Įprastai daugelio Lietuvos rekordų autorius naujam iššūkiui ruošiasi keletą dienų – gamina karkasą, apsirūpina papildomomis priemonėmis, augalais. Baigiamieji darbai, užtrunkantys maždaug tris valandas, atliekami modeliui apsivilkus trapųjį kūrinį, rašoma pranešime spaudai.
Šįkart tuo, kas gimė iš saulėgrąžų, putinų, saulenių, solidago, rykštenės bei kitų augalų, gyvai galėjo pasigrožėti nusprendusieji vakarą praleisti Kaune, „Bernelių užeigos“ restorane Šilainiuose.
„Namuose taip, kaip daugeliui įprasta, paminime tik pagrindines metų šventes. Bet mano senelis, mamos tėtis, turėjo ir savotiškų ritualų, kurių privalėdavo paisyti visi suaugusieji šeimos nariai“, – pasakojo D. Virbilaitė.
Pavyzdžiui, pusryčius, pietus ir vakarienę seneliai valgydavo tiksliai nustatytu, visada tuo pačiu laiku.
„Kai buvau maža, leisdavo anksti nesikelti, o pietauti galėdavau kada tik panorėdavau. Bet tokia išimtis taikyta tik man!, – su šypsena pasakojo D. Virbilaitė, – O va vakarienės, kurią močiutė patiekdavo 18 val., su nekantrumu laukdavau, nes ji būtinai paruošdavo ką nors gardaus“.
Dar vienas Donatos senelio ritualas – dviračiu kartu su anūke važiuoti prie jūros.
„Mano mama gimė ir augo Palangoje. Čia vasaras leisdavau ir aš. Tą dviratį, kurį man buvo nupirkę artimieji, turiu iki šiol – jis dar puikiausiai važiuoja“, – patikino pašnekovė.
Ji neabejoja – tradicijos ir papročiai daugelį žmonių domina, tačiau jų dažniau laikomasi tuomet, kai giminė yra didelė.
„O kai svarbiausiųjų rate tėra septyni, penki ar vos trys asmenys... Švenčių ritualai realybe taip ir nevirsta“, – sakė D. Virbilaitė.
