Pirmoje dienoraščio „Su 1952 metų FOR aplink Kubą“ dalyje sužinokite: ką paliko Al Capone, kodėl taksi vairuotojai choru dainuoja sutartines, ką vakarienei paruošė Máma Cubána, kodėl frazė „No, gracias, amigo!“ yra pati populiariausia, kaip Fordas tapo „For“ ir kas vietoj čeburekų parduodama pliaže.
...kartais ne mes pasirenkame draugus, bet jie mus...
„Mano mašiną vairavo senelis. Tai buvo jo mašina, o dabar priklauso man“, – veždamas iš oro uosto į senąją Havaną pasakoja taksi vairuotojas Daniel. „Pagal šalies įstatus niekam negalime parduoti senų automobilių, nei užsieniečiams, nei patiems kubiečiams. Tiesą sakant, ir nenoriu – tai labai gera mašina: 1952 metų FOR!“
„Tai gal Ford?“ – patikslinu vairuotoją. „Taip, taip – For! Ši mašina yra For!“ – mano patikslinimą patikslina jis. Vėliau sužinome, kad dėl politinių pažiūrų daugelis amerikietiškų prekės ženklų yra keičiami iš principo. Populiariausias pasaulyje gėrimas taip pat egzistuoja ir Kuboje, tačiau jis vadinasi „TuKola“. „Po 59-tų revoliucijos daug kas pasikeitė negrįžtamai ir nuo tada jau niekas nesikeičia. Lozungai – ir tie visur vienodi: „Tėvynė arba mirtis!“, „Lygybė – brolybė!“. Socializmas... Bet ką aš čia apie politiką? Mielieji, Kuboje – pati geriausia muzika, patikėkit! Vėliau nuvešiu jus į labai gerą salsos klubą! Juk mėgstate muziką, tiesa?“ – įdomią kelionės pradžią ir gerą toną užduoda mūsų vairuotojas Daniel.
Dar nespėjame išlipti iš taksi, o jau penki vyrukai pribėga ir mūsų nuostabai siūlo: „Taxi? Taxi?“
Galvoju, gal čia toks bajeris, bet ne – jie rimtai mums siūlo taksi, nors mes dar nespėjome išlipti iš taksi. „O kaip jūs, chebra, manote, kuo mes čia atvažiavome?“ – paklausiu taksistų gaujos, rodydamas į mūsų taksi. „Gerai, gerai, nebūtina įsižeisti, tik paklausėm, gal sakau reik pavežti? O, kita vertus, kam eiti pėsti, jei galima ir pavažiuoti? Tai kaip, gal taxi, amigo?“. Ilgainiui suprantu, kad frazė „No, gracias, amigo!“ yra tokia pat dažna, kaip „taxi, amigo?“, „papi, por favor...“ ar „buenos dias“.
Įsikuriame jaukiuose namuose pas storą senjorą, kuri nepasako savo vardo: „Galite mane vadinti Máma Cubána. Aš labai skaniai gaminu valgyti, bet jūs kaip norite, galite valgyti ir restorane, tik supraskite, kad pas mane skaniau ir pigiau, o restorane permokėsite, maistas bus nešviežias ir pagamintas be meilės, va!“ – savo argumentais mus įtikina Máma Cubána, ir mes apsilaižydami pirštus vakarienei sukertame po gardų omarą (ką jau kalbėti apie vaisius, garnyrus, sultis, kubietišką kavą ir šeimininkės rūpestį). Po vakarienės į vieną ranką paimu smuiką, į parankę žmoną, ir patraukiame vakarinėmis Havanos senamiesčio gatvelėmis.
Čia tai bent, kiek senų automobilių! Visi jie dar važiuoja, ir tai tikrai ne muziejus – tai Havanos centrinė gatvė šalia vieno įspūdingiausių Kubos statinių – Kapitolijaus (tarp kitko – tai Vašingtono Kapitolijaus kopija). Žmonės kalba, kad kažkada Fidelis trenkė kumščiu į stalą ir pasakė: „Mes turime didesnį Kapitolijų nei Vašingtone!“. Štai, mes ir šalia. Stebėdami žmonių temperamentą vaikštinėjame vakarėjančiomis gatvėmis. Gražu. Įdomu. Smalsu...
Užeiname į vieną klubą – salsa, užeiname į kitą – salsa, restorane – salsa, gatvėje – irgi salsa. Trimito pasažai vilioja, kaip ir Kubos chineteros vienišus vyrus iš Italijos ar Vokietijos. Havanos cigaro kvapas, upeliai romo ir linguojantys moterų klubai taip dera prie šilto klimato, senovinės architektūros bei gausybės Al Capone‘s laikais paliktų kadilakų (ir žinoma aptakių formų For). Sentimentaliai atrodo ir rusiškos volgos, moskvičiai bei lados. Greitai priprantame ir prie keliais balsais „dainuojamų“ taksistų sutartinių: „Taxi, taxi, taxi, taxi!“ Truputį svaigsta galva, matyt pradedam įsimylėti iš naujo! O gal tai Kuba? (Turiu minty kaip reiškinį...)
„Ką čia turi?“ – rodydamas į mano smuiką gergždžiančiu balsu paklausia maždaug 50 metų juodaodis su gitara ant peties. „Čia smuikas“ – atsakau, ir vyriškis įsakmiai paprašo, kad pagročiau. „Čia, gatvėje?“ – paklausiu. „Taip, čia, gatvėje, o kur gi daugiau?“ – su tokia nuostaba atrėžia žmogus, rodos, būčiau pasakęs visišką nesąmonę. „Juk nėra skirtumo, kur groti! Arba tu groji arba tu negroji, štai ir viskas! Tai ar tu groji?“ – daugiau klausti nereikia, patikiu, kad groti reikia. Juolab, kad muzikuoti Havanoje, visai šalia Kapitolijaus, yra stipru. Vos man palietus smuiko stygas, nepažįstamasis pradeda akomponuoti gitara. Oho, jis groja dieviškai... Aplink mus susirenka žmonių būrelis. Viena daina, antra, trečia ir nepažįstamasis nusišypso: „Mano vardas Abelis. Aš esu džiazo atlikėjas. Man patinka kaip tu groji smuiku – lekiam į vieną klubą, kuriame kaip tik šiandien dainuoja žymi Kubos atlikėja ir gera mano draugė. Po jos koncerto galėsime publikai pagroti ir mes. Ne gatvėje. Scenoje!“
„Jūs turbūt grojate geriausioje Kubos grupėje ir turite daug koncertų?“ – paklausiu Abelio važiuojant taksi iš klubo po puikaus improvizuoto mudviejų koncerto. Muzikantas atsidūsta, kad jau kuris laikas sėdi be darbo, o tai, kad jis gerai groja – menkniekis, juk Kuboje visi gerai groja...
„Ką gi, atgal į 50-uosius?“ – susižvalgome su žmonele ir 1952 metų For veža mus į vieną gražiausių Kubos miestų Trinidad. Pakeliui užsukam į smagų miesčiuką Guanabo, įsikūrusį ant jūros kranto. Kelios dienos paplūdimy mums tokios pat neįprastos kaip ir daugelis iš pažiūros įprastų dalykų. Jei pas mus paplūdimy eina prekeiviai ir siūlo karštų čeburekų – Kuboje per pliažą eina visa gyvo garso grupė nešini didžiuliu kontrabosu, gitaromis, trimitais, trombonais, saksofonais ir perkusiniais instrumentais, bei siūlo: „Ponios ir ponai, gal norėtumėte užsakyti dainą savo merginai, vaikinui ar tiesiog sau?“ Žiūrėk, viena, antra , trečia porelė užsisako po dainą, ir viešnagė pliaže tampa ne tik pagulėjimu saulėje.
O taip, kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad gyvos muzikos čia gausi visur: nesvarbu, tu valgai pusryčių omletą mažame bare ar prašmatnią vakarienę restorane. Net gatvėje, balkone ar tiesiog pliaže foninė muzika iš magnetofono ar radijo imtuvo – tiesiog neįmanoma. „Kam leisti įrašą, jei galima groti gyvai?“ – nusistebi seniokas Kubos perlu vadinamame Cienfuegos miestelio gatvėje ir pasisiūlo išmokinti mus pagrindinę kubietiškos muzikos ritmo formulę, kuri skamba būtent taip: ta ta ta – ta ta! Ir pabandyk suploti delnais kitaip – kaip mat būsi pertrauktas ir tau dar kartą bus paaiškinta, kad ritmo reikia paisyti.
Taigi, Trinidad! Kol kas tai mūsų kelionės po Kubą Nr.1. Akmeninės gatvės tarsi iš senoviškų filmų, čerpiniai, kreivi stogai ir išskirtinė miestelio atmosfera verčia mus čia pasilikti ilgėliau. Apsistojame muzikantų šeimoje, kurie kas vakarą su trenksmu groja „Casa De La Trova“ (tai kiekviename mieste tokiu pavadinimu egzistuojantis tradicinės muzikos klubas). Šypsenų jūra ir muzikos sparnai neša mūsų valandas tolyn, ir mes jau to negalime suvaldyti... Jėgelė!
„Mieli bičiuliai, nupirkau jums gero romo butelį, kurį norėčiau, kad išgertume kartu!!! Šiandien grįžau į Trinidad atostogų pas tėvus iš karinės tarnybos, esu pilotas ir labai pasiilgau tikro, nuoširdaus bendravimo“ – prie mūsų staliuko prisėda kaip nulietas aktoriaus Denzelio Vašingtono kopija, juodaodis, vardu Joganni. Pradžioje tuo įtariu, lietuvišku žvilgsniu skanuojame mūsų naują bičiulį, galvojame, kad vis tiek ateis momentas, kai jis paprašys pinigų ar pasiūlys ką nors įsigyti. Bet mūsų nuostabai po kelių dienų bendrai praleisto laiko su jūra, kalnais, arkliais, kriokliu prie uolų ir su muzika bei šokiais – mes suvokiame, kad kartais ne mes pasirenkame draugus, bet jie mus...
Brangūs žmonės, dienoraščio „Su 1952 metų FOR aplink Kubą“ antrojoje dalyje būtent ir papasakosiu apie nepaprastą ir kartais mums sunkiai įsivaizduojamą draugystę, kuriai rodos nereikia laiko subręsti, kuri, ko gero, gyvena kiekviename iš mūsų, tik ne visada mes leidžiame jai atsiskleisti. Ranką prie širdies pridėjęs drąsiai galiu pasakyti – Kuboje gyvena labai daug draugų, su kuriais susitinkame tik šiandien ir, neabejoju, susipažinsime rytoj...
Pagarbiai,
Linas Adomaitis
