Nemalonia patirtimi žurnalistė pasidalijo socialinio tinklo paskyroje.
„Norėdama save apsaugoti turiu parašyti šį tekstą, kurio kuo puikiausiai galėjo nebūti. Bet agresyvūs ligoniai yra nejuokinga.
Prieš kurį laiką atostogavau Preiloje. Nuostabiame kaimelyje su nuostabiais žmonėmis. Ten rugsėjį yra pasakų kraštas, pabandykite, kas nebandėte.
Tikriausiai koks juodasis mėnulis buvo užplaukęs, nes vaikštant mišku atsitiko keisčiausias dalykas. Prie manęs, maklinėjančios po mišką ir pamiškę, sustojo kažkokia moteris su dviračiu, į kurią aš iš pradžių nekreipiau dėmesio, nes 1) susirašinėjau su savo kolege; 2) bendravau su savo kompanija; 3) buvau užsiėmusi su savo šunimi.
Aš periferiniu regėjimu lyg ir mačiau, kad ta moteris į mane žiūri, bet pirminis instinktas visada yra nesusireikšminti. Taigi, nesusireikšminau. Paskui jau matėsi, kad ji į mane spokso. Grįžtant iš miško į kelią ji man pradėjo rodyti keistus ženklus. Liguistai markstytis, kaišioti liežuvį, pirštais į save kviesti, šiuos keistai judinant.
Gerokai sutrikusi paklausiau jos: „Ar jūs man kažką rodėte?“, o ši gana agresyviai puolė: „Ką aš galėčiau jums rodyti?“. Pasakiau, kad man tikriausiai pasirodė, palinkėjau geros dienos, aišku, gal tai padariau kiek ironiškai, bet iš esmės agresijos, net ir pasyvios, ji iš manęs nesulaukė. Ir nuėjome.
Einant atsisukus matėsi, kad ji fotografuoja (ar filmuoja). Tai darė ir to trumpo pokalbio metu. Nuėjus toliau pasimatė, kad, prieš tai važiavusi į kitą pusę, apsisuko judėti atgal link mūsų. Nusprendžiau, kad ir mums reikia eiti atgal, nes toliau nuo kaimelio judėti aš elementariai bijojau, nes toji moteris pasirodė gerokai nestabili. Žmonių beveik nėra, o toliau jų greičiausiai bus tik mažiau.
Judant link jos, jai link mūsų, išsitraukiau telefoną ir ėmiau filmuoti. Ji darė tą patį. Kol galų gale įvyko dar vienas žodinis mūsų susidūrimas. Bandžiau išsiaiškinti, kas jai yra. Moteris ir toliau elgėsi ir atsakinėjo neadekvačiai. Vapėjo kažką apie tai, kad aš turėčiau žinoti, kas ji yra. Po to sakė, kad jei žinočiau, kas ji yra, tai aš čia net nestovėčiau (neieškokit logikos, bet šiaip jau tai priimu kaip grasinimą). Ji kalbėjo apie tai, kaip ją seku. Vėliau paklausė, kaip Užkalnis gyvena, taigi, akivaizdu, ji žinojo, kas aš esu. Andrius, beje, šios ypatos taip pat nėra matęs akyse.
Moters akys buvo labai šiurpiai išsiplėtusios, intonacija agresyvi, labai garsi ir, na, kažkokia nenormali. Aš galvojau, kad žmogus ant narkotikų sėdęs. Kitas spėjimas – šizofrenija.
Tada paklausiau jos, kodėl ji mane fotografuoja. Ji atsakė, kad tai aš ją filmuoju. Pasakiau, kad nufilmavau ją tik gerokai po pirmojo mūsų susidūrimo, iki tol to nedariau. Ji pasakė, kad meluoju. Pasiūliau pažiūrėti mano telefoną. Ji pasižiūrėjo, nerado ten nuotraukų, pasakė, kad ištryniau. Atidariau jai „recently deleted“ aplanką (neseniai ištrintos nuotraukos). Ten jų neradusi pasakė, kad aš ją apgaudinėju, nes ji neišmano technologijų.
Moteriai – iki 40-ies metų, ji neatrodo taip, lyg visai nemokėtų telefonu naudotis. Mano aštuoniasdešimtmetė babos sesuo – ir ta turi tiek įgūdžių, taigi, mano užmačia apgauti jauną moterį, kaip suprantate, būtų gana keista.
Kadangi ji nebeleido mums judėti toliau, sekė, iškvietėme policiją. Ji ir toliau mane filmavo (ar fotografavo), taigi aš ją irgi nufotografavau.
Policijos laukiant moteris ir toliau akimis bei rankomis atlikinėjo keistus judesius, nepaliaudama merkė man akį. Kai paklausiau, ar jai nereikia pagalbos, atsakė, kad tai aš jai mirksiu, tai ji man atmirksi atgal. Visą kitą laiką ji iš tiesų, regis, nemirksėjo. Bet aš tai žmogus, kuris natūraliai mirksi. Tik, patys suprantate, yra skirtumas tarp mirksėjimo ir akies merkimo. Aš jai akies nemerkiau.
Policija ją apklausė, ji pasiteisino, kad pagalvojusi, jog tai aš ją filmavau. Pati teigė ištrynusi mano nuotraukas (spėju, pamelavo, nes nieko rodant jos nemačiau) ir per pareigūną paprašė, kad ir aš ištrinčiau jos atvaizdą. Pareigūnui atsakiau, kad neištrinsiu, nes nuotraukos man gali būti reikalingos, jei ji ir toliau mane persekios.
Pareigūnas, beje, būna tikrai labai adekvatus, kiek galėjo, tiek padėjo.
Vėliau, Preiloje, jau grįžus namo, triskart mačiau tą moterį sukant ratus aplink išsinuomotus namus. Pranešiau namo šeimininkei, kad jei kas nutiktų, yra moteris, kuri mane galimai persekioja, ir kad policija jos tapatybę žino.
Dėl ko rašau šį tekstą, tai nes šiandien ta pati moteris atsirado visai netoliese mano namų Vilniuje. Ar ji mane atsekė, aš nežinau, bet atėjo iš už nugaros. Ji ir toliau mane fotografavo. Ir toliau keistai šypsojosi ir markstėsi.
Mano telefone yra jos atvaizdas, kaip ir sakiau, policija žino jos tapatybę. Šiandien atvaizdo dar neviešinsiu, bet jei ta ligonė ir toliau atsidurs mano akiratyje, padarysiu tai nedvejodama ir kreipsiuosi į visas žiniasklaidos priemones. Taip pat dar kartą kreipsiuosi ir į policiją. Šiandien susidūrėme vietoje, kurioje, mano žiniomis, yra kameros, taigi, turėtų matytis, kas ką seka ir kas pirmas išsitraukia telefoną fotografuoti.
Spėčiau, kad visgi liga, bet kai ant stalo – mano saugumo klausimas, tai man vienodai žydi sodai, serga ji ar vartoja narkotikus. Jei ir toliau būsiu persekiojama, ginsiuosi.
*Papildymas. Greičiausiai toji moteris Preiloje jau stebėjo mane anksčiau nei šis susidūrimas, nes du kartus iš toli mačiau keistai ir nepaliaujamai spoksančią moterį su turbanu, bet ir tada kažkaip nesusireikšminau – tikinau save, kad ne į mane. Be to, rega nėra mano stiprioji pusė, tai tikrai galvojau, kad elementariai neįžiūriu, o ji tikriausiai kur nors į gamtą vėpso“, – savo istorija pasidalijo žurnalistė.
