą: Skverneliui mato du kelius (195)

Dar prieš pirmąjį Prezidento rinkimų turą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS...

Valančiūnas – apie FIBA 2019 akistatą su kanadiečiais: pasistengsime „išspardyti užpakalius“ (6)

Atrodė, kad tai eros pabaiga: po septynerių ištikimybės metų Toronto „Raptors“ išmainė...

„Valstiečiai“ siūlo užmiršti Karbauskio kalbas ir žiūrėti į ateitį (126)

Porą savaičių blaškęsi ir traukimusi iš valdžios rinkėjus gąsdinę „valstiečiai“...

Tūkstančiams dirbančių – lemtingas galvosūkis dėl pensijų: termino pabaiga negailestingai artėja (84)

Kokio dydžio pensiją gausite? Ar likti II pakopos pensijų fonduose? Klausimai, kuriuos sau užduoda...

Brandūs vyrai atvirai: kodėl jie renkasi jaunas moteris? (119)

Tenka daug kalbėtis su žmonėmis gana asmeniškomis temomis. Ypač mėgstu pasiklausyti, ką kalba...

Vitulskienė atidarė plius dydžio drabužių parduotuvę: pagaliau moterys priima savo kūną tokį, koks yra (62)

Gegužės 20 dieną Erika Vitulskienė įsimins visam gyvenimui. Pirmadienio vakarą sostinėje...

Šeimoje – tikras stebuklas: pirmąkart gimė šešetukas, nesitikėjo net medikai (6)

Lenkijoje viena moteris pirmąkart šalies istorijoje pagimdė šešetuką, o kiekvienas naujagimis...

Po drąsaus Zelenskio žingsnio mato vieną kelią: tam jis turi tik pusmetį – kitaip smarkiai įklimps (141)

Komikas Volodymyras Zelenskis pirmadienį pradėjo visiškai naują vaidmenį, kai buvo...