Pakliuvom į stichijos šėlsmo pagirias, kai saulė jau ieškojo būdų pasirodyti, o kinai dalijosi žiniomis apie ką tik praūžusią audrą.Nuo Mongolijos pusės stiprus vėjas nešėsi su savimi daugybę smėlio, kurį pasėjo beveik 2 mln. kv. km teritorijoje. Ne pati linksmiausia tema šalyje, kur tokių gamtos išsidirbinėjimų pasitaiko vis dažniau, dėl kertamų miškų ir masinės urbanizacijos.
Nors kelionės pradžia savotiška, gera atsidurti čia. Jau labai greitai vienintelė frazė, kurią sugebėjau iškalti, pasirodė verta įdėtų beprotiškų pastangų: „ni hao“ - pasisveikinimas, kuris mano dokumentus tikrinusiai muitininkei sukėlė šypseną: „Jūs puikiai kalbat mūsų kalba“- įvertino poligloto sugebėjimus „mergina uniformoje“. Kinai išties labai džiaugiasi bet kokiomis užsieniečių pastangomis prabilti mandarinų kalba. Dėl to ir reaguoja lygiai taip pat, kaip ir mes, vos kokiame nors koncerte išgirdę užsienio įžymybės scenoje ištartą „labas“.
Pirmos valandos mums gana paprastos. Pekine gyvenantis Ričardas mus sutikęs nuvežė tiesiai į Lietuvos ambasadą ir turėjome puikią galimybę padėkoti čia dirbantiems žmonėms. Jie labai stengėsi, kad šis mūsų projektas bent jau prasidėtų, ir padarė net daugiau, nei galima buvo įsivaizduoti.
Bendrauti su kinais nėra labai lengva. Ir tai puikiai suprantama, nes ir jiems daugelis mūsų idėjų atrodo keistos. Todėl tik bendros visų pusių pastangos leido visam reikalui pajudėti.
Laikinai apsigyvenom visai netoli Tiananmenio aikštės. Dar toje nedaug kur išlikusioje vienaukštės Kinijos siaurų gatvelių teritorijoje. Aplink - mažos kirpyklos, pėdų masažo salonai, apdulkėjusių daiktų parduotuvės ir ,žinoma, gausybė nedidelių maisto gamybos kišenių. Maistas - ypač svarbi kinų kultūros dalis, tad jo daug. Buvo keista, kai išgirdome, jog padavėjai yra garsiai ir įsakmiai kviečiami prieiti. Mums paaiškino, kad šis veiksmas nėra įžeidus. Kukliai sėdėdamas gali taip ir likti nepastebėtas.
Atvykti tai atvykome, tačiau kol kas nėra ramybės dėl mūsų tikrosios kelionės pradžios. Jau rytoj turėčiau susitikti su žmogumi, kuris padeda tvarkyti pasiruošimo reikalus. Jį suradome bendraudami su Kinijos centrinės televizijos kolegomis. Yra šiokių tokių trukdžių dėl daugybės leidimų, neišvengiamos biurokratinės televizinės kelionės pusės. Nuo to kada startuosim, priklauso ir mūsų maršrutas, todėl rytoj bus aiškiau.
Kitaip nei tikėjausi, sostinėje nėra ypatingo raudonų šūkių ar vado nuotraukų pertekliaus. Bent jau gerokai mažiau, nei dar buvo prieš kelis dešimtmečius. Patys kinai juokauja, kad vietinių žmonių Dievas - ne partija, ne Buda, bet - pinigai. Todėl reklamų Pekine - daugybė.
Bene garsiausi pasaulio prekiniai ženklai šalia senosios architektūros ar naujųjų statybų. Vytaras vienoje vietoje pastebėjo, kad atsidūrėme Žirmūnuose. Tik gerokai praplatintuose. Yra tiesos.
Miestas švarus, nors kinai turi pomėgį spjaudyti tiesiai po kojomis ar mėtyti nuorūkas. Žmonės atsikrenkščia dėl blogo oro, o rūko daug, nes tai - vyriška! Tačiau šiukšlių mažai: didžiulė tvarkos prižiūrėtojų armija netvarkai paskelbusi negailestingą karą be paliaubų.
Vakare prasilenkiau su draugovininkų pora. Nedrįsčiau teigti žinąs, kokios jų tikslios pareigos, tačiau įtariu, kad mažai kuo skiriasi nuo ankščiau po Vilnių vaikštinėjusių. Toks kiek sustojusio laiko potyris - raudoni raiščiai ir rimti veidai.
Tačiau ir be jų čia susidaro labai saugios šalies įspūdis. Bent jau kol kas kovojam tik su aklimatizacija.
Palinksminam ir mes žmones. Po vakarienės, pilnais skrandžiais jako mėsos ir „meškutes“ primenančių grybų, žiūrėjom Tibeto folkloro pasirodymą. Baisiausia dalis prasidėjo tuomet, kai mus abu už rankų nutempė... šokti. Lyg ir negražu priešintis. Bet ką daryti, kai dešimtys porų akių spokso su nekantrumu pasiruošę kvatotis iš tavo nerangumo? Duoti jiems tam pagrindą. Šokom, ohoho! Demonstravome kažką panašaus į plaukimą nugara, tuo pat metu besisukdami apie savo ašį. Ir visa tai atlikdami lengvu žingsneliu nardant tarp stalų! Sprendžiant iš plojimų gausos ir kankynės pabaigoje sulauktų sveikinimų - vaizdas buvo baisus.
Pekinas 03 21
“Tas, kas yra užlipęs ant Didžiosios kinų sienos, yra šaunuolis!” - taip kažkada sakė pirmininkas Mao. Todėl panorome tapti tokiais ir mes. Tiesa, šiais laikais žodis „užlipti“ nėra labai tikslus nusakant būdą, kuriuo ten atsidūrei. Aišku, yra ir kopiančių, bet mes pasirinkome keltuvą. Mūsų amžiaus grupei svečioje šalyje nerekomenduotina pirmomis dienomis persistengti ir pasiduoti jaunatviškai euforijai. Geriau santūriau. Todėl šaunuoliai dar ir dėl to, kad kalbėjome tarpusavy padoriai. Nes taip jau nutinka ir nebesistebi, kai už nugaros, net stovėdamas ant kinų legendos, išgirsti „laba diena!”. Kadangi balsas buvo moteriškas, akimoju atsisukom visi. Lietuvė iš Kazachstano! Pažintis trumpa, bet maloni.
Dar prieš susitikimą ant sienos buvo ir kitas, lauktas ir planuotas. 9 valandą vienoje iš arbatinių susitikau su ponu Zou. Mano bendraamžis, padėsiantis ne tik ruoštis kelionei, tačiau ir keliausiantis kartu. Tokios taisyklės. Leidimų tvarkymas, kaip ir tikėjausi, užtruks. Todėl pagrindinė žinia tokia: keliausim, prasuksim ne vieną tūkstantį kilometrų, judėsim vietiniu automobiliu ir viskas bus gerai. Bet... po savaitės.
Todėl, kad geriau veiktų smegenys, netoliese nusipirkom po kelis keptus skorpionus, šilkaverpio lervas ir aliejuje nuplikytą gyvatę. Vabzdžiai visai nieko, bet va su ta nekas. Buvo būtina ant viršaus užmesti kažko mažiau šokiruojančio. Bet rezultatas yra. Sugalvojom. Vyksim į Honkongą!
Andrius Mamontovas tiek daug apie jį pasakojo, kad nebūtų gerai praleisti progą pamatyti patiems. Juolab, kad esam netoliese, o ratais jo vėliau nepasieksime. Europiečiams vizos nereikia, o sugrįžti į Pekiną galėsime, nes gavome daugkartinio įvažiavimo vizą. Viskas veikia. Su Zou sukertam rankomis. Iki sekmadienio sugrįšime.
Kol kas paskutinės valandos Pekine. Maistas čia pigus. Štai pusę visos garsiųjų Pekino ančių giminės nusipirkau už 6 litus. Gatvėje kepta, sultinga, minkšta... Žinoma, kaip ir visur pasaulyje, gali rasti ir brangiausių dalykų, kuriais mėgaujasi turtingieji kinai.
Jų vairuojami prabangūs automobiliai zuja gatvėmis ir yra dažniausiai lengviau praleidžiami kamščiuose: niekas nenori turėti problemų su sugadinto naujo modelio vairuotoju. Todėl kovai „kas ką?“ pasirenka sau lygius. Beveik kaip Indijoje ar Irane. Tik keliai čia geresni ir signalizuojančių mažiau. Rungtynės vyksta tyliai.
Kinija - daugiausiai gyventojų pasaulyje turinti šalis. Nenuostabu, kad ir gatvėse tai juntama. Pečiu kliudytas kinas, net nenuskambėjus atsiprašymui, neįsižeidžia: žmonių daug, jie būna ir susiduria. Tad jokio pykčio. Tik pavydo, sako, pas juos nemažai.
Kai papasakoju, kad ir pas mus šis jausmas žinomas, pasidaro linksma. Pasirodo, kinai irgi turi panašią, tik kiek kitaip pasakojamą istoriją apie degantį kaimyno namą... Ne tokie ir tolimi mes.
O va išorinių skirtumų galima atrast. Pastarosiomis dienomis jaučiuosi paaugęs.
M. Starkus, „Pagaminta Kinijoje“
Oficialus kelionės puslapis: www.pagamintakinijoje.lt
