Nusikrato civilizacijos naštą
Dėmesio jos asmenybei niekad netrūko. Ši moteris mėgsta iššūkius. Kitiems jie atrodo drastiški, jai pačiai – savaime suprantami ir būtini.
Iš užgriuvusios naujos dėmesio lavinos ir nuovargio politikė vadavosi savo sodyboje grėbdama pernykščius lapus ir sodindama rožes. Fiziškai pavargusi, bet atgaivinusi protą, vakare prisėdo prie darbo dokumentų.
„Sodyba – tai mano ramybės oazė. Joje nusimetu miesčioniškos civilizacijos naštą ir lieku savimi. Įsiklausau į tylą, grožiuosi žvaigždėtu dangumi, srauniu upeliu. Pajuntu gamtos amžinybės ir žmonių triukšmingo ir primityvaus pasaulio kontrastą“, – apie gyvenimą už Seimo sienų ir rutiniškos kasdienybės ribų kalbėjo Marija Aušrinė.
Gražią pavasario dieną mūsų pokalbis nejučia virto nedidele, bet jaudinančia išpažintimi. Moters, kuri negailestingai vadinama juodąja našle akmeniniu veidu.
Be brangiausio žmogaus
Gegužę bus dveji metai, kai į sodybą Labanore keliauja viena. Jos gyvenime nebėra paties brangiausio žmogaus – vyro Rolando Pavilionio. Buvusį Vilniaus universiteto rektorių, Europos Parlamento narį pakirto sunki liga. Pavilioniai kartu pragyveno 37 metus.
„Mes buvome lyg dvi obuolio pusės. Aš turėjau didžiausią gyvenimo dovaną – protingą, jautrų, talentingą, supratingą, mane mylintį žmogų. Jo netektį lig šiol išgyvenu. Ir tik dabar atsigaunu“, – rinkdama žodžius kalbėjo parlamentarė.
Mintis įsigyti sodybą miške kilo R.Pavilioniui. Jo žmona, tuo metu dėsčiusi Vilniaus universitete, tam pritarė.
Supa gamtos grožis
„Rolandą įkvėpė amerikiečių rašytojas Henry Davidas Thoreau, kurio knygą „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ jis išvertė į lietuvių kalbą. Šis romanas teigia, kad žmogus gamtoje dvasiškai atgimsta, priartėja prie gyvenimo esmės, suvokia materialių daiktų kaupimo beprasmybę.
Žmogus gamtoje riekia dvasinę duoną, tampa gamtos dalimi, ima mąstyti, mokytis iš gamtos paprastumo ir grožio“, – vyro įkvėpimo šaltinį apibūdino M.A.Pavilionienė.
Ji šyptelėja, kad pernai po pėdų operacijos, kai negalėjo daug vaikščioti, savo sodyboje praleido prašmatniausias dviejų mėnesių atostogas.
Abiejų sukurtas pasaulis
Gyvenimą miške Pavilioniai kūrė beveik dvidešimt metų. Lūšnos vietoje buvo suręstas namas, vėliau perstatyta pirtis ir garažas. R.Pavilionis iš statybininkų išmoko meistrystės paslapčių ir daugelį darbų atliko savo rankomis. Universiteto rektorius su užsidegimu kalė lentelėmis sienas ir lubas, klojo grindis, dažė, lakavo.
„Taip sukūrėme mūsų pasaulį. Sodyboje viskas atrodė ir atrodo kitaip – žmonių neapykanta vienas kitam, kenkimas vienas kitam, apkalbos. Tai – absurdas ir tuštybė. Sodyba grąžina fizines ir dvasines jėgas“, – apie savo ramybės oazę kalbėjo M.A.Pavilionienė.
Seimo narė sodyboje mėgsta sodinti gėles, stebėti žydinčius jų plotus žolės ir žaliuojančių medžių fone. Daržų beveik nėra – kelios lysvės žieminių svogūnų, petražolių, krapų, kartais pasėja morkų ir burokėlių. Sodyboje gyveno katė, bet dabar gyvūnų nėra.
„Labai myliu gyvūnus, tačiau skaudu jų netekti. Dabar džiaugiuosi vaikaitės Gabrielės šuneliais“, – su šypsena pasakojo politikė.
Skausmą gena šalin
Ar po vyro minties nedrasko mintys, kad čia viskas padaryta jo rankomis, o jo paties nebėra?
„Supratau, kad negaliu leisti skausmui manęs naikinti. Šiandien save kaltinu dėl dvasinio silpnumo minučių ir mintyse atsiprašau žmonių, kurie mane regėjo silpną. Kiekvienas žmogus pats turi įveikti dvasinį skausmą, nes tai yra žmogaus gyvenimo dalis. Kartais nekenčiu savęs už savo silpnumą“, – stoiškai atsako Marija Aušrinė ir, tarsi pabūgusi savo minčių, tarstelėja: „Tik nerašykite sentimentaliai.“
Jos žodžiais, sodyboje daugiausia bendrauja su savimi. Ir būdinga tiesia maniera priduria: „Kaimynai, deja, išmiršta. Bendrauju su tais, kurie gyvena su manimi – mama, marčiomis, sūnumis, penkiais vaikaičiais, draugais.“
Teatro pamokos išliko
Klausantis Marijos Aušrinės kartais atrodo, kad jos žodžiai teatrališki, tarsi sklistų nuo scenos. Ir tai arti tiesos. Tai ne arogantiška poza – scena buvo jos gyvenimo dalis. Parlamentarė išaugo žinomų aktorių šeimoje, kurią gyvenimas vėtė ir mėtė. Jos tėvas Vladas Sipaitis, grįžęs iš tremties, į šeimą nebegrįžo. Mama aktorė gyveno su kitu vyru, taip pat aktoriumi. Jis Marijai Aušrinei buvo kaip tikras tėvas.
Būsimąją parlamentarę nuo mažens supo teatro bohema. Vienu metu persikėlusi iš Kauno į Vilnių šeima glaudėsi teatro grimuotojų patalpose, nes neturėjo buto. Marija Aušrinė ketino tapti aktore, tačiau nebuvo priimta į tuometę konservatoriją. Ji išgirdo, kad yra pernelyg racionali. Mergina įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos.
Myli abiejų santuokų sūnus
„Supratau, kad padariau klaidą“, – tiek apie pirmąją santuoką, tetrukusią pusantrų metų, pasakė M.A.Pavilionienė. Iš jos liko sūnus Šarūnas Šaltis, baigęs teisę, bet pasukęs į verslą ir gyvenantis užsienyje.
„Mūsų santykiai buvo sudėtingi, nes tai – pirmojo vyro sūnus. Gal jis jautėsi nuskriaustas, nes atsirado kita šeima, kitas vaikas. Tačiau tai daugiau jo fantazijos. Jis nuėjo sunkų kelią. Aš jį gerbiu, jis mane laiko pavyzdžiu. Mes puikiai sutariame“, – apie savo vyresnįjį sūnų kalbėjo Marija Aušrinė.
„Jaunesnysis sūnus Žygimantas dirba Užsienio reikalų ministerijoje sekretoriumi. Aš žaviuosi juo, kiek daug jis paėmė iš mūsų su vyru. Matau mūsų kūdikį ir mane džiugina, kad jį visi labai myli“, – nušvitusiu veidu tęsė moteris. Jaunatviška, elegantiška močiutė turi šešis vaikaičius. Tris – Šarūno, tris – Žygimanto.
Nesutiko leistis pažabojama
Habilituota daktarė profesorė, viena akademinio feminizmo judėjimo pradininkių Lietuvoje, straipsnių ir knygų žmogaus būties, teisių ir lyčių problemų klausimais autorė.
Kodėl akademinio mokslo elito atstovė pasuko į politiką?
„Negalėjau kęsti neteisybės. Pasitariau su vyru. Jis mane padrąsino: „Eik“, – prisiminė prieš penkerius metus įvykusį apsisprendimą M.A.Pavilionienė. Ji buvo išrinkta į Seimą.
Taip universiteto profesorė tapo aktyvi nušalintojo prezidento Rolando Pakso gynėja. Tačiau praėjusių metų pabaigoje M.A.Pavilionienė atsiribojo nuo Liberalų demokratų partijos.
Jos žodžiais, esminis lūžis įvyko dėl reiškiamo liberalaus požiūrio į seksualines mažumas: „Man buvo pasakyta: tu negali to daryti. Tai varžė mano interesus, raiškos būdą. Manęs ėmė privengti, žiūrėjo kaip į agentę. Perėjau į Socialdemokratų frakciją, vėliau tapau šios partijos nare.“
Dėl posto – jokių iliuzijų
Garsėjanti aštriu charakteriu ir nevaržoma nuomone M.A.Pavilionienė tikina netapsianti švietimo ir mokslo ministre: „Jokių iliuzijų neturiu.“ Argumentų neslepia. Jai nepatinka pastaruosius metus vykusi mokslo reforma. Seimo narei nepriimtina, kad buvusi sistema buvo griaunama, kaip kadaise kolūkiai. Jai neatrodo pavykęs suskaidytas vidurinis mokslas, kelia nerimą stiprėjantis aukštųjų mokyklų komercinimas, neatrodo realūs mokytojų reikalavimai.
Marija Aušrinė žino: taip kalbėdama nebus populiari. Bet kada ji to bijojo?
Laisvę abortams? Taip!
Ketinamas svarstyti abortus Lietuvoje draudžiantis įstatymas M.A.Pavilionienei primena inkvizicijos laikus.
Keliais telefonais apie šį įstatymą savo kabinete kalbanti politikė primena karingą komisarę.
„Neįtikima, koks melas sklinda iš Lenkijos parlamentarų lūpų. Jie nepripažįsta pogrindinių abortų, moterų mirtingumo ir nepilnamečių nėštumo. Jie ketina suvaržyti moterų teises Lietuvoje. Aš puikiai žinau statistiką – kiek moterų mirė ir tapo invalidėmis, nes neturėjo pasirinkimo. Todėl Lenkija vadinama moterų pragaru. Ar moters kūnas priklauso Seimui ir Bažnyčiai? Mane lenkų parlamentarų žodžiai įžeidė“, – piktinosi Lietuvos feminisčių flagmane vadinama politikė, Seime surengusi atsakomąjį smūgį iš Lenkijos atvykusiems parlamentarams, gyrusiems abortų draudimo įstatymo privalumus.
Įsakydavo sau būti stipriai
„Man lig šiol sunku be Rolando. Jis neišėjo staiga, sirgo vienuolika su puse metų. Reikėjo gyventi, dirbti, jį palaikyti, rašyti knygas. Negalėjau parodyti net mažiausio silpnumo, nes turėjau padėti jam ir išlikti pati“, – apie didžiausius ir sunkiausius išgyvenimus kalbėjo geležine laikoma moteris.
Iš kur ji sėmėsi dvasios jėgų? „Iš savo mąstymo ir valios, kai liepdavau sau taip elgtis. Ir dabar aš taip gyvenu. Galbūt kam nors norisi mane matyti silpną, bet tokio malonumo nesuteiksiu niekam. Net kai bus labai blogai, pagalbos neprašysiu iš nieko“, – lyg užkeikimas nuskambėjo Marijos Aušrinės žodžiai.
„Anksčiau drovėdavausi, o dabar jau išmokau pasakyti žmogui, kad jis yra labai gražus. Gražus tampi, jei labai sieki ir nori“, – šypsojosi parlamentarė.
M.A.Pavilionienė sako, kad darbas ir buvimas su žmonėmis buvo didžiausi jos sielos gydytojai, o sunkiausi gyvenimo metai išmokė džiaugtis.
