Nekonkretizuočiau taip. Čia daugiau tokia mano tipo vyro išraiška, požiūris į moterį, tikėjimas, kad ji yra stebuklas. Bet problema yra tada, kai tą stebuklą pasieki: svajonės žlunga. Viskas tavyje miršta iš esmės. Žiūrint kūrybiniu požiūriu, iš tam tikros meninko prizmės, žlunga viskas.
Manau tai - amžina priešprieša. Stengiausi savo dainoje tai pateikti kaip amžiną vyro ir moters problemą. Didysis ieškojimas, bandymas vienas kitą surasti, santykių sužydėjimas - pati gražiausia viso proceso dalis. Bet, kai visa tai įvyksta, stebuklas dingsta. Ne tai, kad dingsta laimė. Ne, dingsta netikėtumas, intriga. Dingsta pats didžiausias įvykis. Šia daina norėjau išreikšti vyro pareigą ir meilę moteriai.
Ar ir kitos dainos bus tokios pat lyriškos kaip pirmoji?
Daugiau kalbėti sunku, nes dar nežinau tekstų. Dar jie iki galo nesusidėlioję. Važiuoju automobiliu, o mintyse sukasi įvairiausi variantai. Albumas turėtų pasirodyti lapkričio viduryje. Vadinasi, turiu dar šešias savaites.Tai po truputį ir rašau.
Naujojoje dainoje skamba žodžiai tu - didžiausia mano žuvis, tu - gražiausias mano įvartis. Ar sutiktum, kad santuoka - vienas svarbiausių gyvenimo įvarčių?
Na taip. Matote, bet paskui gali spardyti kitoje komandoje (šypsosi). Čia jau kaip kas nugyvena. Mano didžiausia žuvis, mano gražiausias įvartis - tai tik metaforos. Taip, tai - atradimo arba siekiamybės džiaugsmas (šypsosi).
Kokia vieta Marijono gyvenime atitenka muzikai ir koncertinei veiklai?
Muzikai, matyt, nesu visiškai skirtas. Nesu jai absoliučiai atsidavęs. Visada derindavau kelias sritis. Jei vienoje vietoje kažkas sudegtų, būtų atsitraukimo galimybė. Manęs nė kiek nežavi džiaugsmas koncertuoti po šešis kartus per savaitę. Tokiu atveju koncertai jau nėra koncertai. Tai -„bapkių“ užsidirbimas. Man norisi turėti koncertinę veiklą, bet tik tiek, kad tai būtų malonu. Kol aš galiu sau leisti tą komfortą, o įsivaizduoju, kad dar galiu, tai ir darysiu.
Nepabodo blaškytis tarp muzikos, televizijos, žurnalistikos?
Niekada neturėjau noro tapti vienos srities specialistu. Aišku, jaučiu, kad gyvenimas po truputį į tai lenkia. Mano gyvenimas taip susiklostė, kad galėjau išbandyti save įvairiose gyvenimo srityse ir negaliu sakyti, kad tai blogai. Bet tai nereiškia, kad į viską žiūriu pro pirštus.
Jei būtų suteiktas antras šansas pradėti viską nuo pradžių... Ar gyventum taip pat?
Taip pat. Tada nelabai žinojau, ko iš gyvenimo noriu ir dabar nelabai žinau. Sako, kad žmogus be svajonių miręs. Tai aš miręs (šypsosi).
Ar negąsdina kūrybės veiklos nestabilumas?
Viskas kažkada prasideda ir baigiasi. Nereikia panikuoti. Buvo laikas, kai „Meilė ir mirtis Veronoje" dainavau aš, o dabar ten dainuoja Mantas. Tik taip supranti, kaip keičiasi pasaulis. Tai natūralu. Tai dabar dėl to išgyventi? Kad viską prarasiu? Nu blemba, nu atleiskit... turiu aš dar sodą, galiu mokytis girininkystės, galiu eiti dirbti eiguliu. Visą laiką yra galimybių. Aišku, jeigu įsivaizduoji, kad čia - tavo karma ir tavo dėsningumas, kad tu visą gyvenimą turi būti žymus bičas, tada nežinau.
Kaip sukiesi iš padėties, jei įkvėpimas taip ir neaplanko?
To įkvėpimo labai dažnai ir neturiu. Įkvėpimas - tikrųjų menininkų sritis. Jie turi tam laiko: gali svaigintis mėnesiais, gali medituoti, gali ieškoti prasmės... Taip, jie sulaukia laiko, kada gali nutapyti vieną paveikslą. O tokia sritis kaip televizija ar laikraštis, ten apie įkvėpimą niekas nekalba. Turi padaryti produktą ir viskas.
O kažkoks įkvėpimas - Viešpatie... Atėjai sergantis ar iš laidotuvių grįžai.. Turi padaryti ir viskas. Periodinėje spaudoje ar telike įkvėpimui - ne vieta...
Marijonai, tai kaip gimsta tavo dainos?
Niekada nebuvo taip, kad staiga atskrido kažkas ir per akimirką susidėliojo tobula daina. Pirmiausia ateina kažkokia melodija, o tada ieškau teksto. O jei turiu tekstą, tai ieškau melodijos. Gal yra žmonių, kuriems atsidaro tiesioginis kanalas su Dievu ar nežinau su kuo... Man tokių kūrybinių įspūdžių nebūna. Kai gerai išgeriu, pasitaiko (šypsosi), bet ryte tam, kas vakar atrodė faina, sakau - ne.
Kaip vertini pirmuosius savo muzikinius bandymus žiūrėdamas iš laiko perspektyvos?
Pirmieji mano kūriniai buvo geriausi. Tuo metu, kai negalvoji apie formatus, apie užsakymus, kai kuri tam, kad būtų gera tavo širdžiai, išeina geriausiai.
Sėkmingai susiklosčiusi karjera, asmeninis gyvenimas - individo nuopelnas? O gal sėkmė?
Ilgą laiką galvojau, kad žmogui viską lemia sėkmė. Bet kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad nė velnio. Yra žmonės pateptieji. Nieko čia nepadarysi. Yra žmonės, kuriems duota daugiau sukurti, daugiau vadovauti, daugiau pasirodyti, daugiau bobų nukabinti... Tai nereiškia, kad tu nesi nepakeičiamas. Tau tai tiesiog duota.
Gali pasidalyti asmeniniu karjeros receptu?
Aš niekad nesikabinau į gyvenimą, nes nežinojau, ko noriu. Galvojau, kad reikia būti šiek tiek nuošaly nuo visuomeninio šurmulio; galvojau, kad reikia susikurti savas taisykles. Dabar man 36 m. Gyvenu pagal paties susikurtas taisykles ir aš vis dar nemiręs. Vadinasi, galima stengtis taip gyventi. Toks - galimas karjeros receptas.
Ar pažiūri kritiškai į save TV ekrane?
Niekad nežiūriu į save. Pernelyg nejauku. Na, matęs esu. Bet mano šeima žino, kai aš ekrane - arba išvažiuoju iš namų, arba nežiūrime tos laidos. Vesdamas laidą jaučiuosi gerai, bet, kad žiūrėčiau į save, tai - ne.
Turėčiau save stebėti dėl daromų klaidų, mimikos... Bet gal mano klaidos ypatingos? Kita vertus, jeigu prigaminsime vienodų bičų, kam tas telikas iš vis reikalingas? Aš gi visą laiką sakiau - arba tave priima tokį koks esi, arba kam tau tada ten išvis lįsti.
