- Papasakok, kas labiausiai įstrigę atmintyje iš darželio laikų?
- Darželį aš lankiau Lazdijų mieste, kuriame ir gimiau. Atsimenu, kad iš pradžių pradėjau lankyti lopšelį-darželį, paskui ėjau į darželį, nes tai buvo dvi skirtingos vietos. Darželyje dirbo auklėtojos ir auklytės, bet jų vardų dabar nebeatsimenu.
Vienas įsimintinų įvykių iš lopšelio-darželio buvo tas, kad aš sugebėjau įsikišti į nosį akmenuką ir sukelti baisią paniką, nes niekam to akmens iš mano nosies iškrapštyti nepavyko. Su auklėtoja labai nervinomės, o tada – mano didžiausiam siaubui – auklėtoja į darželį iškvietė mano tėvą. Atvažiavęs jis susidorojo su mano bėda. Regis, išpūčiau tą akmenį iš nosies, buvo ir kraujo. O kai grįžome namo, tėvas mane paklupdė kambary, ir aš klūpojau kampe net nežinau, kiek laiko, nes taip buvau nubaustas už savo elgesį.
Tai vienas prisiminimas. O kitas – daina, kurią dainuodavome:
„Rodos, ir vargo nebuvo,
Ir skausmo upeliai išdžiūvo.
Tu viską dabar pamiršai,
Kai neša mus valso garsai, valso garsai... (Pastaba – tai žodžiai iš dainos „Motinos valsas“).
Neatsimenu, ar dainuodavom mes, vaikai, tiesiog man ši daina asocijuojasi su lopšeliu-darželiu.
Iš darželio laikų pamenu, kad visą dieną veikdavo radijo taškas. Vidurdienį per radiją tiesiogiai transliuodavo, kaip muša Katedros bokštas, o po to, regis, skaitydavo žinias. Tiesa, dar atsimenu rytinę mankštą per radiją. Mes patys, žinoma, nedarydavome tos mankštos, tiesiog atsimenu, kad mes būdami savo grupėje kažkodėl tos mankštos klausydavome.
- Ar atsimeni vaikus, su kuriais lankei darželį?
- Nelabai, gal tik keletą. Atsimenu tokį savo draugą Čepanonį. Aš buvau kietas, bet jis buvo dar kietesnis. Mes buvome du tokie zavadylos (pastaba – išsišokėliai, sukurstantys ir kitus krėsti eibes). Buvau dar, atrodo, vieną mergaitę įsižiūrėjęs, bet nieko apie ją negalėčiau dabar pasakyti.
Tiesa, iš darželio dar pamenu daugiau situacijų su mergaitėmis. Sykį nuėjome į tualetą, ten buvo vienas vaikas, kuris atlikinėjo savo reikalą, o mes pastebėjome, kad jis neturi pimpaliuko. Mes buvome baisiai nustebę ir paklausėme, kas jam atsitiko. Juokingiausia buvo tai, kad jis (kaip vėliau suvokiau, tai buvo ji) atsakė: „Man jį išoperavo“. Šitą dalyką labai gerai atsimenu. Mes labai stebėjomės, o paskui ėmėme bijoti, kad ir mums gali išoperuoti (juokiasi).
- Štai iš kur gali kilti baimės... Ar dar kokių baimių atsinešei iš darželio laikų?
- Dar bijojau auklyčių, nes atsimenu vieną tokį epizodą. Mes miegodavome lovose, kurios būdavo ištraukiamos iš sieninių spintų. Vienusyk buvo ištraukiamos dvi lovos, o šalia dar dvi. Taigi, miegodavome ketvertukais. Žinoma, pats blogiausias dalykas darželyje buvo tai, kad apskritai liepdavo miegoti, kai visai to nenorėdavai.
Pamenu, kad mano lova stovėjo lygiagrečiai su mergaitės lova. Tiksliau tariant, aš ne miegojau, o dainuodavau dainas. Atsimenu, sovietmečiu buvo rodomas animacinis filmas apie pionierių, kurį baltagvardiečiai nužudė, ir jame skambėjo tokia daina: „Орлёнок, орлёнок, мой верный товарищ...“ (liet. k. „Ereli, ereli, mano ištikimas drauge...“; daina „Erelis“; ). Man traukiant tą dainą, pamenu, atbėgo auklytė, nuklojo mane ir pradėjo vanoti šlapiu skuduru sakydama „Aš tau tuoj parodysiu erelį...“ Tokie mano prisiminimai apie darželį.
- Visi atsiminimai yra gana ekstremalūs. O ar yra kokių nors gerų įvykių, kurie įstrigo atmintyje?
- Manau, kad kol esame vaikai, įsimename kitokius įvykius nei suaugusieji. Kai esi suaugęs, dažnai mėgsti prisiminti gerus įvykius. O vaikui, ko gero, pasaulis atrodo geras savaime. Kol esi vaikas, tau pasaulis atrodo tiek gražus, kad atsimeni tik tai, kas buvo ne taip. Pavyzdžiui, atsimenu, kad mano tėvai kažkada pavėlavo į darželį manęs pasiimti, ir aš buvau likęs vienintelis vaikas. Verkiu, laukiu, o tėvai vis negrįžta iš darbo ir neateina manęs.
Beje, pamenu, kad darželio teritorijoje buvo metalinė raketa. Tiesa, tokios raketos tais laikais stovėdavo visur... Žodžiu, aš kažkokiu būdu sugebėjau toje raketoje per ilgai užsibūti. Nepamenu, ar neišlipau iš jos, nes buvo baisu, ar dėl kokios kitos priežasties, bet atėję į darželį tėvai labai ilgai manęs niekur nerado. Darželyje buvo kilusi panika, o aš tiesiog sėdėjau raketoje. Dabar bandau susivokti, bet niekaip savo elgesio negaliu sau paaiškinti (juokiasi).
Žinoma, atsimenu ir tokius dalykus, kaip supimasis sūpynėmis. Prisimenu, kaip supdamasis praskėliau galvą vienam berniukui. Tai didžiausia vaikų klaida – kai tu supiesi sūpynėmis, kažkuris būtinai atropoja ir eina tiesiai pas tave dėl ko nors pasikalbėti. Tuomet gauna sūpynėmis į kaktą ir kruvinas krenta ant žemės. Pamenu, atvažiavo greitoji medicinos pagalba, prisistatė medikai, lyg ir bandau atsiprašyti, bet atsiprašymo jau niekam nebereikia...
- Nepaisant išlikusių ne itin malonių atsiminimų, ar tuo metu patiko lankyti darželį?
- Nemanau, kad tuo metu savęs to klausiau. Nors, tiesą sakant, manau, kad iš pradžių nenorėjau eiti į lopšelį-darželį ir verkdavau. Tačiau paskui tiesiog suvokiau, kad taip reikia, ir ėjau. Negaliu sakyti, kad tai buvo vargas.
Žinoma, darželyje vienas blogiausių dalykų būdavo maistas. Darželio maistas buvo siaubingas. Būtent todėl iki šios dienos nevalgau kiaušinių: tuo atžvilgiu darželis „pradėjo“, o mokykla „pridėjo“. Atsimenu, darželyje būdavo duodama siaubingos balintos sriubos, kurią kažkodėl vadindavo „daržovių“. Iš tiesų joje, t. y. šiltame balsvame skystyje, plaukiodavo keli gabalėliai moliūgo... Atsimenu, kad ne aš vienas, o beveik visa grupė valgydavome ir žiaukčiodavome... Bet kai griežtos auklytės kaip prižiūrėtojai vaikšto aplinkui, tu net neturi galimybės atsisakyti. Žinoma, gali bandyti išstoti iš „darželio gretų“, bet kas tau leis (juokiasi). Kita vertus, vaikas juk dažnai nenori daug valgyti arba nori valgyti visuomet ką nors viena, pavyzdžiui, batoną su pienu.
Aš manau, kad darželyje mus tiesiog palauždavo. Tiesiog buvo kiti laikai. Tikrai nebuvo taip, kad galėtum pasiskųsti, atbėgtų tavo tėvai ir aiškintų vedėjai, kaip dirbti. Tais laikais niekas neklausdavo. Buvo įsigalėjęs principas „visi gali ir tu gali“.
Iš tiesų todėl mes tokie ir užaugome – šiek tiek skeptikai. Dabar tėvai labai šokinėja aplink savo vaikus, o mūsų karta turi labai didelę toleranciją įvairioms, net ir nelabai teigiamoms elgesio apraiškoms, nes patys esame tai patyrę ir dėl to labai nesipiktiname.
- Šiandien galima rinktis, į kurį lopšelį-darželį ar darželį nori vesti savo vaiką. Be to, galima lankyti privatų darželį. Jei turėtum vaikų, į kokį darželį juos vestum?
- Aš esu žiaurus kapitalistas ir vertinu viską iš piniginės pusės. Jei turi pinigų ir gali samdyti auklę, samdai auklę. Jei neturi tiek, bet turi pakankamai, kad galėtum leisti vaiką į privatų darželį, renkiesi jį. Iš kalbų su pažįstamomis šeimomis suprantu, kad privatūs darželiai yra labai brangūs. Taigi, jei privačiam darželiui pinigų neturi, bet privalai dirbti, o vaiko namie su degtukais palikti nenori, leidi vaiką ten, kur išgali. Kaip gyvenimas tave verčia elgtis, taip ir turi daryti. Daug nesvarstai.
- Kadangi prakalbome apie vaikus namie, sakyk, ką manai apie tai, kad norima pailginti amžių, iki kurio vaikas negali būti paliekamas vienas?
- Tiesą pasakius, aš daug ko šiuolaikiniame pasaulyje nesuprantu. Aš suprantu, kad jis keičiasi, kad reikia prisitaikyti. Šiandien yra kitos taisyklės ir kitos galimybės. Viską duoda galimybės. Jeigu žmonės gali leisti sau kelti tokius klausimus, vadinasi, jie yra teisingi.
Tiesiog mano vaikystės laikais tokių klausimų žmonės sau nekėlė – tėvai dirbdavo, o vaikais rūpindavosi darželiai. Tai nebuvo jokia bėda. Tiesiog žinojai, kad ryte mama tau užmauna tas baisias pėdkelnes ir nuveda į darželį. Vakare mama pasiima, o pėdkelnės būna žalios, nes tu ropojai po žolę. Tada gauni velnių nuo mamos, o ryte procesas kartojasi: maunamos naujos ar išskalbtos pėdkelnės, vakare tave vėl pasiima, vėl gauni velnių ir vėl namo. Viskas būdavo aiškiai sudėliota ir nebūdavai nustebęs, kad tai vyksta. Manau, kad tai buvo savotiškas to laikotarpio žavesys ir skurdas.
- Vadinasi, sakai, kad lankydamas darželį išėjai tam tikrą gyvenimo mokyklą. Tačiau teigi, kad turėdamas galimybę, vaikams samdytum auklę arba leistum į privatų darželį. Kodėl?
- Todėl, kad egzistuoja hierarchija. Žmonės skiriasi savo galimybėmis. Tais laikais negalėjai skirstyti, nes visi buvo vienodi. Pavyzdžiui, aš buvau inteligento vaikas, o minėtas mano draugas Čepanonis buvo proletaro vaikas. Atrodė, kad lyg ir priklausei kitam socialiniam sluoksniui, bet iš esmės buvai toks pats. Visi buvo absoliučiai lygūs. Visi valgė darželyje tą pačią baisią sriubą.
Tačiau dabar gyvename kitoje epochoje, ir tai normalu. Dabar paklausi savęs, ar norėtum leisti savo vaiką į darželį kartu su taksisto vaiku (tebūnie tai perkeltinė prasmė, nes neturiu nieko prieš taksistus). Juk tu savo vaiką labai myli ir nori jam visko geriausio. Jei turi pasirinkimą, tai normalu, kad galėdamas rinktis, tu rinksies geriausia, ką išgali.
- O kas yra geriausias ugdymas?
- Aš nežinau, nes neturiu vaikų. Bet galiu susidaryti nuomonę iš to, ką sako vaikus auginantys mano draugai. Be jokios abejonės, niekas iš pramogų verslo ar televizijos pasaulio nesigiria, kad leidžia savo vaiką į kažkokį darželį kažkokiame rajone, kur šalia yra parduotuvė, ir vaikas gali susišaudyti cigarečių.
Juk visi kalba taip: „Štai radau darželį pačiame centre, labai gudrus pavadinimas, labai geras darželis.“ Aš juos puikiai suprantu – tėvai myli savo vaikus ir intuityviai įsivaizduoja, kad kai kurie darželiai yra geresni. Tais laikais, kai aš lankiau darželį, visuomenė situacijos nekvestionavo, viskas buvo labai paprasta.
- Jeigu galėtum grįžti į tuos laikus, kai lankei darželį, ar norėtum ką nors pakeisti?
- Išvaryčiau auklytes (garsiai juokiasi). Ne, aš juokauju. Jos nebuvo blogos. Tiesiog man labai sunku vertinti, nes tuomet buvau dar vaikas.
- Tokiu atveju įdomu, ar, vaikystėje galėdamas rinktis, būtum norėjęs eiti į darželį, ar, sakykime, būtum mieliau likęs namuose su aukle? Ar apskritai darželio lankymas tau buvo vertinga patirtis?
- Aš būčiau ėjęs į darželį. Taip, vienareikšmiškai. Aš buvau vienturtis vaikas šeimoje. Gyvendamas suvoki savo gyvenimo pasekmes. Žmonėms, augantiems kolektyve, neabejotinai visuomet yra lengviau. Jie turi daug progų apsitrinti. Jie sugeba komunikuoti, jie mokosi, jie būna su kitais žmonėmis. Kadangi nė vienam žmogui nepavyks nugyventi gyvenimo vienam, socializacija yra ypač geras dalykas. Taigi, darželis man tikrai nėra jokia blogybė.
Pateiksiu pavyzdį. Sakykime, daug vyrų yra tarnavę kariuomenėje. Maždaug 99 procentai jų sakys, kad kariuomenė apskritai yra blogis ir kvailystė, bet iš jų maždaug 95 procentai pasakys: „Gerai, kad aš ten buvau“. Juk tai dalis mūsų gyvenimo, o mes nemėgstame jo keikti. Turiu vieną draugą, kuris sako, kad užmiega tik tada, kai pradeda prisiminti kariuomenę. Ne blogus dalykus, o tiesiog ten praleistą laiką. Manau, kad laikas darželyje tam tikra prasme išgyvenamas panašiai. Galėčiau pasakyti, kad mokykla man buvo kur kas baisesnis potyris nei darželis. Mokykla buvo išties kažkas siaubingo. Ypač tam tikru laikotarpiu, kai tampi paaugliu, mokykla, regis, tampa žudymo priemone.
O darželyje buvo smagu. Juk ten gerai leisdavome laiką – ateidavome, valgydavome tos nekenčiamos sriubos, bėgiodavome lauke, žaisdavome indėnus, ropodavome žole, supdavomės sūpynėmis...
Ačiū už pokalbį.
