2005 metais pirmajame muzikiniame realybės šou Lietuvos istorijoje dalyvavęs Andrius nurungė savo varžovus ir pelnė projekto laurus. Tiesa, kova išties buvo nelengva – daugelis šio realybės šou dalyvių buvo laikomi lyderiais. O įdomu tai, kad didžioji dauguma iki šiol mėgaujasi didesniais ar mažesniais šlovės spinduliais.
Pirmajame „Kelyje į Žvaigždes“ šlovės siekė Eglija Vaitkevičė, šiuo metu pradedanti kvepalų verslą Londone, Raminta Vyšniauskaitė-Vyšnia, po šou tapusi radijo didžėja, Donata Virbilaitė, iki šiol sėkmingai dainuojanti scenoje.
Būtent pirmasis „Kelias į Žvaigždes“ Lietuvos scenai išugdė ir Viliją Matačiūnaitę, kuri tąkart liko antra. Trečiąja vieta tuomet teko tenkintis Mindaugui Mickevičiui-Mino. Vyras į šou atėjo kaip italų kalbos dėstytojas, o iki šiol žinomas kaip romantiškų baladžių atlikėjas.
Šiame šou dalyvavo ir Arvydas Martinėnas-Vudis, kuris šiuo metu užsiima muzikos prodiusavimu bei neseniai apie grįžimą į sceną pranešęs JAV lietuvis Robertas Kupstas.
Vis dėlto ryškiausiai 2005 metais sužibo DELFI kalbinamas A. Rimiškis, kuris, beje, scenoje rado ir savo išrinktąją, su kuria netrukus sukūrė šeimą. Būten dėl šeimos Andrius nesiryžtų dar kartą bristi į tą pačią balą.
„Juk turiu įsipareigojimų – esu vyras, tėvas. Viskam, manau, yra savas laikas“, – tikina A. Rimiškis.
Beje, pasidomėjus, ar dar galime tikėtis trenksmingo jo sugrįžimo į sceną, šis yra kategoriškas – iš scenos jis niekada ir nebuvo pasitraukęs.
– Andriau, jau kelerius metus esate šeimos vyras, scena liko užmarštyje. Kuo dabar užsiimate?
– Scena man niekada neliks užmarštyje. Juk negalima pamiršti to, kas iš tikrųjų miela širdžiai.
O šiuo metu dirbu UAB „Kesko Senukai“ realizacijos projektų vadovu.
– Kada paskutinį kartą lipote į sceną?
– Negaliu kalbėdamas apie sceną įvardinti „paskutinio karto“. Apskritai, mylimos veiklos nederėtų įdėti į laiko rėmus. Scena visada buvo ir visada išliks mano gyvenimo dalimi.
Beje, visai seniai pasirodžiau vieno labdaros renginio metu.
– Po realybės šou tapote visų geidžiamu atlikėju: koncertai, televizija, pasirodymai. Ar tai labai susuka galvą?
– Tai varomoji jėga, suteikianti daug naujų potyrių ir emocijų, atnešanti į gyvenimą nepamirštamų bei įsimintinų akimirkų. Žinoma, tai paliečia ir visą gyvenimą: keičiasi rutina, tampi matomu visur ir visada, laiką skaičiuoji nuo pasirodymo iki pasirodymo...
Lengva pasimesti, todėl labai svarbu atsirinkti savo prioritetus. Tai gali pasirodyti labai sunku, bet kiekvienas iš mūsų turime vertybes, kurių, mano nuomone, privalome būti įsikibę.
Jei žinosime, ko norime, mums galvos nesusuks jokie vėjai.
– Ką Jums, kaip žmogui, davė realybės šou?
– Realybės šou buvo ypatingas laikotarpis mano gyvenime, visada smagu jį prisiminti. Viskas vyko taip greitai!
Dar gerai nespėjęs atsisveikinti su mokykliniais suolais, pamačiau kitą gyvenimo pusę.
Realybės šou metu atradau naujus žmones, draugus, kurių nepamiršiu visą gyvenimą. Patyriau, ką reiškia drebančiomis rankomis žengti į milžinišką sceną ir atiduoti visą save žmonėms. Ką reiškia gyventi šia diena, džiaugtis, verkti, liūdėti, juoktis. Pajutau, koks nuostabus jausmas, kai publika tave pasitinka ir išlydi plojimais.
Projektas leido suprasti, kaip ieškoti, kurti, bandyti atskleisti save – tam buvo suteiktos visos galimybės. O kur dar susitikimai su jau pasiekusiais žmonėmis, kelionės, pamokos – visa tai buvo geriausias gyvenimo universitetas. Ir, žinoma, realybės šou padovanojo man šeimą.
– Ar po tiek liaupsių šiam gyvenimo tarpsniui dar įvardytumėte ir kokį nors blogą prisiminimą? Ar tokių yra?
– Nemėgstu širdyje nešiotis blogų atsiminimų. Žinoma, buvo visko, bet tai juk žmogiška.
– Ar iki šiol dar Jus prisimena kaip „KĮŽ“ dalyvį?
– Kartas nuo karto dar atsiranda žmonių, kurie mane apibūdina kaip projekto dalyvį, kai kurie pasidalina savo prisiminimais.
– O ar galime tikėtis vėl Jus išvysti scenoje?
– Ką reiškia vėl? Aš čia. Aš esu. Gal ne taip, kaip buvau ankščiau, gal daugiau paniręs į šeimyninį gyvenimą, darbus. Bet esu. Muzika visada gyvena su manimi.
– Kurį laiką žiniasklaidoje Jūsų pavardė mirgėjo ir dėl skandalingo bankroto, skolų. Ar šie pilki debesys jau išsisklaidė?
– Laikotarpis buvo tikrai nelengvas, tačiau viskas pamažu stoja į savo vietas. Nenoriu prisišnekėti, bet juk turiu mylinčią ir mylimą šeimą, bandau iš naujo kibtis į gyvenimą, į naujus darbus ir galimybes, kurias man jis suteikia. Tad kam kalbėti apie pilkus debesis? Geriau pasidžiaugti šia diena ir ieškoti pozityvo.
– Realybės šou metu gyvenote uždaroje patalpoje su visai nepažįstamais žmonėmis, vaizdo kameros stebėjo kiekvieną Jūsų žingsnį. Ar greitai prie to pripratote?
– Iš pradžių buvo keista, kad niekas neturi savos erdvės, kad kur tik eini, ką tik darai, esi matomas. Vieną akimirką norėjosi pabėgti, kitą akimirką jos jau neatrodė tokios gąsdinančios, o galiausiai jos tapdavo netgi nematomomis. Laikui bėgant mes su jomis susigyvenome.
Kartais jos (vaizdo kameros – DELFI) tapdavo net mūsų pašnekovėmis, mūsų palydovėmis, gal net draugėmis.
– Ekspertų tyrimų duomenimis, ne vienas asmuo, tokio projekto metu patekęs į uždarą patalpą, iš jos ištrūkęs dar jaučia pasekmes: jaučia, kad jį vis stebi, pasiilgsta to buvimo, žmogui trūksta dėmesio. Ar buvo lengva grįžti į realybę?
– Galbūt buvo šiek tiek keista, tačiau jei trūko, tai trūko tikrai ne dėmesio. Trūko draugų, žmonių, kurie tapo mano kasdieniais palydovais. Bet smagu, kad su kai kuriais dalyviais ryšys nenutrūko. Į realybę sugrįžti vis dėl to buvo gera.
Buvo gera pajausti laisvę, aplankyti saviškius. Žinoma, nostalgijos tame buvo. Bet juk visi gerai žinojome, kad vieną dieną tai baigsis.
– Ir... Ar dar kartą ryžtumėtės tokiam iššūkiui?
– Tapti realybės šou dalyviu tikrai nesiryžčiau. Juk turiu įsipareigojimų – esu vyras, tėvas. Viskam, manau, yra savas laikas. Maniškis tokiems nuotykiams jau praėjo. Nesigailiu nieko, kas buvo.
O kalbant apie realybės šou, mano lūkesčiai buvo išpildyti. Norėjau muzikos, norėjau plačiu mostu prisiliesti prie kitokio gyvenimo, norėjau išmokti naujų dalykų. To ir sulaukiau. Esu dėkingas likimui už tai, kad ten buvau.
Dabar laikas naujiems ir kitokiems iššūkiams.
Viskas keičiasi, o kartu keičiasi ir žmonės, tad dar daug ką reikia išbandyti.
