Kažkada, labai seniai, kai dar neegzistavo internetas, „metalo“ muzikos mėgėjai nuolatos susirašinėdavo. Per savaitę gaudavau nuo trisdešimt iki penkiasdešimt laiškų iš viso pasaulio. Net iš Pietų Amerikos ir Japonijos! Ir pats rašydavau. Dabar susirašinėjimas persikėlė į internetą. Informacija apie mane – taip pat. Galima rasti netgi namų adresą, o jis, beje, nepasikeitė! Klausi, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad grupė „Regredior“ pasaulyje buvo populiaresnė už ŽAS. Jau vien todėl, kad su „Regredior“ išleidome vinilo plokštelę ir kompaktinį diską Belgijoje.
Neįtikėtina! Tais laikais?
Man irgi juokinga, kai muzikantai giriasi: albumą išleidome užsienyje. Mes irgi leidome, tik apie tai niekas nerašė... Choras (ŽAS narys Linas Zareckas – aut. past.), praėjusiais metais nuvažiavęs į sunkiosios muzikos festivalį Vokietijoje, rado iki šiol parduodamų „Regredior“ įrašų.
Jeigu dabar paprašyčiau padainuoti bent vieną „gabalą“ iš tų laikų...
Pirmiausia reikėtų ne dainuoti, o kriokti! Galvoju... Ne, viso nuo pradžios iki galo nebepadainuočiau. Kitų „metalo“ grupių – taip. „Sepulturos“, pavyzdžiui... Žinai, nuo to laiko praėjo penkiolika metų. Netgi ŽAS pirmųjų dainų neprisiminčiau.
Ar „Regredior“ turėjo pasauliui pasakyti daugiau nei ŽAS?
Tai buvo visiškai skirtingos kultūros. „Regredior“ – maištas, protestas, mistika... ŽAS nuo pradžių yra projektas tam, kad mums patiems būtų linksma. O jei dar linksma kitiems, išvis „fun“.
Koks tu buvai „metaliniais“ laikais?
Niūrus cinikas, mano mintys skraidydavo paraleliniuose pasauliuose, gyvenimas buvo nevertinamas, žmogiškoji egzistencija – taip pat. Rašydamas dainų tekstus, buvau visiškai „nuvažiavęs“...
Psichologas tikriausiai pasakytų, kad tai – kokių nors kompleksų išraiška...
O man atrodo, kad maištas. Reikia prisiminti, grojome dar sovietų laikais. Tokių keistuolių nebuvo daug. Maištavome prieš visuomenę, norėjome išsiskirti, kitaip atrodyti nei visi. Nešiojome ilgus plaukus, odines striukes, auskarus. Kartais dėl tokios išvaizdos tekdavo ir į snukį gauti!
Galėjote tuo didžiuotis! Smūgiai už tai, kad kitaip atrodote, lyg įprasmino jūsų būtį...
Na, nežinau nežinau... Kartą mane taip suspardė, kad visą savaitę negalėjau juoktis, matyt, keletas šonkaulių buvo lūžę... Niekada pirmas nesiveldavau į konfliktus. Tai Choras priklausė tokiai „metalistų“ grupei, kuri visur lįsdavo. Mano draugai buvo ramūs ir inteligentiški. Tokie ir liko...
Ar tau, „metalistui“ ilgais plaukais, nebūdavo sunku susirasti merginų?
Atvirai? Visos „metalistės“ būdavo baisios! Nors su pirma žmona susipažinau dar tais laikais, kai nešiojau grandines ir odinę striukę. Dabar aš gerokai pagražėjęs...
Ir esi labai inteligentiškas vyras...
Už tai turėčiau dėkoti tėvams. Senelis, Smetonos kariuomenės karininkas, man paliko ne tik paveikslus, bet ir išmokė keleto svarbių dalykų: privalu gerbti vyresniuosius, moteris ir patį save. Jei gerbi save, gerbi ir kitus.
Ar aštuoniolikos į niūrią galvą ilgais plaukais neateidavo mintis apie savižudybę?
Esu pernelyg didelis savimyla... Be to, maniau, kad šitam gyvenime galima nuveikti ką nors labai gražaus, tada teisingai pereiti į kitą lygmenį. Vaikystėje pas tetą vartydavau teismo medicinos knygas. Savižudžiai įspūdžio man nepadarė. Vėliau, kai pats pradėjau dirbti ligoninėje, net minties nebuvo.
Dirbai ligoninėje?
Tai buvo alternatyvi tarnyba Lietuvos kariuomenėje... Kadangi kariuomenė tais laikais tik pradėjo kurtis, o kareiviai metus tarnaudavo ir automato negaudavo rankose palaikyti, nusprendžiau, kad taip bus geriau. Be to, ir plaukus būtų liepę nusiskusti... Medicina mane visada domino. Netgi kirbėjo mintis stoti į Medicinos institutą. Ligoninėje man patiko dirbti. Ir dabar, kai sutinku pažįstamus gydytojus ar seseles, jie mane geru žodžiu mini. Aš juos – irgi.
Ar jie tavęs neklausia, kodėl taip ir nepradėjai studijuoti medicinos?
Klausia. Buvau iš tų, kurie viskuo domėjosi, kad ir dvokdavo, kad ir kraujai bėgdavo! Bet… Prasidėjo „žasai“, o medicina taip ir liko. Nors kirba, kirba ir dabar!
Ir kaip gyventi žmogui be išsilavinimo?
Tik popieriaus trūksta, o išsilavinimo – nemanau. Gal aš neturiu išsimokslinimo? Literatūros mokytoja visada sakydavo: „Išsimokslinimas ir išsilavinimas – du skirtingi dalykai“. Iš tiesų visai čia nesiteisinu...
Aš tavęs ir nekaltinu...
Vieną kartą stojau į aukštąją mokyklą. Norėjau būti aktoriumi. Muzikos akademijoje perėjau du atrankinius etapus, o trečiame iškritau. Dabar galvoju: gerai, kad neįstojau! Beje, medicinos studijos mane gąsdino, nes reikia labai ilgai mokytis, o aš esu tinginys. Nejaučiu komplekso dėl to, kad stalčiuje neguli aukštojo mokslo baigimo diplomas. Nauji pažįstami dažnai nustemba, kai pasakau, kad nesu jokių mokslų baigęs...
Matyt, kaip krepšininkas Rolandas Skaisgirys knygas skaitai...
Skaitau. Turiu silpnybę. Domiuosi budizmu. Jau kokie penkeri metai.
Pasidavei madai?
Nežinau, ar madai... Nemanau, kad prieš penkerius metus buvo labai madinga tuo domėtis. Pirmąsias knygas perskaičiau prieš aštuonerius metus, kai brolis išvažiavo gyventi į Ameriką. Nepriklausau jokiai budistų organizacijai, nevažinėju į vienuolynus, budistų centrus, nors žinau, kur jie visi įsikūrę. Budizmas atitinka mano natūrą. Ši filosofija turi vieną labai gerą frazę: „Budizme nereikia ieškoti mokytojo, jis ateina pats, kai ateina laikas“. Tai aš labai ir „nesiparinu“. Jeigu kada nors jį sutiksiu, bus puiku. Su niekuo apie tą budizmą per daug nediskutuoju, į jokius seminarus nevaikštau, kai Dalai Lama atskrido, prie oro uosto jo nelaukiau. Čikagoje gyvenantis mano brolis kartais lankosi budistų vienuolynuose, apie tai pasikalbame susitikę. Jis papasakoja savo išgyvenimus, aš išdėstau savo supratimą ir mintis. Gali nuvažiuoti į Tibetą, užsidaryti uoloje ir sėdėti joje dvidešimt metų, bet išeisi toks pat nenušvitęs, kaip į ją įėjai. Gali gyventi Lietuvoje, visai apie tai negalvoti ir pasiekti nirvaną. Dar budistai sako: „Jeigu savo kelyje sutikai Budą, užmušk jį“. Tai reiškia, kad eini blogu keliu, įsivaizduoji, jog esi nušvitęs. Nelaukiu nirvanos, nesitikiu nušvisti, turiu paprastesnių tikslų, kuriuos, tikiuosi, budizmas padės įgyvendinti.
Ar budizmas tau padėtų, jei staiga pultum į gilią depresiją?
Nuolatos skaitant budizmo knygas, formuojasi požiūris. Į daugelį dalykų pradėjau žiūrėti ramiau. Budizmas man padėjo išgyventi skyrybas. Iš pradžių su žmona smarkiai pykomės. Knygos mane išmokė užgniaužti pyktį, nusiraminti. Mano ramybė sukeldavo dar didesnius buvusios žmonos pykčio priepuolius.
O kodėl knygos tau nepadėjo išsaugoti santuokos?
Neverta sau meluoti! Jeigu jautiesi blogai, kam to reikia? Jeigu matai, kad santykiai nesiklosto, kam save prievartauti? Mes ir taip dažnai paklūstame Pareigai. Dirbame darbus, kurie mums nepatinka, bendraujame su žmonėmis, kurie mums nėra malonūs. Budizmas nuo šito mane išgydė: nepatinka – nedirbu, nenoriu – nesikalbu. Su Giedre buvome susituokę šešerius metus. Trejus gyvenome nenormaliai. Buvo visiškai aišku, kad normaliai gyventi jau nebesugebėsime. Trūko ryžto pasakyti: viskas, baigiam!
O ko jau nesiryžti? Vaikų juk neturėjote…
Taip tik atrodo, kad niekas netrukdo, o žingsnį žengti baugu, ir tiek. Kaip čia dabar? Imsim ir išsiskirsim?!
Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo “Žmonės” numeryje.
