Partizanų dainos – šiuolaikiškai
Marius - šio disko idėjos autorius ir prodiuseris. 5000 egzempliorių dainų rinkinio tiražas per kelis mėnesius parduotas ir išdalytas mokykloms. Šiuo metu rengiamasi leisti papildomus 5000 disko kopijų.
Rinkinio populiarumą, ko gero, lėmė šiuolaikiška pokario dainų traktuotė. 18 gražiausių partizanų dainų atlieka populiarūs aktoriai Andrius Bialobževskis, Vladas Bagdonas, Larisa Kalpokaitė, Gediminas Storpirštis, rašytojas ir dainų kūrėjas Vytautas V.Landsbergis ir kiti. Modernias aranžuotes senoms dainoms sukūrė panevėžietis aktorius, kompozitorius Arnoldas Jalianiauskas. Tad kompaktiniame diske Lietuvos miškuose sukurtos dainos skamba pritariant saksofonui, kontrabosui, mušamiesiems, klavišiniams, akordeonui, smuikui ir gitarai.
Skyrė jaunimui
Marius prisipažįsta šio neįprasto projekto ėmęsis pirmiausia todėl, kad jam pačiam partizanų dainos yra pačios gražiausios. “Kažin kodėl niekas iki šiol nesiėmė jų populiarinti?” - stebisi jis.
Ko gero, lėmė ir asmeninis santykis su pokario istorija. Nemažai Mariaus giminaičių padėjo galvas Punios šile. “Močiutė buvo ryšininkė, žiemą vežiojo partizanus rogėmis pas daktarus. Ji buvo išduota, suimta, kankinta. Paskui išvežta į lagerį ir tremtį. Partizanų dainos siejasi su mano giminės istorija. Bet tai - taip pat ir mano tautos istorija”, - sako disko prodiuseris.
Nors aplinkui buvo labai daug skeptikų, Marius slapta širdyje tikėjo, kad diskas gali būti populiarus. Todėl jam buvo ypač smagu, kad taip dažnai apolitiškumu ir abejingumu tautinėms vertybėms kaltinamas jaunimas šį jo projektą šiltai priėmė. Pasirodė, kad šiuolaikine muzikos kalba pateiktos partizanų dainos jaunimui gali būti artimos ir netgi reikalingos.
Mariaus sumanymas nesiriboja disko platinimu. Kartu leidžiami plakatai bei marškinėliai su partizanų atributika. Kovo – gegužės mėnesiais Alytuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Vilniuje vyks gyvo garso partizanų dainų koncertai.
Išdavystės anatomija
Žinomas televizijos žurnalistas pokario istoriją mėgina suaktualinti ir skaitydamas paskaitas bei vesdamas diskusijas kaimo ir miestelių bendruomenėse. Šiuo metu jis su provincijos žmonėmis gvildena temą “Išdavystės kontūrai naikinant Lietuvos partizanus ir šiuolaikinėje politikoje”. Diskusijose Marius nori iš arčiau pažvelgti į išdavystės fenomeną, svarsto, kada žmonės išduoda dėl naudos, o kada - iš baimės ar pykčio. “Išdavikas išdavikui nelygu, - teigia jis. - Buvo atgailaujančių išdavikų, žinoma, - po laiko, bet buvo ir piktdžiugaujančių”.
Marius primena, kaip sulaikytam Lietuvos partizanų vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui Vilniaus KGB rūmuose buvo surengtas susitikimas su buvusiais draugais ir bendražygiais. “Aštuoniolika buvusių bendražygių sėdėjo prie vieno stalo (kiekvienam teko po litrą stiprios naminės) ir įkalbinėjo: “Jonai, papasakok viską, pamatysi, bus geras gyvenimas, tau atleis...”
Tai daug ką parodo. Pirmiausia, vienybės stoką, antra, konformizmą, kuris lydėjo lietuvių tautą per visą sovietmetį”, - svarsto į pokarį giliau bandantis pažvelgti žurnalistas.
Lietuvio būdo bruožai
Marius įsitikinęs, jog lietuviai yra viena iš Europos tautų, kentusių daugiausia pažeminimo - ypač baudžiavos laikais. “Lietuviui įprasta būti kažkieno malonėje. Amžinatilsį Romualdas Sikorskis yra pasakęs, kad lietuviai – veršių tauta. Nors tai nėra pats taikliausias apibūdinimas, bet, manau, jeigu tas veršiškumas ir pasireiškia, jis dažniausiai kyla iš noro ramiai gyventi. Dažniausiai ir pokariu tie, kurie nepalaikė partizanų ir valstybingumo idėjos, sakydavo: “Ai, prisitaikykime”. Jie siekė ne kažkokios naudos, bet pirmiausia norėjo ramiai gyventi”, - mano žurnalistas.
Mariaus nuomone, tas ramaus gyvenimo noras ir šiandien labiausiai trukdo formuotis pilietinei visuomenei. “Kai diskusijose svarstoma, kuris politikas - geras, kuris - blogas, dažnas ištaria: tu man pasakyk, aš tada žinosiu, kurį rinkti”. Tokį požiūrį, Mariaus nuomone, lemia atsakomybės stygius. O jeigu žmogus kratosi atsakomybės, jis nėra pakankamai laisvas.
Laisvės kovotojus maitino kaimas
Marius didžiuojasi, kad partizanų kova parodė, jog lietuvių tautos organizmas nebuvo visiškai pažeistas nuolankumo. Ir kad to nuolankumo mažiausia buvo kaime: “Reikia pripažinti, kad į partizanus daugiausia ėjo kaimo bernai. Ir netgi tie patys karininkai,- nors ne kažin kiek jų buvo,- irgi buvo kilę iš kaimo. Galime didžiuotis, kad pasipriešinimas okupantams kilo iš paprastų kaimo žmonių”.
Anot žurnalisto, J.Žemaitis-Vytautas buvo suskaičiavęs, kad Jungtinėje Kęstučio apygardoje, kuriai jis vadovavo prieš tapdamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadu, vienam partizanui teko trys keturi legaliai gyvenantieji kaime: ūkininkai, ryšininkai, žmonės, kurie suteikdavo pastogę, šelpdavo, informuodavo ir pan.
Kasdienybės didvyriškumas
Ar progų didvyriškumui pasireikšti galima atrasti tik istorinių lūžių laikais? Klausiamas, ar kasdienybėje pasitaiko tokių situacijų, Marius pastebi, kad jam asmeniškai yra labai svarbus žodis ”budėti”. T. y. nuolat budėti ties savo sąžine. Turėti aiškią vertybių sistemą ir nepasidaryti pernelyg atlaidžiam sau.
„Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas sakydavo, kad reikia stengtis lipti į kalną ir stengtis būti viršūnių žmogumi. Man atrodo, kad kasdienybėje nereikia būti tik praktiškam, labai gerai viską apskaičiuoti, būti suvalkietiškai taupiam, žemaitiškai nuosaikiam ir atsargiam, kartu reikėtų nuolat galvoti apie tai, kam ir kodėl aš čia esu ir ką galiu padaryti, kad, pavyzdžiui, būčiau artimas su kaimynu, kad sutarčiau su bendradarbiu. Tai yra tikroji laimė, o ne materialūs dalykai“, - įsitikinęs pašnekovas.
Neslepia religingumo
Televizijos žinių vedėjas atvirai deklaruoja, kad yra praktikuojantis katalikas ir tai jam netrukdo būti geru žurnalistu. “Esu prastas katalikas, ne kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią, ir išpažinties buvau ne vakar ir ne praėjusį mėnesį. Nelaikau savęs teisuoliu, tiesiog nebijau drąsiai pasakyti, kad esu tikintis, aiškiai deklaruoju savo nuostatas. Darbe dėl to kolegų pašaipų ar priekaištų nesulaukiu”, - prisipažįsta jis.
Marius svarsto, kad ir į žurnalisto profesiją jį savaip pastūmėjo Dievas. Iš pradžių jis buvo apsisprendęs studijuoti istoriją. Bet paskutinę naktį prieš nešdamas dokumentus pajuto kitą postūmį. “Man visada patiko informacija, gilinimasis, knygos, bendravimas ir nusprendžiau, kad vis dėlto pabandysiu stoti į žurnalistiką. Dabar galvoju, kad žmogaus gyvenime nėra atsitiktinumų. Aišku, kad žmogų veda Dievo ranka. Dievas duoda progas, o mes apsisprendžiame, pasirinkti ar ne”.
Teigiamų žinių mėgėjas
BTV žinias vedantis M.Jančius prisipažįsta neretai su kolegomis susiginčijantis dėl to, kurį reportažą rodyti pirmą. Kolegų manymu, didžiausio žiūrovų dėmesio susilaukia pranešimai apie nelaimingus atsitikimus ar politines machinacijas. Mariaus bando įtikinti, kad žmonėms patraukli ir teigiama informacija.
“Man labai patinka stebėti, kaip žmonės žiūri žinias. Būna labai smagu, kai reportažas apie Užgavėnes arba paukščių sugrįžimą jiems yra dienos naujiena. Manau, tokios žinios gali prailginti gyvenimą”.
Be to, žinių vedėjo nuomone, dažnas lietuvis gerai pažįsta Egipto, Turkijos įžymybes, bet per mažai žino apie Lietuvą. Žiniomis iš įvairių Lietuvos kampelių, jo nuomone, tą susidomėjimą galima labai lengvai sužadinti ir paskatinti tautiečius keliauti bei geriau pažinti savąjį kraštą.
Mėgsta pabendrauti su kaimiečiais
Nors gimė ir užaugo Vilniuje, Marių vis labiau traukia kaimas ir maži miesteliai. “Man tiesiog patinka saulėtą gegužės dieną sėsti į traukinį (ne į automobilį) ir pavažiuoti, pavyzdžiui, iki Marcinkonių ar iki Zervynų, pereiti per kaimą, pašnekėti su dzūkeliais. Vieni eina į sporto klubus, augina raumenis ir aiškina, kad tai teikia sveikatą. Kiti su buteliu nuvažiuoja prie ežero. Man niekas neatstos bendravimo su tikru nuoširdžiu žmogumi. O tikras - nebūtinai tas, kuris daug ir gražiai šneka, gražiai apsirengęs ar stengiasi gražiai pasirodyti.
Vilniuje rengiama daug vakarėlių, į kuriuos renkasi žinomi žmonės. Aš jų vengiu kaip velnias kryžiaus. Kartais pagalvoju, kad tuose vakarėliuose dalyvaujantys žmonės neįtaria turintys psichinės sanklodos nukrypimų. Jie negali be dėmesio, jiems būtina pasirodyti, fotografuotis. Kaime žmonės stengiasi būti savimi, ir aš labiausiai atsigaunu bendraudamas su jais. Tų susitikimų pasiilgstu”, - prisipažįsta Marius Jančius.
