Viskas prasidėjo nuo „vidiako“
- Iš televizijos ekrano prapuolėte daugiau nei prieš pusmetį, kokios buvo priežastys ir ką veikiate dabar?
- Iš „Tango TV“ išėjau po Naujųjų metų, tiesiog taip nutarėme su televizijos vadovybe. Galiu pasakyti, kad nesijaučiau išsikvėpęs, ir laida buvo populiari, tačiau supratau, kad man reikia pokyčių. Svarbiausias dalykas dabar mano gyvenime yra studijos Muzikos akademijoje. Studijuoju kino režisūrą trečiame kurse. Esu pamišęs dėl kino.
- Bet iš pradžių buvote pamišęs dėl televizijos?
- Taip. Televizijoje sukiojausi nuo vaikystės, mokykla man visai nerūpėjo. Video aparatūrą pirmąkart pamačiau, kai man buvo 10 metų. Po žemės drebėjimo mus evakavo į Rusiją, kur gyvenome pusantrų metų. „Vidiakas“ man buvo tikras kosmosas: juostą gali sukti, stabdyti, daryti su filmu, ką tik nori. Kai grįžome į Armėniją, giminaitis Kirovakano miestelyje įsteigė televiziją ir ji tapo visu mano gyvenimu, vieta, kur aš noriu būti. Sugalvodavau šimtus priežasčių, kad tik išprašyčiau tėtį ten nuvežti. Jei nebūtų privalu eiti į mokyklą, iš televizijos niekas nebūtų iškrapštęs. Tryniausi tryniausi, paskui zyziau zyziau ir galiausiai mane priėmė dirbti.
Dvylikametis operatorius
- Kiek jums tada buvo metų?
- Dvylika. Per palydovą man leido įrašyti užsienio žinias ir jas retransliuoti. O paskui įsibėgėjau - dirbau ir operatoriumi, ir montuotoju. O kai baigiau mokyklą, 16-os atvažiavau gyventi į Lietuvą. Apsistojau pas gimines Šiauliuose ir pusę metų nieko neveikiau. Paskui atsibodo trankytis ir sukti ratus aplink tą „Auksinį berniuką“. Atvažiavo senelis ir nuėjome kartu į Šiaulių televiziją ieškoti man darbo. Keista, bet direktorius priėmė. Aštuonerius metus su nedidelėmis pertraukomis dirbau operatoriumi.
- Ką veikėte per tas pertraukas?
- Išeidavau keliems mėnesiams arba metams. Vis kokius smulkius darbelius padirbdavau. Buvau išvažiavęs į Vokietiją, prekiavau automobiliais. Paskui išvažiavau gyventi į Vilnių, įsidarbinau vienoje televizijoje montuotoju.
- Kas pakvietė jus į eterį?
- Gera mano draugė Jurga Pukenytė. Vedžiau laidą „Arbata su citrina“, pats tą laidą ir montuodavau. Paskui buvo laida „Tango TV“, vėliau - „Skanus savaitgalis su Maratu“. Keista buvo dirbti vedėju. Kol buvau anapus ekrano, mėgau patarinėti, kur žiūrėti ir kaip kalbėti, tačiau kai atsidūriau vedėjo kailyje, patarimų pačiam prireikė. Laidas įrašinėdavau, paskui peržiūrėdavau, analizuodavau. Nepatikau sau, vaizdas mane erzino. Bet laikui bėgant į save išmokau žiūrėti kaip į televizijos personažą.
Nuo populiarumo – į užsienį
- Kaip išgyvenote populiarumą?
- Oi (atsidūsta). Tai buvo kažkas baisaus, tik pasirodžiau eteryje, mane pradėjo atpažinti. Pamenu jau po kelių laidų sustojau degalinėje prie Panevėžio, priėjo vyras, paprašė autografo ir kartu nusifotografuoti. Nuraudau kaip uoga, maniau, mirsiu iš gėdos. Atsimenu, kad plačiai šypsojausi. Net nemaniau, kad jau po kelių laidų žmogų užgriūna dėmesys. Populiarumas tapo našta, atėmė gyvenimo privatumą. Todėl labai gerai pasijausdavau, kai išvažiuodavau į užsienį, kur manęs niekas nepažįsta. Paskui pripratau. O dabar, nors ir nebedirbu televizijoje, populiarumas nėra „pasibaigęs“, žmonės mane atpažįsta.
- Dabar esate tik studentas, svajojantis sukurti savo filmą?
- Nevisai taip. Paraleliai darbui televizijoje visąlaik turėjau smulkių darbelių – režisavau, filmavau ir montavau įvairias reklamėles. Ir dabar dirbu vienoje kompanijoje. Kurti filmą kol kas neplanuoju, tam reikia kruopščiai ir ilgai ruoštis – kol kas tik mokausi. Minčių, aišku, yra, negali gi žmogus eiti ir visąlaik tik sau po kojomis žiūrėti. Domiuosi ir fotografija, neseniai nusipirkau porą objektyvų.
Armėnas be užstalių
- O kulinaro įvaizdis jums buvo priklijuotas dirbtinai?
- Visi armėnai iš prigimties yra kulinarai, nepažįstu nė vieno, kuris nemokėtų gaminti. Tačiau iš tikrųjų aš moku, bet nemėgstu gaminti, namie nieko nekepu, neverdu, užstalių pas mane taip pat nebūna, valgau armėniškuose restoranuose.
- Vilniaus senamiestyje šimto metų senumo name nusipirkote ir baigiate įsirengti butą, galbūt tai – dar vienas jūsų verslas?
- Tikrai ne, nesiverčiu iš nekilnojamojo turto, dabar butą nuomojuosi, o greit kelsiuosi į senamiestį.
- Vienas?
- Gal vienas, o gal sesuo kartu gyvens. Tatjana taip pat gyvena Vilniuje, mokėsi Vilniaus Gedimino technikos universitete, o magistratūros studijas tęs Mykolo Riomerio universitete. Tėvai su jaunesniuoju broliu Ašotu gyvena Šiauliuose.
Paskutinė stotelė – Armėnija
- Kiek laiko nebuvote tėvynėje?
- 13 metų. Bet nieko nepamiršau, iki šiol jaučiu kalnų trauką, manau, kad armėnas – daugiau nei tautybė.
- O kuo jus pakerėjo plokščioji Lietuva?
- Lietuvos gamta man labai patinka, va kad dar kalnų būtų! Būtų nerealu!
- Lietuva – paskutinis jūsų maršruto taškas?
- Ne, paskutinė mano stotelė bus Armėnija. O kur gyvensiu iki to – nežinau. Dabar turiu viską, ko man reikia. Šalia yra tėvai, brolis, sesuo. Turtai nėra mano siekiamybė. Užtenka turėti, kur gyventi ir ką valgyti. Jachtos su malūnsparniais ant denio man nereikia. Man svarbesni vidiniai dalykai, mano mąstymas, profesija.
Šeimą sukurti – ne namą pastatyti
- O šeima?
- Aš manau, kad šeima nėra namas, kurį būtinai reikia pastatyti. Ji atsiranda arba ne. Nesuprantu tokio plano: aš einu ieškoti žmonos, arba: aš būtinai turiu vesti ir susilaukti vaikų. Šeimai reikia subręsti, jos turi trūkti kaip oro, kaip vandens.
- Bet vienoje televizijos laidoje ieškojote žmonos?
- Tai buvo žaidimas, pokštas, iš tikrųjų nė viena rimta mergina manimi nesusidomėjo. Visos norėjo papulti į „teliką“ ir pasimaivyti prieš kamerą.
- Ar tėvai nespaudžia vesti?
- Spaudžia ir kartais pavadina senberniu. Ir draugai pagaili: koks tu vargšas, vienišas. Bet aš manau, kad pirmiausia reikia būti sąžiningam prieš save. Vesiu, kai pajausiu.