Tačiau aktorius visada sunkiai dirbo: „Ariau kaip arklys Arklių teatre“ (toje gatvėje įsikūręs Jaunimo teatras, kuriame aktorius pradėjo karjerą).
Vardą užsidirbo pats
Įveikęs visus išbandymus, kurie tenka kiekvienam jaunam artistui, K.Smoriginas sako net nepastebėjęs, kaip atėjo pripažinimas. „Aš negyvenu laurais, prisiminimais, apdovanojimais, – sako aktorius. – Paprasčiausiai gyvenu taip pat, kaip ir daugelis kitų. Nedarau nieko išskirtinio, tik dirbu savo darbą. Užsidirbau tą vardą, o dabar jis dirba mano labui. Traukia publiką, arba atstumia (tai taip pat gera reklama). Gal vienam mano vaidmuo patinka iki išprotėjimo, o kitas negali į jį žiūrėti. Vienam daina patinka iki alpimo ir nesveikos euforijos, o kitas negali manęs klausytis. Taip gali būti, tai normalu. Yra toks vienas A.Čechovo personažas, turintis labai stiprų, bet bjaurų balsą. Tačiau kažkam juk ir tokio reikia, vietos po saule visada yra, tik reikia ją išsikovoti.“
K.Smoriginas baigė režisierės D.Tamulevičiūtės kursą ir sėkmingiausius vaidmenis sukūrė jos režisuotuose spektakliuose Jaunimo teatre. Paskui prasidėjo E.Nekrošiaus era, kuri tęsėsi 15 metų. Tai buvo įdomūs, dideli, įvairiaplaniai vaidmenys. Taigi, aktorius sako esąs palepintas šia prasme, nes greitai tapo mylimas žiūrovų. Gal dėl to netgi leido sau retkarčiais padaryti klaidų? Tačiau iš tiesų niekas negali jų išvengti.
Dainuoti pradėjo kolūkiuose
K.Smorigino sukurtos dainos atliekamos šeimos rateliuose ir vakarėliuose, perduodamos iš lūpų į lūpas. Bardo dainas kiekvienas interpretuoja savaip, pritardamas fortepijonu ar gitara. Vieni dainuoja, kiti klausosi, dažnai netgi nežinodami, kas yra autorius. Taip atsitiko su K.Smorigino daina „Paukščiai“. Daugelis net nežino, kad šią dainą apie kiekvieną pavasarį sugrįžtančius paukščius sukūrė dainuojantis aktorius Kostas Smoriginas. Dainos autorius dėl to jaučiasi dar laimingesnis.
Kostui buvo 17 metų, kai pirmą kartą paėmė į rankas gitarą. Pradėjo dažniau dainuoti, besimokydamas pirmajame konservatorijos (Muzikos akademijos) kurse. „Prasidėjo darbas teatre ir kine, o aš vis rečiau skirdavausi su gitara, – prisimena K.Smoriginas. – Sugebėjimas dainuoti tapo mano privalumu, didino populiarumą. Manau, kad kiekvienas aktorius turi mokėti valdyti instrumentą ir turėti bent elementarų muzikinį išsilavinimą. Artistas negali būti vienaplanis, juo labiau neturėti muzikinės klausos.“
O vėliau prasidėjo, anot Kosto, „šlykštūs kino propagandos vakarai“. Artistus vežė į kolūkius, rengė susitikimus su žiūrovais. Sugebėjimas dainuoti pravertė: užuot tų vakarų metu pasakojęs banalybes ir anekdotus apie aktorių gyvenimą, jis pradėjo dainuoti, kaip pats sako, tik jam vienam suprantamas dainas. Tačiau pasirodė, kad jas suprato ir kiti. Tos dainos gyvuoja jau 30 metų.
Artistas – tai savotiškas lyderis
„Aš paprasčiausiai dirbau, man darbas buvo viskas, – sako K.Smoriginas. – Aišku, buvau pilnas savimeilės ir savigarbos, kurią paprastai visi menininkai turi šiek tiek paaukštintą.“ Į klausimą, ar artistai nėra savotiški narcizai, norintys, kad į juos žiūrėtų, aktorius atsako: „Ši profesija neturi nieko bendro su narcizo grožėjimusi savimi. Aktorystė – tai savotiškas lyderiavimas. Juk leidi sau išeiti prieš visus ir kažką kalbėti, esi patenkintas tuo, kad tave girdi, tavęs klauso ir priima draugai, bendraminčiai, o vėliau – ir tūkstantinės žiūrovų salės.“
K.Smoriginas šiuo metu režisuoja spektaklius „Domino“ teatre (vienas žinomiausių spektaklių – „Laukinė moteris“). Šį mėnesį įvyks naujo K.Smorigino režisuoto spektaklio pagal serbų rašytojo Miro Gabrono pjesę „Mano žmonos vyras“ premjera. Anot režisieriaus, čia vaidina gera kompanija – Arūnas Sakalauskas, Jolanta Dapkūnaitė, Juozas Gaižauskas. „Daug tiesos ir daug problemų yra pasaulyje, o teatre žmonėms patinka lankytis, nes jie čia randa analogijų su savo gyvenimu“, – sako spektaklio režisierius.
Paklaustas, kaip jaučiasi režisuodamas spektaklius komerciniame teatre, aktorius ir režisierius pasipiktina: „Man nusibodo tie klausimai – juk tai mano uždarbis, o ne moralinė nuostata! Jeigu aš režisuočiau kažką panašaus į „Go go,“ po Lietuvą vežiočiau nusirenginėjančias merginas, tada gal nusikalsčiau savo, kaip menininko, žmogaus ir piliečio, moralei, bet juk aš režisuoju komedijas. Šis žanras graikams kažkodėl buvo būtinas. Jeigu yra tokia niša, ji turi būti užpildyta – yra drama ir tragedija, reikia ir komedijos. Jeigu teatras surenka pilnas žiūrovų sales, o žiūrovai atsistoję ploja – aš sau priekaištų turiu mažiausiai, žinoma, taip pat save kontroliuoju, o po spektaklio visada matau, kiek ir ko dar nepadariau.“
Didžiausias atpildas bardui, aktoriui ir režisieriui – ne apdovanojimai ar premijos, o šilta publikos reakcija. Pajutęs, kad salė darbą priima, kad nuoširdžiai juokiasi arba susijaudinę šniurkščioja nosimis, o ploja atsistoję, aktorius jaučia gavęs patį geriausią atlyginimą už darbą. „Tada aš gaunu ne tik plojimus, žmonės siunčia man atgal emocijas, kurios įkrauna ir mano paties išsikrovusius akumuliatorius. Vien dėl to ir verta dirbti. Ne tam, kad patiktum, o tam, kad sužadintum jausmus ir norą gyventi kitaip, galbūt, gražiau, prasmingiau, kad žmonės susijaudintų, o gal tik pralinksmėtų.“
K.Smoriginas atsimena vieną koncertą – jis net 40 minučių dainavo, bet publikos reakcijos nepajuto, visi klausėsi labai ramiai. Tačiau, kai baigė, salė minutę tylėjo lyg apmirusi, o paskui atsistojo ir ilgai plojo. „Tokios minutės – maloniausios, nes tada supranti, kad kažką gero padarei, suskambinai kitų žmonių sielos stygas.“
Visada trūksta laiko
Aktorius prieš metus patyrė insultą, kuris lyg ir turėjo priversti jį sulėtinti darbo tempą. Ar dabar labiau pasisaugote? „Ne, – atsako K.Smoriginas, – dirbu taip pat kaip ir anksčiau. Gal tik truputį lengviau į viską žiūriu, sakau sau: „Nesiparink, Kostai.“ Krūvį sumažino krizė. Ir aš kartais pagalvoju – gal R.Vilkaitis ir teisus, gal tikrai jau meno niekam nereikia? Vertybės, sako, pasaulyje pasikeitė. O aš džiaugiuosi, kad bent mano vertybės nepasikeitė. Aišku, dabar yra taip: dirbi, nes reikia užsidirbti ir pragyventi, net pusdienio praleisti su draugu negali. Tai kelia nuolatinį stresą. Atrodo, kad visada trūksta laiko. Jei nedirbsi, negalėsi nei už butą, nei už telefoną susimokėti. Tai, žinoma, nenormalu, aš dirbu ir galvoju ne apie tai, kur pailsėsiu vasarą, o kaip pragyvensiu.“
„Juk šiuo metu ir mokestis nuo honorarų yra kur kas didesnis, – pasakoja apie šių dienų sunkumus aktorius. – O aš dar, bėda, esu tapęs PVM mokėtoju. Suprantu, kodėl kai kurie mano kolegos yra priversti imti grynaisiais. Man pinigai niekada nebuvo svarbiausias dalykas, jie svarbūs tik tiek, kad galėtum pragyventi. O darbas – aš pats stebiuosi – sulaukiau 56 metų, bet mano pareigingumas nepasikeitė, gal net padidėjo. Ir stebiuosi jaunąja kartą, kurie dabar dažnai žiūri taip: jei ne šiandien, tai rytoj, jiems – dzin. Aš negaliu taip, jaučiu atsakomybę už viską. Už šeimą, už sūnų, už savo draugus, už teatrą.
Kažkada esu sau šiokių tokių silpnybių leidęs, buvau gana nuodėmingas, visko buvo. Tačiau tikrai nesu pragėręs nė vieno spektaklio, na repeticiją gal ir esu. Rūkau dar ir dabar. Gydytojai, žinoma, draudžia, bet... Kai jau 37 metus rūkai, labai sunku mesti. Buvau metęs, vėl pradėjau. Žinoma, galvoju mesti.“
Giminėje – visi Kostai
K.Smoriginas ir jo žmona aktorė Dalia Brenciūtė turi 28 metų sūnų, kuris taip pat pagal šeimos tradicijas pavadintas Kostu. Kostas jaunesnysis šiuo metu gyvena Londone, yra operos solistas, dirba „Covent Garden“ operos teatre. Jis turi puikų balsą, dainuoja bosu-baritonu. Koncertuoti Lietuvoje solistas nespėja, jo programa sudaryta 3 metams į priekį, jau suplanuoti koncertai „Metropolitene“, „Covent Gardene“, Tel Avive, San Franciske. 28 metų Kostas su lietuve žmona augina 5 metų dukrelę Godą ir mažą sūnelį Kostuką, kuriam dar nėra nė pusantrų metukų.
Pagal seniai susiklosčiusią tradiciją giminėje visi sūnūs vadinami tuo pačiu vardu. K.Smorigino jau senokai miręs tėvas taip pat buvo Kostas. Šeima gyveno Kaune, Šančiuose, o tėvas dirbo Kauno irklavimo sporto bazėje treneriu, vėliau – ūkio dalies vedėju, kurį vadino bocmanu. Būsimasis aktorius Kostas taip pat sportavo – irklavo baidarę 5 metus, tapo net kandidatu į sporto meistrus. „Užsigrūdinimui, ištvermei sportas tikrai labai daug davė, – prisimena aktorius. – Buvau labai valingas, tik dabar truputį subyrėjau...“