Mantas Stonkus spektaklyje vaidina berniuko agresoriaus tėvą – turtingą ir arogantišką advokatą – Armandą Daugirdą. Realiame gyvenime jis taip yra dviejų panašaus amžiaus vaikų – Cecilijos (11 m.) ir Pranciškaus (8 m.) – tėtis.
Aktorius prisipažino, kad su panašia situacija, kokią matome spektaklyje, vaikystėje yra susidūręs ir pats. Jam su tėvais teko eiti pas kito vaiko tėvus spręsti konfliktinės situacijos, rašoma pranešime spaudai.
– Mantai, ar galėtum palyginti, koks tėvas esi tu ir koks yra tavo personažas Armandas spektaklyje?
– Sakyčiau, Armandas yra labai normalus tėvas. Jis tikrai sudėtingo charakterio, bet vis dėlto nėra kažkuo išskirtinis. Jis nelepina savo vaikų. Daug dirba, kad išlaikytų šeimą. Jis beveik neturi laiko, kurį galėtų praleisti su vaikais. Kartais atrodo, kad lyg to ir norėtų, bet pabuvęs nors trumpai, mieliau vėl eina tvarkyti savo reikalų į suaugusiųjų pasaulį.
Mano gi gyvenimiškas atvejis yra gerokai kitoks. Aš gyvenu labai patogiai ir galiu visą dėmesį bei laiką skirti savo vaikams, kai esu su jais ir visą dėmesį savo reikalams, kai esu be jų.
– Kalbi apie po skyrybų susidėliojusį grafiką, kai vaikai dalį laiko praleidžia su mama, o dalį su tavimi?
– Taip. Iš tiesų, mūsų šeimos modelis susidėliojo toks gana aiškus ir iš anksto planuojamas. Jis leidžia labai tiksliai paskirstyti laiką. Dar ir mano darbo specifika tokia, kad galiu prisiderinti. Tiesą sakant, nuskambės kiek žiaurokai, bet tėvų skyrybos kartais vaikams gali išeiti į naudą. Ir ne tik vaikams, visiems.
– Tavo personažas Armandas scenoje dažnai nevynioja žodžių į vatą. Kalba atvirai, griežtai ir grubokai. O kaip tu bendrauji su savo vaikais?
– Psichologai sako, kad su vaikais reikia kalbėtis, kaip su sau lygiais. Tai stengiuosi to laikytis. Jei matau, kad vaikas auga ir bando žengti į suaugusiųjų pasaulį, turiu jam labai aiškiai ir be užuolankų papasakoti, koks tai pasaulis ir kas jo laukia. Ir tada tegul apsisprendžia: eiti ten dabar, ar dar pabūti vaiku. Stengiuosi, kad jie daug ką suprastų nepagražintai ir neiškreiptai. Noriu, kad išsiugdytų aukštą socialinį intelektą. O šiaip, aš esu tikrai griežtas tėvas. Kartais net labai griežtas. Ne tironas, bet yra namuose taisyklės, kurių reikia laikytis.
– Kokios pagrindinės namų taisyklės galioja tavo vaikams?
– Nėra jos kažkuo išskirtinės. Viena gal kiek retesnė, kuri mūsų šeimoje svarbi – gerbti kitų poilsį. Mes visi turime labai daug intensyvių reikalų už namų ribų, todėl namai tampa ta vieta, kur norisi užsiimti ramiomis veiklomis, pailsėti, atsipalaiduoti. Ir šis noras turi būti gerbiamas visų šeimos narių. Taip pat yra tokios bendro pobūdžio taisyklės, kurios daugelyje šeimų nusistovi: skaityti knygas, pasikloti lovas, susidėlioti drabužius, skalbinius susirinkti, vakarieniauti visiems drauge prie bendro stalo ir be telefonų. Mano vaikai pusę dešimtos privalo eiti miegoti. Čia ir dėl jų gerovės ši taisyklė nusistovėjusi, ir dėl mūsų. Ir gana lengva maniškiams jos laikytis. Turbūt todėl, kad labai užimti dienomis būna. Natūraliai pavargsta ir patys užsinori miego.
– Pažiūrėjus spektaklį, vieną bendrą vardiklį tarp tavęs ir Armando tikrai galima išvesti: jūs abu dėl savo šeimos gerklę perkąstumėte...
– Tikrai taip. Galiu apie savo šeimą juokauti, galiu stand-up pasirodymuose ar tinklalaidėse gana kandžiai pašnekėti. Bet visa tai yra žanro rėmuose, tai nesu aš. Tai vienoks ar kitoks mano kuriamas personažas. O kai nelieka personažo... Jei kas bandytų nors kažkaip paliesti mano vaikus, šeimą, tikrai labai greitai pasigailėtų. Ta prasme mes su Armandu visiškai vienodi. O ir šiaip, Armandas, didele dalimi ir esu aš. Tik jis – advokatas, todėl labai jaučia ribą, už kurios jam nebegalima eiti. Aš šia prasme esu mažiau jautrus.
– Esi gyvenime patyręs situacijų tokių, kaip spektaklyje?
– Oi... esu. Tik ne kaip tėvas, o būdamas pats vaiku. Ir ne tik panašią, bet net beveik identišką. Esu su savo tėvais pas kito vaiko tėvus ėjęs situacijos aptarti. Ir atsiprašinėjęs už savo elgesį esu. Nedetalizuokim, bet tikrai yra buvę. Pasakysiu, kaip sako Armandas: berniukai yra berniukai. Ir savo vyriškumo ribas vieną kartą turi išbandyti.
– Ir ką supratai išbandęs?
– Man nepatiko būti mušeika. Nėra to manyje natūraliai. Tas atvejis leido suprasti, kad smurtas problemų nesprendžia, tik jas gilina. Ir kenčia tiek nukentėjusysis, tiek smurtaujantis.
– Tiek komedija „Gal nedarom tragedijos“, tiek tavo stand-up pasirodymai ar tinklalaidės nėra skirti vaikams. Ar taviškiai žino ir suvokia, ką tu veiki?
– Mūsų vaikai gimė ir augo neįprastoje aplinkoje – abu jų tėvai yra pakankamai garsūs ir užsiima savita veikla. Jie nuo mažens mato mane scenoje ir tikrai supranta, ką veikiu. Dabar jau tiek paaugę, kad gali patys rasti internete nemažai informacijos, jei tik nori. Tai ir nėra labai prasmės kažką slėpti. Norės, tai paskaitys, kad spektaklyje, pavyzdžiui, keikiamasi. Juk yra apraše prie bilietų aiškiai parašyta. Jie reaguoja į mano darbą, kaip į savaime suprantamą procesą ir domisi juo tiek pat, kiek ir kiti vaikai domisi tėvų darbu – minimaliai. Galbūt, kai bus jau suaugę, susiras senus mano pasirodymus ar spektaklių ištraukas ir pasakys savo nuomonę. O dabar jiems nuoširdžiai nerūpi.
– Ar tu tėvas, kuris linki vaikams eiti tavo profesinėmis pėdomis, ar kaip tik nori atgrasyti nuo aktoriaus/komiko karjeros?
– Jei jiems sektųsi taip pat gerai, kaip man, kodėl ne? Aš neturiu griežtos nuostatos šiuo klausimu. Jie turi gabumų, matau juos jau dabar. Tačiau, ar susies savo gyvenimą su scena, ar kaip tik nutols į kažkokią visai kitą sritį – jų kelias. Jei reikėtų spėti, sakyčiau, kad toli nuo scenos nenueis, per daug tos įtakos jų gyvenimuose, bet laikas parodys.
Komedija „Gal nedarom tragedijos“: spalio 4 d. – Tauragėje, 6 d. – Jonavoje, 7 d. – Šiauliuose, 10 d. – Radviliškyje, 11 d. – Panevėžyje, 13 d. – Utenoje, 14 d. – Kaune, 29 d. – Mažeikiuose, lapkričio 3 d. – Vilniuje, 7 d. – Klaipėdoje, 8 d. – Alytuje, 11 d. – Marijampolėje, 26 d. – Šiauliuose.
