„Mano namo šiukšlių konteineris yra vidiniame kieme, tai reguliariai ten užsuku. Visi kaimynai labinasi – kas valdiškai, kas labai kaimyniškai ar net entuziastingai. Tik vienas vienintelis sutiktas žmogeliukas visada nudelbia akis į grindinį. Jis toks lėtas, kojos lyg eitų atskirai nuo viso kūno. Bet labiau skauda žiūrėt ne į jo vargstančias kojas, o į akis, kurias dar spėju pamatyt, kol nuleidžia. Jose yra tiek vienatvės ir „nieko nebelaukimo“, kad kaskart suduria širdį. Vėliau įsisuku į dienos ritmą, darbus, savo reikalus ir tas akis primirštu, bet vakarais vis pagalvoju, kad mūsų kieme dabar tos vienišos akys irgi grimzta į naktį. Nors jau ryte jose gyveno naktis.
Kai atėjo pavasarinis karantinas, kad ir sėdint namie, šiukšles vis tiek reikėjo išnešti. Mudu susitikom. Ir aš išdrįsau. Priėjau ir paklausiau, ar norėtumėt šiltos sriubos. Rimtai. Tą akimirką nieko gudriau nesugalvojau. Tikrai buvau privirus vaikams ir sau sriubos, to pagyvenusio kaimyno rankoje buvo vien duonos kepalas ir, turbūt, mano natūrali mintis buvo sriuba. Taigi, ar norėtumėt? Nereikia. Nereikia ar nenorit, jau einu atnešiu, kaip tik turiu. Nereikia. Atsakymas buvo per tvirtas, kad dar ką sakyčiau. Pagyvenę žmonės moka taip tarti vieną žodį, kad pasijaučiu tvirtu delnu priremta prie sienos.
Bet karantinas buvo ilgas ir mudu susitikome ne kartą. Ir jau ne kartą atsiėmiau tuščią dėžutę. Tik jis vis dar nudelbia akis. Kaip rasti jėgų pasakyti, kad jis nėra vienas. Kad ir į mano namus kaskart ateina naktis. Tik, ačiū Dievui, ne iš ryto“, – pasakojimu pasidalino televizijos laidų kūrėja ir vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė.
„Aš nebijau pasenti. Aš bijau pasenti vienas, visų pamirštas ir nereikalingas. Nežinau, kas gali būti baisiau už vienatvę, kai vieninteliai tavo pašnekovai yra keturios sienos ir kelios kambarinės gėlės, kurioms atiduodi visą meilę, nes daugiau neturi kam.
Kai pabudęs, nuo ankstyvo ryto, vienišomis akimis žvelgi pro langą į kiemu skubančius praeivius, kuriuos jau pažįsti iš veidų, žinai jų kasdienę rutiną ir net pasakytum, kuriame gretimo namo aukšte jie gyvena. Nors nepažįsti, jiems net sugalvoji vardus, nes bent taip apgauni savo tuštumą viduje. Vis tikiesi, kad jie eidami tave pastebės lange ir pamojuos ar pasisveikins. Tada liūdnai atsidarai šaldytuvą, kuriame, kaip ir kasdien – tuščia. Taip ir lieki savo alkanoje vienatvėje egzistuoti, nes gyvenimu to nepavadinsi.
Tokio gyvenimo saulėlydžio bijau labiausiai. Ir tokių, siaubingai vienišų, visų pamirštų ir skurde gyvenančių senelių ir močiučių – apstu.
Šie metai ir taip – siaubingi, o tokiems žmonėms – nepakeliami. Vienintelis dalykas, kuris jiems įneša šviesos – maltiečių savanorių apsilankymas. Kai pagaliau sulaukia gyvo ir tikro žmogaus, su kuriuo gali pasikalbėti, kuris atneša šiltos sriubos lėkštę ir bent trumpam padeda pamiršti tą slogią kasdienybę.
Maltiečiai daro beprotiškai gerą, prasmingą ir didelį darbą. Prašau, prisidėkite ir paremkime juos! Nes nei vienas nežinome, kada maltiečių savanorio, kaip išganymo, galime laukti mes patys“, – sakė komunikacijos specialistas bei nuomonės formuotojas Saugirdas Vaitulionis.
Norintys tapti akcijos partneriais ir bičiuliais kviečiami registruotis el. paštu darius.einars@maltieciai.lt. Aukoti galite trumpaisiais numeriais: 1410 – 10 eurų, 1418 – 3 eurai arba pervesdami aukas į sąskaitą: LT224010051001901200 Gavėjas: Maltos ordino pagalbos tarnyba. Daugiau informacijos ir galimybių paaukoti rasite maltieciusriuba.lt.
