‒ Atsisveikinote su „Naujomis pupytėmis“ ir prisijungėte (tik trumpam?) prie „Pop Ladies“. Kokie jūsų ateities planai, susiję su muzika?
‒ Dabar galvoju tik apie solinę karjerą. Net 4 metus praleidusi grupėje „Naujos pupytės“, nusprendžiau su ja atsisveikinti, nes pradėjau kurti solinius planus, mąstyti apie kitokią muziką. Atėjo metas pasirinkti kryptį, kuria noriu eiti.
Natalija Bunkė kadaise komentavo, kad „Pop Ladies“ yra grupė, atvira visoms talentingoms ir dainuojančioms merginoms. Kartais reikia pakeisti pagrindinį sąstatą. Man netikėtai teko prisidėti prie merginų. Manau, kad ir aš, ir Natalija likome patenkintos bendru rezultatu. Visada smagu padirbėti ir pabūti scenoje su kitais atlikėjais. Tai buvo smagi patirtis, nuotykis. Kai esi „viduje“, viską matai kitaip nei iš šalies. Kaip bebūtų, muzikiniu keliu toliau planuoju keliauti viena. Aišku, niekada nežinai, kas gali nutikti.
‒ Ar buvo emociškai sunku palikti grupę „Naujos pupytės“?
‒ Visada yra sunku išeiti iš savo komforto zonos. Tarsi būtų įvykusios skyrybos šeimoje, po kurių poroms ateina sunkus metas. Tik mums nereikėjo dalytis bendro turto (juokiasi). Sprendimas palikti grupę tikrai nebuvo spontaniškas, jį buvau priėmusi gerokai anksčiau, tam ruošiausi psichologiškai.
Atėjusi į grupę „Naujos pupytės“ žinojau, kad kada nors liksiu viena. Nuo pirmos minutės supratau, kad tai – tarpinė stotelė. Grupė, turinti tokį pavadinimą, iki pensijos tikrai negyvena.
Kad ir kaip norėtume gražiai užglaistyti šį klausimą, visi žinome, kad šis projektas turi ribotą laiką. Prieš ateidama į grupę tikėjausi, kad mano muzikinis kelias klostysis kiek kitaip, bet gavusi pasiūlymą prisijungti leidausi į avantiūrą. Vėliau pradėjau norėti išliekamosios vertės.
Išeiti niekada nėra lengva. Noriu, kad mano dainos būtų dainuojamos ir po daug metų. Supratau, kad reikia ką nors keisti, kad ir kai būtų skaudu.
‒ Kaip atrodo jūsų kasdienybė vasarą? Kuo užsiimate dabar?
‒ Vasara orais nelepino, todėl mano kasdienybė kupina darbinės nuotaikos. Ruošiuosi rudens ir žiemos sezonui. Dabar kuriu naują muzikinę programą, repetuoju naujus kūrinius. Dirbu studijoje, lavinuosi, kartais apsilankau pas vokalo dėstytojus, bet dažniau dirbu pati su savimi. Save taisyti yra sudėtinga, bet visada klausau savo atlikimo, konsultuojuosi su mokytojais. Jų pastabos yra vertingos. Mokausi šokti, rugsėjį manęs laukia aktorinio meno pamokos. Dabar ruošiuosi ir mąstau apie „Euroviziją“.
‒ Ką manote apie šį konkursą? Ką ruošiate kitų metų atrankai?
‒ „Eurovizijoje“ dalyvauti smagu. Kur kas smagiau, kai turi rimtų ambicijų laimėti. Iki šiol per daug vilčių į laimėjimą nedėjau. Visada žinojau, kad dar ne mano diena. Matydama konkurentus ir turėdama dainas, su kuriomis pasirodydavau, suprasdavau, kad su jomis išvažiuoti į didžiąją „Euroviziją“ neįmanoma.
Pirmais metais atrankose visi komentuoja: „Pirmi metai, tu dar jauna, dar viskas prieš akis.“ Antrais: „Malonu tave matyti antrą kartą, tavo daina nebloga, bet...“ Trečiais metais: „Oho, kaip tu patobulėjai.“ Praėjusiais metais „Eurovizijos“ atrankose sulaukiau tikrai daug pagyrimų, kad sustiprėjau vokaliai ir kaip asmenybė. Tai įpūtė daug pozityvo ruoštis kitiems metams. Norėčiau dalyvauti pačiame konkurse, galbūt nelaimėti, bet patekti į penketuką, net trejetuką. Viskas priklauso nuo dainos ir atlikimo, kodėl nepasvajojus laimėti?
‒ Ar sulaukiate daug gerbėjų dėmesio? Galbūt yra nutikę įsimintinų atvejų?
‒ Tiek metų būnant scenoje nutiko visko, buvo ir juokingo, ir gąsdinančio dėmesio. Jei dėl laiko trūkumo neatrašai į gerbėjo žinutę socialiniuose tinkluose, kartais prasideda grasinimai, kaltinimai, kad esu „pasikėlusi“. Daug dėmesio sulaukiu dalyvaudama įvairiuose projektuose, gerbėjai nori išsakyti savo nuomonę, palaikymą, kritiką. Kartais stabdo gatvėje, prašo autografo, kartu nusifotografuoti.
‒ Dažnai dalyvaujate muzikiniuose konkursuose. Konkurse Lenkijoje laimėjote trečią vietą, Portugalijoje – pirmą. Ką atlikėjui suteikia konkursai?
‒ Konkursus daug metų buvau apleidusi. Pernai dalyvavau konkurse Tenerifėje ir laimėjau Grand Prix prizą. Gavau daug pakvietimų į kitus konkursus, užsikūrė mano varikliukas.
Konkursai suteikia pasitikėjimo savimi. Kai jaučiausi užstrigusi ties soline veikla, saviraiška, kai Lietuvos konkursuose susidurdavau su ne visada rimtu požiūriu, nes buvau grupės dalis, konkursai užsienyje man tapo paspirtimi tobulėti. Lietuvoje grupės skandalingumas ne visada teigiamai veikė konservatyvesnius klausytojus. Išvažiavus ten, kur niekas manęs nepažįsta ir nežino, todėl vertina tik tai, ką mato, buvo labai smagu pakelti savo savivertę, sulaukti pasiūlymų, komplimentų. Galbūt todėl dabar jaučiuosi stipri ir rami, nes žinau, kad neprapulsiu.
‒ Koks yra jūsų kasdienis stilius?
‒ Mėgstu patogią avalynę ir drabužius. Su sceniniais kostiumais dieną nevaikštau, su 15 cm aukštakulniais neinu į prekybos centrą. Dėmesio man užtenka scenoje, kartais noriu būti nematoma ir nepastebėta. Kaip ir kiekviena moteris, kartais nenoriu dažytis savaitę. Vasarą nerimauju dėl savo odos, todėl naudoju apsaugines priemones.
Sceniniams darbužiams skiriu daug dėmesio. Nuo pat pirmų projektų koncertiniai drabužiai man yra labai svarbūs. Jie privalo atrodyti estetiškai, tikti dainai, įvaizdžiui. Išsitaršiusi ant scenos niekada neinu, jaučiu pagarbą klausytojui. Jei gročiau undergroundinę muziką roko festivalyje – atrodyčiau kitaip.
‒ Neseniai įsikūrėte naujuose namuose Kaune. Ar daug laiko skyrėte namų interjerui? Ar nenorėjote keltis į sostinę?
‒ Į sostinę keltis gal ir norėtųsi, bet neturiu tokios galimybės. Kaune yra mano darbai, šeima ir antroji pusė. Gyvenimas Kaune manęs netrikdo, niekada negalvoju, kad tai – mažesnis ar prastesnis miestas, nesiveržiau į Vilnių.
Gyvename nuomojame bute, viskas jau buvo įrengta. Tik keletą smulkmenų pritaikėme pagal save, norėjome sukurti jaukumą.
‒ Ar yra pasaulinio lygio žvaigždžių, į kurias lygiuojatės?
‒ Yra daug atlikėjų, kuriais žaviuosi. Nekalbu apie Beyonce, kuria seka ne tik daugelis profesionalų, bet ir muzikos mylėtojų. Žaviuosi Ariana Grande, Emeli Sande. Visur yra nuostabių atlikėjų, Lietuvoje taip pat. Kartais atlikėjui nereikia išskirtinio vokalo – užtenka charizmos, ugnelės akyse. Būtent tokia yra praėjusių metų „X Faktoriaus“ nugalėtoja Monika Pundziūtė.
Nereikia aukštini vien užsienio atlikėjų. Deja, esame linkę save nuvertinti. Žiūrėdama į Donatą Montvydą galvoju, kad man gaila, jog jis gimė Lietuvoje. Jei jis būtų gimęs, pavyzdžiui, Švedijoje, jo gyvenimas atrodytų visiškai kitaip.
‒ Ar daug laiko skiriate socialiniams tinklams? Ką juose veikiate?
‒ Manau, kad socialiniai tinklai yra viena efektyviausių reklamų. Įžymūs žmonės jiems skiria daug laiko, aktyviai juose komunikuoja. Tai – galimybė pelnyti simpatijų ir antipatijų, kelti diskusijas, skandalus. Socialiniuose tinkluose praleidžiu nemažai laiko. Stengiuosi parodyti, kad kasdieniame gyvenime aviu sportbačius (juokiasi). Noriu pasakyti, kad kasdienybėje esu kitokia. Scena yra šou, vaidyba, teatras, o realybė – tokia kaip visų. Net jei esi Mariah Carey, turi namus, bariesi dėl išmėtytų ir nesurinktų kojinių. Mėgstu įšokusi į treningus papostinti, kad žiūriu televizorių kaip ir milijonai kitų žmonių.
‒ Propaguojate sveiką gyvenimo būdą. Kokių principų laikotės?
‒ Dėl genetikos buvau priversta pamėgti sporto klubą. Mano antroji pusė – sportininkas, asmeninis treneris. Sportas – vienas iš mano pomėgių. Mėgstu važinėtis riedučiais, dviračiu, leisti laiką gamtoje, būti su šeima. Kuo toliau, tuo labiau noriu išlaikyti jaunystę, formas, gražią veidą odą.
Daug domiuosi sveika gyvensena, mityba, įvairiais papildais. Tai įdomu, bet laiko gyventi tobulai kartais pritrūksta. Kartais mėgstu suvalgyti bet ką, tada susiimi ir 2 mėnesius sekti kiekvieną dalyką, kurį dedu į burną. Esu emocionalus žmogus, kartais esu melancholiška ir nieko nenoriu daryti, tik plaukti pasroviui. Kartais jaučiu motyvacijos bangas, noriu viską keisti iš pagrindų: gyvenimo būdą, požiūrį ir t. t.
‒ Dainos „Su tavim“ klipas – įspūdingas (filmuotas Nicoje, Sant Tropeze, Kanuose, Monake). Kuo netrukus ketini pradžiuginti gerbėjus?
‒ Galiu rudenį pažadėti naują dainą, tikiuosi ir jos vaizdo klipo. Dirbu prie naujo albumo, kada jis išvys dienos šviesą, pasakyti negaliu.
