- Mindaugai, kokį sinonimą rastum žodžiui „Stasiulis“?
- Na, jei nuo seno, žinoma, Saulėnas. Dabar dažniau – Saulius, tokia lyg ir humanizuota Saulėno forma. Bet tai – kitų sinonimai, o mano paties?.. Aš pats sau labiausiai į kelmą panašus. Toks tvirtai žemėje įaugęs, rimtai padėtas, netgi apsamanojęs
- Buvo laikas, kai tavo sukurtą personažą – treninguotą bičą iš Šiaulių Saulėną – žinojo visa Lietuva. Ar jis tavyje tebegyvena?
- Nebuvo jokio tikslo ar net nedrąsios minties, kad turiu sukurti personažą-fenomeną, kurį pažins visi. Tiesiog vieną rytą radijuje inscenizavome pokalbį iš Šiaulių, kuriame aiškinomės, kas „aplamdė“ NATO oro misijos pilotus.
Tada ir atsirado Saulėns, kuris išaiškino, kad jam nerūpi nei NATO, nei kiti jam nesuprantami žodžiai, tik vienintelis tikslas – įrodyti, kad bet kokie prašalaičiai daugiau tegul nemėgina kabinti vietinių panelių. Po to buvo dar keli reportažai su vyruku iš Bubių ir mes vaizdo kanale „YouTube“ pamatėme, kad įrašai su Saulėnu perklausyti po keliasdešimt tūkstančių kartų. Tada ir prasidėjo...
Ir anuomet į mano realųjį gyvenimą Saulėns retai išlįsdavo. Dabar – dar rečiau. O jei pasirodo, tai toks praprusęs, adaptuotas, nebe toks tiesmukas.
Žinote, kai personažas sensta ar miršta, nereikia versti jo dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Esama kitų žaidimų!
- Ir nė kiek negaila to užmarštin keliaujančio personažo?!
Gal ir gailėtum, jei neturėtumei kitų saviraiškos būdų. Tačiau yra radijas, televizija, renginiai. Kažkada mėginome vieną personažą pagimdyti prievarta. Nieko neišėjo!
Tiesą sakant, šiandien tikrais personažais tampa žmonės iš liaudies. Pasakei vieną kartą „Teip!“ ir visi kartoja. Arba mergaitė, kuri tik vakar melžė karves, o šiandien padaugino naminukės: „Aš noriu šventę švęst!“ Technologijos šiais laikais – visagalės. Neseniai girdėjau: „Gyventi reikia taip, kad tave rastų „Google‘as“, tačiau tavęs nebūtų „Yotube“.“
- Kandumo tau netrūksta, ironijos – taip pat. Kartais net baisu prieiti, kad neįkąstum. Tačiau pažiūri į akis ir supranti – kažin, ar tikrai galėtum kitą įžeisti? Bent pats supranti, kokį savo įvaizdį esi susikūręs?
- Jei sakyčiau, kad jo nekuriu, būtų melas. Tačiau stengiuosi laikytis nuosaikiai. Esu darbininkas ir tiek.
- Nesi iš tų, kurie pasakoja apie asmeninius reikalus. Manai, viešumoje esantis žmogus, jei tik nori, gali pasislėpti ir niekam neatverti savo širdies?
- Suprantu, kad tuomet tampi neįdomus, tavęs nebegaudo fotografai, nesi faršas, iš kurio spauda kepa kotletus. Man toji opozicija, beje, visai patinka!
Gal mažai kas žino, bet baigęs radijo laidą iki penktos vakaro sėdžiu prie kompiuterio ir kuriu reklamų tekstus. Apie muilą, traktorius ar prekybos centrą.
Daug metų vedu radijo laidą, ji klausoma, nes ilgai dirbdami prie mikrofono supratome, kaip ją lipdyti. O kartais, būna, jei nesupranti, tau padeda. Ypač, kai sekmadienio vakarą atsiduri tiesioginiame televizijos eteryje ir turi pabaigti populiariausią projektą „Chorų karai“, nes nėra Vytauto Šapranausko. Tuomet tik džiaugiesi suteikta galimybe ir stengiesi išplaukti savuoju būdu.
- Jau kelerius metus važinėji į „Lietuvos talentų“ atrankas. Kokius žmones matai? Kokią Lietuvą?
- Kiek kartų esu girdėjęs: „Kaunas – baisus miestas!“, „Šiauliuose gyvena vien spekuliantai!“, „Panevėžys – kaimas!“ Žmonės, ką jūs kalbate?! Kai per Kauną praeini su draugais, supranti, kad jis – neįtikėtinas. Negalima turėti jokių išankstinių nuostatų. Renkant talentus – irgi. Kartais žmones į sceną stumia tėvai, mokytojai, nors visiškai aišku, kad to daryti nereiktų.
Pamenu, kartą atėjo dvi mergaitės, pasirodė itin prastai. Na, galvoju, pajuokausiu, įkąsiu. O paskui, staiga, mintis: „O kas, jei tos mergaitės būtų mano sesers dukros?“ – suspaudė širdį. Jas jau nuskriaudė vien todėl, kad atvedė į atranką. Žmonės neįsivaizduoja, kokia siaubinga yra televizijos mašina. Šitas plentvolis nepasigailės, sutraiškys.
Jei nori būti viršūnėje, turi būti Vytautu Šapranausku. Laikaisi viduriuko, viduriuke ir esi. Privalai pasirinkti: būsi pitbuliu ar rotveileriu, kurį visi glosto, bet kuris neturi šeimininko.
- Gal rotveilerius mažiau graužia sąžinė vakarais?
- Anksčiau buvo mada – jei dalyvauji kokioje nors komisijoje, privalai „drožti“ dalyvius, būti bjaurus. Esu taip elgęsis iš savo neišmanymo. Tikra kvailybė, nes svorio turi ir gražūs žodžiai.
- O jei vieną dieną viskas televizijoje pasibaigtų?
- Esu tam pasirengęs. Galėčiau daryti daugybę kitų dalykų: rašyti reklaminius tekstus vakarais, vesti renginius savaitgaliais – tikrai nepražūčiau.
- Ir tuomet gal Palangos Basanavičiaus gatvėje niekas netampytų už marškinių?
- Juk suprantu, kad žmonės žiūri televizorių! Aš irgi spoksodavau pamatęs kokį žinomą žmogų, kai atvažiuodavau į Vilnių. Svarbiausia pačiam negalvoti, kad į tave žiūri. Jei taip galvoji, gali pasidaryti negerai su galva.
- O kaip šalia tavęs jaučiasi žmona Karolina?
- Iš pradžių taip ir sakydavo: „Negaliu eiti, į tave visi žiūri.“ „Tikrai? Aš nieko nepastebiu“, – atsakydavau jai. Dabar įprato.
- Ir prie elektroninių laiškų, kuriuos tau rašo merginos? Gauni nepadorių pasiūlymų?
- Gal ir esama kokių užuominų „Facebook‘o“ žinutėse, tačiau, kai į jas nereaguoji, nieko ir nenutinka. Nutinka tik tiems, kurie įsitraukia į žaidimą. Štai tada ir atsiranda visokios žaliaakės!
- Na, aišku, kad į meilės žinutę neatsakytum. Ko dar negalėtum padaryti? Kaip pasielgti?
- Negaliu pakęsti manipuliacijų žmonėmis ir įvykiais. Taigi, lengvai susimuščiau su bet kuriuo naujųjų populistinių partijų ar visokių keistų spalvų atstovu. Ir televizijos laidos, kurioje jie dalyvautų, tikrai nevesčiau. Geriau jau parodyčiau nuogą užpakalį prieš televizijos kameras. Manau, negalima kvailinti visuomenės, atvirai juoktis ir tyčiotis iš žmonių.
- Na, su tokiais lozungais – tik į politiką!
- Ir tikrai norėčiau! Labai jau maga pažiūrėti, kaip ten viskas iš vidaus. Tik bijau žinoti pernelyg daug ir dėl to jausti nuolatinę grėsmę.
- O jei tau pasiūlytų vesti saldžią televizijos laidą apie gražų gyvenimą?
- Kur reikėtų skaityti redaktoriaus parašytą tekstą? Na, nežinau... Nebent, jei tai man padėtų nutinkuoti naujo namo sienas ir įsistatyti medinius langus. Velniop! Juk tai – lengvi pinigai.
- Tikrai rengiatės statyti namą?
- Tik baisu pradėti! Labai norisi savo žolytės, savo kiemo. Šią vasarą, kai užuodžiau nupjautos žolės kvapą, iškart – vaikystė, erdvės. Iš kur, sakykit, jo, to žolės kvapo, gauti vidury miesto?